Ką Pabaltijui norėtų priminti „Literaturnaja gazeta“

Seniausias Rusijos kultūros savaitraštis „Literaturnaja gazeta“ pastaruoju metu tapo atvirai reakcingas, polemizuojantis su kita, demokratiškesne rusų žiniasklaida.
Siūlome du tekstus Pabaltijo tema.

„Pasiekti dorą susitarimą“

Rygos ir Lifliandijos prijungimo prie Rusijos 300 metų sukakčiai

1710 metų liepos 14 dieną feldmaršalo Boriso Šeremetevo kariuomenė po 9 mėnesių apgulties įveikė Rygą, kuri buvo laikoma viena iš sunkiausiai prieinamų švedų tvirtovių Lifliandijoje. Taip vokiškai buvo vadinama Livonija, teritorija, kuri driekėsi šalia Baltijos jūros ir apėmė šiandieninės Latvijos šiaurinę ir Estijos pietinę dalį.

Į Maskvą Šeremetevas nusiuntė ilgai lauktą pranešimą: „Dievui padedant man pavyko su svarbiausiu Lifliandijos miestu Ryga, kuris iki šiol niekada ir jokiomis priemonėmis dar nebuvo užimtas ir visoje Europoje kaip neliečiama mergelė garsėjo, susižieduoti ir pasiekti dorą susitarimą.“

Tai buvo vienas iš pačių sunkiausių užsitęsusio Šiaurės karo laikotarpių. Priminsime: Rusija kariavo ne su Latvijos ir Estijos tautomis, o su švedų pulkais, įnirtingai gynusiais savo Pabaltijo kolonijas, kurios tuo momentu Švedijai priklausė 90 metų. Beje, būtent 1710 metų vasara buvo palanki Lenkijai, Danijai ir Rusijai, susivienijusios prieš Švediją į Šiaurės sąjungą (ją vėliau papildė Prūsija ir Hanoveris).

Deja, šią garbingą 300 metų datą šiandieninė rusų žiniasklaida apeina – išsirenka Pabaltijui paminėti kitą, kuri vadinasi „60 metų tarybinės okupacijos“.

Kodėl gi tie šimtmečiai kažkur užkišti? Ogi todėl, kad jie sugriauna liberalią traktuotę įvykių, buvusių prieš 60 metų. Iš tų 300 metų beveik 260 metų didžioji dalis dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijos gyventojų gyveno kartu su Rusija: iš pradžių Rusijos imperijos sudėtyje, vėliau – TSRS. Būtent priklausydami Rusijai XVIII amžiuje, išvaduoti iš švedų kolonizacijos, jie galėjo sujungti visas savo etnines provincijas ir sukurti latvių bei estų tautas. Ir pasiekti valstybingumą 1920 metais.

Dabar pas mus šie istoriniai įvykiai aiškinami miglotai. Mums bruka mitus, kad Latvija ir Estija – tai vos ne tūkstantmetę savarankišką istoriją turinčios valstybės, ir į ją 1940 metais įsiterpė piktoji Maskvos ranka. Ši traktuotė dominuoja Vakaruose, kur ilgą laiką dauguma žmonių apskritai neskyrė, kokios tautos gyveno Rusijos imperijoje, o vėliau ir TSRS.

Beje, apie deportacijas, kurios taip dažnai minimos. Pas mus net nenorima pamąstyti apie tai, kad NKVD pirmiausia dirbo pagal sąrašus rusų baltųjų emigrantų, kurie buvo įsitaisę Pabaltijyje. Jų masinę deportaciją į Sibirą patvirtina dar tarybinių laikų vietiniai tyrinėtojai. O dauguma latvių ir estų patekdavo į sąrašus, parengtus tų pačių latvių ir estų vietinių aktyvistų…

Tarybinės epochos saulėlydyje ne tik Pabaltijo tautoms, bet ir rusams buvo peršama nuomonė, kad Rusija nuolat apvalgydavo mažąsias respublikas. Negi tai tiesa?

Kaip manote, kodėl Rygoje 1910 metų liepos 4 dieną, dalyvaujant visai imperatoriškajai šeimai, premjerui Piotrui Stolypinui ir kitiems rusų bei latvių aukštuomenės atstovams, buvo atidengtas paminklas Petrui I, išleista atmintinė ir nugriaudėjo saliutai?

Toje atmintinėje buvo išvardyta daugybė Petro gerų darbų: jis ne tik miestą-tvirtovę pavertė miestu-sodu, bet ir planavo padaryti jį trečiąja sostine, dosniai aukojo pinigus Rygai – ji tapo stambiausiu Rusijos imperijos uostu ir aplenkė Sankt Peterburgą ir Odesą.

Ryga buvo trečiasis pagal dydį pramonės centras imperijoje. Ji garsėjo pirmuoju rusišku automobiliu „Russobalt“, vagonų statyba, tekstilės manufaktūromis, Kuznecovo porcelianu. Be to, Petras nė nemėgino keisti miesto ir visos Lifliandijos kalbos ir kultūros.

Ir pati literatūrinė latvių kalba susiformavo imperijos padangėje tik paskutiniame XIX amžiaus trečdalyje. O latvių rašytojai, dailininkai, neturėję galimybių organizuoti kūrybinių sąjungų dėl vokiečių kalbos dominavimo – ir tai buvo valdant Rusijai! – steigė draugijas Maskvoje ir Sankt Peterburge.

XIX amžiaus pabaigoje trečdalis Rygos gyventojų buvo vokiečiai. Mokyklose dažniausiai buvo dėstoma vokiečių kalba – netgi 1862 metais įsteigtame Rygos politechnikume, vėliau tapusiame institutu.

Tik jau visai to amžiaus pabaigoje buvo imta gimnazijose lanksčiai diegti rusų kalbą, atidarytos mokyklos latvių kalba. Tuo metu atsirado ir vadinamųjų jaunalatvių literatūrinių kūrinių. Sankt Peterburgo akademijoje mokėsi pirmieji latvių tapytojai ir architektai.

Štai ką norėtųsi priminti dabar suverenioms latvių ir estų tautoms. Juk yra ką! Tiesa, jei būsime sąžiningi, nagrinėdami savo istoriją.

LIUBOV ŠIŠELINA

Nuo Maskvos iki Kuršo

Tai knyga apie karą (A. Petrenko, Pribaltijskije diviziji Stalina, M.: Veče, 2010, 368 p.). Apie karą, kuris buvo. Ir apie Pergalę, kuri buvo – nepaisant visų bandymų iškreipti istorinius faktus, sumenkinti mums brangios dienos prasmę ir dvasią. Apie pasipriešinimą blogiui ir siekiams iš latvių, lietuvių, estų, rusų, žydų, kitų tautybių žmonių, gyvenančių Pabaltijo šalyse, atimti esminį savitumą arba, kaip dabar sakoma, identiškumą.

Leidinio puslapiuose smulkiai aprašomas trijų šlovingų nacionalinių dalinių formavimas ir kovos kelias: 130-ojo latvių Suvorovo ordino šaulių korpuso, 8-ojo estų Talino šaulių korpuso ir 16-osios lietuviškosios Raudonosios vėliavos ordino Klaipėdos šaulių divizijos.

Latvių korpuso istorija prasideda 1941 metų rugpjūčio 3 dieną, kai buvo nutarta įkurti 201-ąją latvių šaulių diviziją. Divizija tapo pirmuoju Antrojo pasaulinio karo metais nacionaliniu kariniu daliniu Raudonojoje armijoje. Jau rudens pradžioje dalinyje buvo daugiau nei dešimt tūkstančių žmonių, iš kurių dauguma – savanoriai ir pasitraukusieji iš Latvijos kartu su Tarybine armija. Skirtingi šaltiniai nurodo skirtingą divizijos nacionalinę sudėtį, tačiau apytikriai pusę jos sudarė latviai, daug buvo rusų ir žydų. Divizija kovėsi teritorijoje nuo Maskvos iki Kuršo.

Daugiau nei 17 tūkstančių jos karių buvo apdovanoti kariniais ordinais ir medaliais. Trims suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas. Apie 125 tūkstančiai latvių ir Latvijos TSR piliečių buvo aktyvūs kovos su fašizmu dalyviai fronte ir užnugaryje.

Lietuviškosios divizijos kariai nuo 1943 metų vasario iki 1945 metų gegužės 9 dienos buvo apdovanoti daugiau nei 21 tūkstančiu karinių ordinų ir medalių, 12 karių suteiktas TSRS didvyrio vardas. Divizija kariavo Briansko, Centrinio, Kalinino, Leningrado, 1-ojo Pabaltijo frontuose.

Už narsą, drausmę, organizuotumą atliekant užduotis estų korpuso kariai 5 kartus gavo vyriausiojo vado padėką.

Knygos pagrindinė išvada: būtent šių korpusų ir Raudonosios armijos divizijų kariai bei partizaninio pasipriešinimo dalyviai yra herojai. O ne tie, kuriuos mėgina išaukštinti Pabaltijo nacionalistai (per karą buvo suformuoti 41 latvių, 26 estų ir 23 lietuvių policijos batalionai, kovoję Trečiojo reicho pusėje).

SOFJA ANDREJEVA