Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai

Posakiai

Aleksandrui Makedoniečiui priskiriamas:
– Niekad nebūnam tokie vieniši kaip virtę mitais.
P. S. Vienišumas prasideda tada, kai žmogus pajunta neturįs savo asmeninio gyvenimo. Įvaizdžių aukos.
Žmogui patinka kaukė.

Gruodžio 1, šeštadienis

„Antis“

Labas vakaras, ponia,
Susikaupkime drauge…

Mintis, kurią seniai norėjau užrašyti. O būtent: Algirdo Kaušpėdo „Antis“ kitados buvo vienintelis kabareto ansamblis. Pats jo dainavimas – žingsnis į priekį po V. Kernagio ir V. Stakėno. Pirmasis (dabar jau „klasika“) pernelyg plačiai griebė, antrasis pasuko į kantri stilių. Kaušpėdas turėjo itin rafinuotą ironijos dozę. Tekstai – kontrastingesni, daugiau sakantys. O ir pati marmūzių išraiška, laikysena scenoj.
Gaila, viskas neilgai truko. Jaunimas – išskydo. „Antis“ išliks (jau išliko) kaip unikalus reiškinys. Kiti (po jos) jau neturėjo nei energijos, nei intelekto.

Vilties struktūros

Viltis yra susijusi su žmogaus atmintim.
– Ar prisimenate ką nors gero ir gražaus iš savo gyvenimo? – klausimas depresijos apimtiesiems.
Mat Dievo gėris (žmogiškumas) pasireiškia per žmones. Arba ne. Tada nėra priežasties vilčiai.

Iš Apreiškimo Jonui

Tuomet du bus lauke, ir vienas iš jų bus paimtas, o kitas paliktas.
Tuomet dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta.

Moralės paradoksai

Perskaičiau istoriją apie moterį, kuri jaunystėje turėjusi meilės nuotykį su pasileidusiu vyriškiu. Tas nuotykis jai buvęs „dieviškas“. Paskui jinai neištvėrė nepaklaususi:
– Kodėl tu taip elgiesi su moterimis?
Vyriškis atsakęs:
– Kodėl mokai mane moralės, jei pati nesi niekad gavusi gero honoraro už savo rašinius?
Moteris susitikusi su tuo vyru po 25 metų, jis pasakęs jai kaži kokį komplimentą, nors, regis, tokių moterų jo jaunystėje buvę daug.
O vis vien! Moteris prisipažįsta, kad visi kiti gyvenimo kelyje pasitaikę jos vyrai „buvo beviltiški“, palyginti su šituo lovelasu.
P. S. Gal čia slypi kaži kokia moters svajonė apie pusdievį? Ar vyrai irgi turi tokių utopijų?

Tikinčiųjų paguodai

A. a. kunigo Genevičiaus mėgtas pasakymas, kad bažnyčioje esama daug įvairių kambarių, tikriausiai yra Šv. Rašto parafrazė apie tai, kad Viešpats Dievas turi daugybę buveinių.
Taigi, mūsų, krikščionių ir kitatikių, paguodai…

Moralės paradoksams pratęsti

Mano motina kartais papasakodavo, kad pas savo seserį jau būdama susižadėjusi su mano tėvu pamatė labai gražų vyriškį. Matė jį gal pusvalandį, bet pabrėždavo:
– Jeigu būtų pašaukęs, būčiau ėjusi su juo į pasaulio kraštą…
Tėvas tai girdėdamas grieždavo dantimis. Iš jo kokios panašios istorijos niekad nesu girdėjęs. Jeigu esu teisus, moterys mėgsta įskaudinti vyrus nebūtomis svajonėmis.
Beje, krikščionių tikėjime esama „Dievo sūnaus – Sužieduotinio“, svajonių vyro, bet nėra Dievo dukters – Sužieduotinės, svajonių moters. Tėra žemiškoji Sulamita.

Paradoksai (kitos srities)

Nepriklausomybės laikų (apie 1998-uosius) Kultūros ministerijos sekretoriatas nebuvo girdėjęs Šekspyro sonetų.
Tuo metu Rašytojų sąjungos ūkvedys mokėjo atmintinai visą Salomėją Nėrį…
Tai, kas netelpa galvoj. Ir dar, ir dar.

Iš gyvenimo pamokų

Jeigu žmogus prisiima Visagalio Dievo vaidmenį, tai jam gali būti labai liūdna atėjus atpildo dienai.

Bulvių degtinė

– Nuo pirmos galima apakti…
– O nuo antros džiaugiesi, kad aklas!
P. S. Leipalingy supirkdavo bulves ir varydavo bulvių spiritą. Baisus birbalas!
Po karo.

Gruodžio 2, sekmadienis

Iš utopijų

Jeigu gyvenime (į amžiaus galą) susitinka ir kalbasi du didžiausi priešai, tapę draugais, tai ar įmanu manyti, kad pasaulio pabaigoje susitiks Dievas ir… Velnias?
Korane Viešpats palieka jį iki pasaulio galo.
Gyvenime taip sėdėjo prie vieno stalo rezistentas Jonas Pajaujis ir išdavikas Juozas Kukauskas, Antavilių senelių namuos beveik nesiskirdavo partizanų naikintojas Sokolovas ir iš Sibiro grįžęs garsus partizanas.
Beje, esu citavęs, kad Karolis Wojtyła į gyvenimo pabaigą yra rašęs savo geriausiam draugui ateistui: „Juk mus skiria taip nedaug, tiktai pažiūros.“
Iš tiesų, amžinybės akivaizdoje žmogaus pažiūros ne itin ką reiškia. Juk ir Dievas, ir Velnias veikia ne tiesiogiai, o per žmogų. Du didieji gyvenimo ir žmogaus bandytojai!

Zoja Kosmodemjanskaja

Mūsų mokyklos vadovėliuose ji buvo Tarybų Sąjungos didvyrė, mergina kovotoja, nukankinta fašistų. Skaičiau netgi „Apysaką apie Zoją ir Šurą“, ją ir jos brolį, rodos, parašytą motinos (melas!).
Viskas buvo kitaip. 1941 m. vokiečiams spaudžiant prie Maskvos, Kremliaus įsakymu (Stalino) buvo mobilizuoti komjaunuoliai, t. y. komjaunuolės, ir pasiųsti į užnugarį deginti… kolūkiečių sodybų. Patys žmonės pagavo ją su benzino buteliu ir degtukais, perdavė vokiečiams, o šie pakorė.
Ilja Erenburgas šią istoriją pavadino „manų koše su krauju“.

Ką daryt?

Dabar dainuoja Radžis. Nieko nauja, XIX a. to klausė Černyševskis, paskui Leninas… Pasirodo, Stalinas irgi 1941 m. rudenį jau rengėsi bėgt iš Maskvos, vaikštinėjo po stoties peroną ir klausinėjo (pats save):
– Ką daryt, ką daryt?
Traukinys jau laukė. Vadas apsigalvojo, grįžo į Kremlių, įsakė Maskvos gatvėse šaudyti visus, įtariamus šnipinėjimu. Taip nupyškinta daug žmonių, tarp jų – lietuvių karininkų, prastai kalbėjusių rusiškai.

Stalinas ir karo vadai

Gimnazistas turėjau tokią knygą – „Slaptasis karas prieš Tarybų Rusiją“ (stora, žalsvais kietais viršeliais), vėliau ji buvo išimta iš knygynų ir bibliotekų. Ten buvo ir apie maršalą Tuchačevskį, ir apie žvalgą Sorgę.
Pirmasis įspėjo Staliną, kad vokiečiai gali pradėti karą, o jų šarvuočiai įsiskverbtų giliai į Rusiją. Karas užtruktų ilgai. Stalinas pasikvietė jį, apkaltino netikėjimu Tarybų valdžia ir įsakė nukankinti kalėjime kaip vokiečių agentą.
Sorge iš Japonijos buvo pranešęs, kad naciai puls 1941 m. birželio 22 d., Stalinas juo netikėjo, kvietė į Maskvą, šis, laimė, neatvyko.
Antroji Sorgės telegrama atėjo vėlų rudenį: „Japonai nepuls Sibiro.“ Tada Stalinas galėjo permesti iš ten 400 000 karių į Vakarų frontą.
Taip buvo išgelbėta Maskva.

Vyrų tikėjimas

Jeigu vyrą myli moteris, jam nieko negali atsitikti.
P. S. Bėda, kad mes to nebranginame!
Per savo gyvenimą mačiau daug vyrų, nenorinčių ir nesugebančių mylėti. Daug išduotų ir apgautų, daug išdavusių meilę. Bet tais atvejais, kai besąlygiškai tikėjau, kad yra kas mane myli, būdavau nepaprastai stiprus.
Apie daugelį pirm laiko mirusių galėčiau paliudyti, kad jų gyvenime trūko gelbstinčios meilės. Paprastai jinai nepalieka giltinei jokio plyšelio.
Nėr pro kur įlįsti, nors užmušk!

Pasikartokime Ekleziastą!

„Visi dalykai labiau varginantys, negu žmogus gali pasakyti.“ (1, 8)
Toliau to paties tąsa:
„Visa širdimi atsidėjau išmintingai tyrinėti ir nagrinėti visa, kas vyksta po dangumi. Kokia varginanti užduotis, Dievo duota žmonėms spręsti!“ (1, 13)
Čia A. Rubšio vertimas. Beje, vietoj „nagrinėti“ geriau būtų ne toks stereotipinis „narstyti“.
Tyrinėti ir narstyti…
Toliau ta pati mintis (jos tąsa) trečiame skirsnyje:
„[...] bet žmogus negali perprasti nei pradžios, nei pabaigos to, ką Dievas daro.“ (11)
(Čia žodelį „to“ galima ištrenkti!)
Toliau užrašysiu, kas man pačiam dabar rūpi:
„Be to, mačiau po saule, kad vietoj teisingumo buvo nedorybė ir vietoj teisumo buvo nedorybė.“ (16)
(Ko gi aš nerimauju? Juk nieko gero negaliu tikėtis!)
Arba (ten pat):
„Žmogus nepranoksta gyvulio, nes visa tai migla.“ (19)
„Kas žino, ar žmogaus gyvybės alsavimas kyla aukštyn, ar gyvulio gyvybės alsavimas leidžiasi žemyn, į žemę?“ (21)
Taigi, ponai sielovadininkai ir sveikapročiai – šaukštapročiai!
Keisčiausia, kad jis nededa jokių vilčių į ateitį, neturi jokių iliuzijų:
„Mirusiuosius, jau seniai susitikusius su mirtimi, laikiau laimingesniais už tuos, kurie dar turi gyventi.“ (4, 2)
(Laikykitės, vaikučiai!)

Iš Černobylio

Močiutė (turguje):
– Kam obuolių iš Černobylio? Pirkite obuolius iš Černobylio!
Pilietis:
– Močiute, ko jūs taip garsiai šaukiat? Nieks nepirks…
Močiutė:
– Dar kaip pirks! Kas žmonai, kas anytai!..
Dėsnis: medžiai, kurie augo aplinkui Černobylį, sveikesni negu tie, kurie naujai pasodinti šioje srityje.
Taip ir žmonės, Černobylio avarijos likviduotojai. Daugelis dar gyvi ir sveiki, bet jų palikuonys – su atsivėrusiom kūne žaizdom, kam kakle, kam krūtinėj ar nugaroj.
Radiacija kaip virusas perduodama genais. Ypač trečiai generacijai. Jai gresia psichikos sutrikimai.
Arba: „Zaporožec ne mašina, kijevlianin ne mužčina“ (impotencija).
Arba: ne ten, kur reikia – skrandis, plaučiai…
Netikėtos savybės: kiti palikuonys įgijo savybę pajusti geležį (kabelį) po žeme arba sienoj. Talentą tapyti paveikslus. Dar kas?
Lojanti būtybė su keturiom kojom, panaši į žmogų, bet lojanti ir mėgstanti kandžiotis.
Mergaitė-šuo… Šunys puola ją lodami. Mutavo mergaitės psichika.
Vaikai genijai, vadinamieji indigo. Jie turi neįsivaizduojamų gabumų. Pavyzdžiui, per minutę įsimena iki 30 svetimos kalbos žodžių.
Talentų nedaug, užtat daug išsigimimų.

Tai, kas nauja moksle

Prielaidos, patvirtinančios tiesą, kad gamta yra išmintinga, daug išmintingesnė, negu mes galvojom. Žmogus tėra sraigtelis visa apimančioj sistemoj. Save į centrą jis pasistatė pats.