Orientacininko treniruotė

PETRAS RAKŠTIKAS

Margas šuo pilve neša geltonus blynus. Neša blynus ir kailyje, sumaišytus iš baltų ir juodų sausio peizažo ingredientų, pagardintus šiltos būdos kvapais, žvitriomis blusomis. Šuniui bėgant, jie vartosi lyg debesų negatyvai šviesiame danguje, lyg vėjo kedenamos medžių viršūnės, lyg namų langais šokinėjantys saulės zuikiai, atsispindintys nuo pravažiuojančios mašinos langų, lyg mašinos metamas šešėlis, besivartantis šalikelės sniegynų kalvomis, lyg danguje besivartančios varnos. Ir tegul sau vartosi, svarbu, kad nesikandžioja. Atidžiai tyrinėdamas sniege kvapų nubraižytą žemėlapį, šuo gelsvu pažymi surastą punktą, nepakeldamas galvos, išlaikydamas kvėpavimo ritmą, bėga, kol suranda kitą, vėl pažymi, galvą pakėlęs užmato palei namą slampinėjantį katiną, atlieka trumpą pagreitėjimą, įkelia rainiuką į medį, duoda trumpus trenerio nurodymus, kaip sūpuotis ant ploniausių beržo šakų, užpakalinėmis kojomis užkasa savo netaiklaus šuolio pėdsakus ir, nešdamas plačią, sportišką šypseną, grakščiais šuoliukais prisigretina prie kitos sniego orientavimosi sporto mėgėjos, šiek tiek paflirtavęs gauna pylos ir, palikęs ją likimo valiai, išeina iš kiemo scenos. Užkulisiuose, už namo užuolaidos, – ryškūs žmonių buvimo pėdsakai: šlapimo gręžiniai sniege, cigarečių nuorūkos, alaus buteliai. Pažymi vieną iš jų, pakėlęs nosį į mišką atlieka keletą gilių įkvėpimų, neįtraukdamas vėstančio liežuvio, užuodžia miško gyventojus, porą kartų iškvėpdamas šiltą orą viaukteli ton pusėn ir, užčiaupęs snukį, kad neužšaltų plaučiuose oras, per pusnis nušuoliuoja saulės link. Tamsus parko blynas po saule su baltais lopais ir medžių šešėlių linijomis vilioja dar daugeliu neatrastų punktų.

Kiekvienoje vietovėje reikia elgtis pagal situaciją. Jei kelyje matosi kvapuose besimaudančio rotveilerio beuodegė, Margis daro didelį lanką, revizuoja jo šokių aikšteles, dangstosi juodu ir baltu kailiu, išsaugo juodą ir baltą žemėlapį, neperbraižytą grubia sunkiasvorio letena, meistriškai atlieka žvairavimo pratimus, o, pagarbiai nutolęs, aploja dručkio pagadintą orą, priverčia jį apsiputoti, pasitampyti ant ilgos grandinės, kurią laiko labai sportiško sudėjimo verslininkas Jurgis Godzila, ir, pasidžiaugęs gerais treniruotės rezultatais, be sustojimų perbėga apsnigtą stadioną, pušyną, užšalusią Ventą, po geležinkelio tiltu, aptikęs sušalusį balandį, pažymi paskutinį punktą ir lėtai pareina namo.

___

Slidžiausia šaligatvio vieta

Moteris kieme plaka kilimą. Verkia vaikas.

Aš nieko nepadariau, šaukia vyras žmonai ir prieš saulę išskėtęs rankas nusikryžiuoja. Žmona ima vaiką už rankos ir eina paskui šuniuką, kuris, uosdamas taką, veda namo. Vyras žengia ant kryžiaus ir, nuleidęs rankas, eina paskui juos. Vis dar plakamas kilimas skleidžia prieš saulę tumulus dulkių, bet verksmo nebesigirdi.

Autoriaus piešinys

Tai gyvuliai, sako vyras apžiūrinėdamas nulaužtą medelį, nė neįtardamas savo gyvuliškų genų, kurie persidavė jo mičiurininkiškos prigimties vaikui. Kol jis dega cigaretę, saulė per keletą nepastebimų milimetrų pasuka jo šešėlį į rytus, žybteli kilimo dulkintojai į akis, ši prisimerkia, rodydama ne savo vyrui ilgas, dulkių slegiamas blakstienas. Vyras atidžiai ropinėja nulaužto medelio šakomis, žvilgsnis akimirką stabteli ties plačiu kilimo dulkintojos užpakaliu, bet, per storą jį gaubiančios striukės sluoksnį neįžiūrėjęs formų esmės, nukrypsta į laiptinės tarpduryje įrėmintą žmoną ir atsidusęs nuseka paskui ją. Tą akimirką po kairiąja jo pėda palenda slidžiausia šaligatvio vieta, vyras išmeta kojas aukštyn, kepurė mikliai šasteli nuo galvos į pusnį, pakaušis, mentys ir strėnos paeiliui dunksteli į ledą. Šnypšdama ir žėruodama prie ausies cigaretė tirpina sniegą. Vyras keletą akimirkų atidžiai stebi nulaužto medžio šakose besidarbuojančią dulkintoją. Kai aimana išsprūsta iš jo burnos, ši atsisuka, jų žvilgsniai susitinka, tą akimirką fiksuoja laiptinės duryse išlindusi žmonos galva, kojos ją operatyviai neša į nelaimingo įvykio vietą, dulkintoja pliaukši kilimą, vaikas užjaučiamai suklinka, klyksmas ir dulkės kyla ir plaukia virš kiemo, kyla ir žmonos prilaikomas vyras, čiupinėja pakaušyje augantį gumbo daigą, rausdamas dairosi ir kaltu žvilgsniu pasižiūri į žmoną. Tarp pliaukšt pliaukšt įkyriai kiauksi šuniukas ir labai aktyviai strikinėdamas lydi sužeistojo šeimą namo. Saulė atsargiai, atsargiai šešėliais aptveria įvykio vietą.

___

Vasaris

Spalvoti automobiliai, spalvoti balkonai ir juose padžiauti skalbiniai. Žmonių figūrėlės tamsios. Daugiau juodų. Iš vėjo tarkuojamų debesų ant visko, kas gulsčia, byra balti trupiniai. Garsiai trinksėdamos laiptinės durys palydi vaikus į mokyklą. Stotelėje dūsaujantis autobusas siurbia keleivių būrelį. Šiltame bute sapnuoju čirškiančią vasarą. Nelabai kam šiandien esu reikalingas. Žiurkytė griuvinėja, vos pajuda. Nebegeria vandens jau savaitė. Neėda taip pat. Akys atmerktos. Prausiasi atidžiai ir periodiškai. Atrodo, kad supranta, jog gyventi reikia, kol esi gyvas. Kas po to – nežinia.

Lange – žydra ir gelsva ryto vėliava. Ant saulės šildomo penkiaaukščio atsargiai lipa šakotas šešėlis. Per žydrą auksinis lėktuvo kryželis velka purią dūmų uodegą, kurią paskui skubantis vėjas mikliai nuvalo. Žiurkė narve už šaldytuvo skaičiuoja mano žingsnius. Nieko nesinori.

Mėlyni šešėliai lydi vaikštančius pušyno takeliais. Smulkiai suplėšyti debesėliai puošia eglių viršūnes. Kviesdami savo panas, geniai tratina sausuolių šakas ir kamienus. Sekmadienis. Žiurkė vis dar gyva. Atmerktos akys stengiasi pamatyti dar nematyta.

Ji pametė uodegą, abi poras kojų su nagais, išsinėrė iš kailio ir išskrido į lauką, kurio vengė visą gyvenimą. Lauke vėsu ir balta. Lengva judėti sniegu, kai esi baltas, kai bet kada gali pakilti ir nuskristi į medį, ant namo, ant stulpo, virš debesų.

Be reikalo pabudau. Tas pats per tą patį. Žiurkė krebžda, vaikas niurzga, mašina urzgia ir kosi. Penkis kartus šiandien snigo, tiek pat kartų švietė saulė, pūtė vėjas ir sniegas pradingo.

Balkone smilkydamas pirmąją cigaretę ryto sargybinis stebi kiemą. Iš plono debesų uždangalo šokinėja pavienės savižudės snaigės. Šunys tikrina kiemo pakampius, spalvina geltonai, kartais amteli, atsiliepdami į kaimynų kiauksėjimą. Insulto ištiktas sekmadienis abejingai spokso pro langus nesitikėdamas nieko gero. Idiotiškai besišypsantys televizijos laidų vedėjai pučia muilo burbulus ekranų gerbėjams, kurie, dar nepakilę iš guolių, spaudo nuotolinio valdymo pultelių mygtukus. Pasirinkimo nėra. Aštuntą valandą ryto saulė vangiai suguldė ant palangių išrikiuotų gėlių vazonėlių šešėlius, kurie visi sulig vienu rodo į vakarus. Nuspaudi mygtuką ir internetas sušniaukščia dieną, prieš naktį atrydamas nugaros skausmą. Diena sudegina dvidešimt cigarečių, vakaras išgeria 200 gramų degtinės, naktis užmeta sapnų tinklus ir kito ryto sargas atidaro balkono duris į dieną, kuri mažai kuo skiriasi nuo pradingusių tinkluose. Narve, šalia žiurkės, įsitaisė mirtis.

Juodas ant balto, plūdę įsmeigęs į vandenį eketėje, į saulę pūsdamas paauksuotų dūmų kamuolį, kiurkso žvejys. Tylą už šaldytuvo medituoja žiurkytė rudomis akimis.

Gerdami kavą, 254 000 televizijos žiūrovų išgirdo, pamatė ir įsitikino, jog pasieniečių pagautas kontrabandininkas tikrai vežė per sieną 10 000 pakelių kontrabandinių cigarečių. Jam gresia mašinos konfiskacija ir bauda. Taip jam ir reikia, pasakė 196 000 nerūkančių televizijos žiūrovų.

Rytas vis neatsikelia. Standus debesų užtiesalas virš galvos saugo prieblandą. Varna ant namo, prieš vėją, iriasi uodega ir sparnais. Kaimynai už sienos apšneka drumzliną dangų, dėlioja, lygina, siuva sapnų skiauteles. Labai skubėdama begaliniu pasieniu, vietoje bėga užsimerkusi žiurkė.

Balta, šalta ir skaudžiai šviesu. Insulto parverstas ant lovos, po pusmečio tėvas žemaitiškai sušnabždėjo: ,,Nuoru numirti“ ir numirė. Nenorėję numirti jo palatos kaimynai kankinosi šiek tiek ilgiau.

Prieš septynias suopis nusitaikė į kažką uoliai ant kelio lesančią varną, mikliai pikiruodamas pavaikė tarp elektros stulpų, tarp laidų paskui varną nepuolė, tik, ratą apsukęs, pakilo arčiau debesų ir išdidžiai nusklendė link Gilvyčių snapu čepsėdamas gaivų orą.

Tankiai, tankiai, tankiai kilodamas kojas, tarpkojyje nešdamas pabruktą uodegą, mažas, rudas, išsprogusiomis ant kaktos akimis, stačiomis ausimis skuba šaligatviu palei daugiaaukštį visiškai, visiškai niekam nesvarbus ir vaikomas klydinėjančių žvilgsnių. Lauke šalta ir balta, tu užsivelki paltą ir, atsargiai dėliodamas kojas ant ledo, seki paskui mažą, rudą, visiškai niekam, niekam nesvarbų ilga pėdsakų linija, nusitęsusia per vasarį, kuris visiems įkyrėjo ir vis dar nežada trauktis.

Dūmų nuometu pasipuošęs kaminas staiposi prieš dangaus avinų bandą, susigrūdusią prie horizonto. Ant žemės, virš kamino šešėlio, permatomas dūmų kūno šešėlis. Vangiai amsi šunys, dėl niekniekių ieškodami priekabių prie kažko.

Upės pakraščiuose, virš ledo, plaukia rudi vandenys. Viduryje ledas sukeltas ir skilinėja. Žiurkė snaudžia.

Saulėta. Vėsu. Ledo po nakties nebėra. Nebėra žiurkės. Po pietų dulkia lietus. Nežinau, ar tėvas gailėjosi kiaulių, kurios dvylika mėnesių kriuksėdavo garde už jo dirbtuvės sienos, kursdavo nuo obliavimo staklių kaukimo, o paskui nuo savo klyksmo po dūrio peiliu į širdį.