JOLANTA SEREIKAITĖ. Eilės
Netikrumas
Sename dvare
Italai suka kiną
Butaforiniuos kambariuos
Butaforinės lovos ir veidrodžiai
Nesisėsk ant jų –
Jie trapūs kaip ir tos spintos
Kuriose nerasi net apgraužto skeleto
Butaforiniai jausmai
Išplauti iš jų įsčių
Trys moterys ir jūra – tik
Filmo pavadinimas
Tuose kambariuose
Šviečia netikri šviestuvai
Voniose mirksta
Akmeninės kojos
Butaforinis peizažas –
Vaikštau po jo vidurius
Lyg žuvies prarytas Jona
Išnykusioje prabangoje
Kur sidabras suaižėjęs,
Pagrobtas,
Ištremtas
Butaforinis laikas
Manęs neįkalina
Esu tik stebėtoja, o
Jų skendimas –
Jūros klosčių muliažas
Mes iš jos gelmių išropojome
Ir nieko nėra tikro,
Net mūsų mintys –
Butaforinės.
Medėjos akyse
Dvasių kelionė
Per marmuro sniegą
Išskobtame veide
Užminuota ramybė
Kažkokios paslapties
Atvirumas
Tyliai leidžiuosi laiptais
Žemyn
Tarsi ištremta į dabarties
Kupiūras
Bronzos svaigulys
Iš tavo lūpų išteka lyg
Septynios upės
Hadas buvo šalia
Bet mes jį ištvėrėme
Vakarop karštis atslūgsta
Išnykus saulei
Išvykstu į salą
Kažkur tenai, kur Gotlande
Tarkovskis filmavo „Aukojimą“
Viešpatie, kokia vergystė
Menui ir mirčiai
Pasitraukus iš dabarties
Sutrūkinėjus atstumams
Juokingoje veidrodžio pusėje
Salamandros
Iškratė krištolines
Ašaras.
Žaliose lubose
Auksagalviai tritonai
Ir voliutos
Aplinkui tavasis dangus
Lipnus ir peršviečiamas
Skystis, po kuriuo
Neri lyg po karaliaus skeptru
Ir nesakyk, kad nepavojinga
Išnykti dygliuotos kriauklės
Guolyje
Viskas ties regimybės ribomis
Tik sienų nėra –
Jūrose jų niekas nestato.
Lyg ilgėčiausi
Tuščių vandens sodų
Perkūnijos
Įskeliančios
Žalią gyvatišką pynę
Tik
Klaustrofobiška akis
Žėri išpiešta sienoje
Įkyrus graffiti menas
Bjauroja senamiestį
Daugybė turistų plėšo jo šonus
Už akinių nėra vyzdžių
Už langų – bejausmės sienos
Ar spalvoto pasaulio spjūvis
Mums suprantamesnis?
Mes nuolat susitinkame
Sapnų haliucinacijos
Paklodėje
Kai tuščia ir skaudu
Mes daužomės vienas į kitą
Lyg gongai
Ir aidime ilgai
Galbūt kitame laike
Gyventume kitur
Su kitais žmonėmis
Kituose kambariuose
Rožių spiečiai
Rūdija širdyse
Vikšrai ropoja iš mūsų lūpų
Bet tu kaip nenuplėšiamas šešėlis
Esi šalia manęs
Galbūt oru,
Aukso nimbu būtumei
Angelui.
Lazenkų parko kaitra
Povų akys uodegose,
Spindintys brangakmeniai,
Daugybė skulptūrų
Ūksmingame parke
Ir visose tik prievarta –
Koks nors raumeningas
Dievas ar didvyris,
Tempiantis nimfas –
Amžinojo pagrobimo mitas
Pulsuoja tuščioje
Graikų teatro scenoje,
Net tarp medžių
Girdi istorijos šlamėjimą –
Vokiečių esesininkų žingsnius
Ar karaliaus meilužių
Suknių šiugždesį.
Lapai pavirsta skiemenų
Puošmenomis,
Tarsi kentaurai ganytų
Šiuos tuštybės paukščius.
Ir akies perlamutras
Nemirtingas žvilga –
Juk marmuras
Daug ilgaamžiškesnis
Už žmogišką kūną,
Bet ir jis gali būti sudaužytas
Stichijų, kurios
Išnyra daug rečiau
Nei minios įtūžis.
Barokiniai atspindžiai
Smaragdiniame tvenkinyje ir
Mūsų pavidalai per karštį
Apliejami žalios arbatos
Tirščių.
Kažkas deginasi ant suoliukų,
Vilioja voveres riešutais.
O Varšuva kaip undinė
Išnyra iš vandens su kardu
Ir klausosi Šopeno.
