Apie seksualinį ir geografinį nomadiškumą

DALIA ZABIELAITĖ

Liudmila Ulickaja. Medėja ir jos vaikai. Iš rusų k. vertė Jurgis Gimberis. K.: Jotema, 2010. 256 p.

„Tiesa iškraipyta, dorybės nebėr“, – taip choras iš Euripido „Medėjos“ įvertina tai, kas vyksta Korinto mieste ir karaliaus rūmuose V a. pr. Kr. Tiesa iškraipyta, tik kitaip nei tada, dorybės nebėr, tik kitaip nei tada, sako vyresniosios kartos rusų rašytoja Liudmila Ulickaja romane „Medėja ir jos vaikai“. Romanas modernus, nes parašytas kaip intertekstas. Tai yra tekstas, prasminiais ir idėjiniais ryšiais susijęs su senuoju literatūros kūriniu, iš jo išaugęs naujas lygmuo, šiuolaikinėmis prasmėmis modifikuojantis senąjį tekstą. Euripido „Medėja“ apibrėžiama kaip „aistrų tragedija“, atskleidžianti žmogaus širdyje glūdinčią meilę, neapykantą ir iš jų kylančią pražūtį. Liudmilos Ulickajos „Medėja ir jos vaikai“ jau yra ne gryna tragedija, bet tragedija su neryškiais (o gal nepavykusiais išryškinti) komizmo elementais – apie tas pačias meilės, bet jau kitokias, sovietinių laikų, aistras ir iš jų kylančią pražūtį.

Ši blankiai komiška sovietinių meilių tragedija (jos dramatizmas irgi blankus) vyksta XX a. teritorijoje nuo Maskvos iki Krymo. Laiko skalė plati, aprėpianti visą pagrindinės veikėjos – paskutinės Krymo grynakraujės graikės – Medėjos gyvenimą nuo vaikystės iki senatvės. Apie šią tarsi monumentas romane iškylančią kiek vienpusiškai idealizuotą figūrą-ikoną sukasi aibė smulkių ir tikrai neidealių veikėjų. Tiksliau, visa gausi Medėjos giminės negrynakraujė (armėniška, ukrainietiška, žydiška, rusiška ir net lietuviška) smulkmė: seserys, broliai, jų vyrai ir žmonos, jų vaikai ir vaikaičiai su vyrais ir žmonomis. Tie vasaroti pas Medėją atplūstantys jos „vaikai“, nes savų neturi.

Galima sakyti, tai neįprasto žanro romanas – giminės saga. Pasakojimas apie ypatingą sovietinės imperijos giminystės fenomeną. Vakarų visuomenių pamatas vis dėlto yra šeima ir asmuo, o ne giminystė, gentis, pamynusi šeimos ir asmens vertę. Kaip parodo rašytoja, per visą destruktyvų, asmenį griovusį sovietmetį visuomenės išlikimo garantas buvo būtent giminystė – ką ten šeima, jei jos tikros nebebuvo. Viena interpretacinė nuoroda netgi sako, kad rusų kalbos žodis rod (giminė) genealogiškai siejasi su slavų pagoniško dievo Rodo kultu. Tad išeitų, kad tas sovietmečio žmonių pasinėrimas į giminystę savo giliąja esme kažkokiais pasąmonės kanalais susisiekia su pagoniška, stabmeldiška apeiga. (O jei taip pasigilintume į lietuviško serialo „Giminės“ sociokultūrinę semantiką, kokių klodų atrastume?)

„Medėjos ir jos vaikų“ siužetas kiek nevykusiai paremtas tam tikra schema: ikoniškos Medėjos ir giminaičių charakteringa priešprieša. Statiška, tvirtas dorovės nuostatas turinti Medėja iškyla kaip grynas kitoniškumas gausiai (net sunku susekti tuos giminystės ryšius) veikėjų smulkmei, jų chaotiškiems gyvenimams.

Kokios lengvabūdiškos, gal tipiškai sovietinės tos giminės meilės aistros! Euripido antikinės Medėjos širdyje verda meilė, neapykanta, jos prasiveržia viesulu ir neša pražūtį, nes santuoka ir ištikimybė Medėjai yra vertybė, kurią jos vyrui Jasonui paniekinus neįmanoma neįtūžti. Liudmilos Ulickajos romane – jau XX a. imperijai charakteringos modifikuotos meilės aistros, nei kunkuliuojančios, nei galingos, tik, kaip rašytoja rašo, greitašaudės ir niekšiškos. Čia santuoka ir šeima jau nėra vertybė, gal tik gyvenimo būdas, kuriame nei tikros meilės, nei neapykantos, tik suvaržytas intymus gyvenimas ir seksualinis nomadiškumas – nuo vienų prie kitų, kur nors palėpėje ar gydytojo kabinete. Ir ne prastuomenės, bet inteligentų (gydytojų, biofizikų, geologų ir kt.) šeimose. Ir kaip gali sakyti, kad sovietmečiu nebuvo seksualinės revoliucijos – šio primityvaus siautulio, prieš kurį nublanksta vakarietiška septintojo dešimtmečio seksualinė revoliucija!

Tik sėslioji, doroji Medėja išliko anapus viso šito. Ši vieno vyro Samuilo žmona ir našlė, skaitanti Psalmyną, kuris pripildo jos širdį ne menkų rūpesčių, o šviesaus dieviško jausmo. Stovinti „kaip uola vidury jūros“ (p. 186). Sugebėjusi ištraukti vyrą odontologą iš begėdysčių su pacientėmis ar užstalės viešniomis, kitaip nei antikinė Medėja, nekerštavusi, kai po vyro mirties sužinojo, kad šis turėjo vaiką su jos seserimi.

Savaip iškalbinga detalė: šiame romane, kuriame daug rašoma apie meilę ir seksualinį alkį, intymių meilės scenų beveik nėra. Ir ne todėl, kad rašytoja iš santūrumo nerašytų apie šiuos dalykus, bet veikiau todėl, kad literatūriškai estetiškai jai dar neišeina jų pavaizduoti. Ir kaip išeis, jei ši tema visai socrealistinei raštijai buvo tabu. Kaip meistriškumo trūkumas dabar atrodo „Medėjos ir jos vaikų“ trečiojo asmens pasakotojo mikčiojimas siužetą išrutuliojus iki meilės scenos ir ją greitai peršokant.

Jei romane nebūtų taip vienpusiškai akcentuota meilės tema (gal dar buičiai skiriama daugiau dėmesio), jis galėtų būti įdomus kaip sovietmečio gyvenimo kritika. Jei politinio ir socialinio gyvenimo kritika būtų labiau išplėtota, o ne tik tie niuansai ar detalės. Rusų literatūros kritikai rašytoją vertina kaip „niuansų prozos“ meistrę. Būtent niuansais ji išreiškia kritišką požiūrį į laikotarpį. Bet, reikia pridurti, kaip tik dėl to, kad kalba tik niuansais, tik pustoniais, tą požiūrį išreiškia perdėm atsargiai, nedrąsiai. Pvz., tiesiogiai neįvardydama, o tik užuomina nurodydama, kad sovietinių slaptųjų tarnybų agentai atliko operatyvinius veiksmus cirko artisto Vanios persirengimo kambaryje prieš pat užsakytą jo žūtį atliekant akrobatinį triuką (p. 92). Kažin ar jaunesnės kartos skaitytojas įžvelgs, kas slypi už šios ar kitos romano užuominos? Panašiai yra ir su tiesioginėmis detalėmis, kurias rašytoja palieka skaitytojui pačiam išplėtoti. Pvz., suprasti, kad tie kaip niuansai romane pavaizduoti vakarojimai varganoje virtuvėje prie vyno ar arbatos rodo, koks svarbus gyvenimo centras sovietmečiu buvo ši buitinė mikrosfera, negyvenimiškos makrosferos alternatyva. Detalėmis nusakoma ir kitkas – pvz., visa skurdi sovietmečio buities estetika, kai Krymo saulėje įdegusios moterys veidą tepasi kefyru. Deja, taip nedrąsiai ir tik detalėmis, tik niuansais – it sovietinių laikų ezopine technika – išreikšta sovietmečio kritika yra fragmentiška, neinformatyvi. Ir kažin ar bus aiški jaunosios kartos skaitytojams, kurie, negyvenę toje tikrovėje, norės ją pažinti.

Jei „Medėjos ir jos vaikų“ lietuviškas vertimas būtų buvęs išleistas netrukus po romano pasirodymo Rusijoje, kaip sovietinio gyvenimo kritika lietuvių skaitytojams gal ir darytų įspūdį. Bet dabar lietuviškas leidimas truputį pavėluotas. Toji romane pateikta atsargi sovietmečio kritika nebėra intriguojančiai ar stebinančiai įdomi. Čia reikia turėti omenyje tai, kad romano originalas Rusijoje išleistas 1996 metais, netrukus po sovietų imperijos žlugimo. (O sumanytas rašyti, kaip teigia autorė, dar anksčiau – aštuntajame dešimtmetyje.) Lietuviškame leidime esanti nuoroda į 2007 metus yra klaidinanti, sakanti tik tiek, kad versta ne iš pirmojo rusiško leidimo.

Turint omenyje minėtą originalo išleidimo datą, galima suprasti, kodėl šis romanas nėra daugiasluoksnis, kodėl daug kas jame paviršutiniškai supaprastinta. Be tos patrauklios turinio gelmės, kurią randame kritiškame komunistinių laikų Prahos paveiksle Milano Kunderos romane „Gyvenimas yra kitur“. Kad tą Milano Kunderos romanui būdingą prasminį substancialumą išgautum, turi būti įvaldęs modernią pasakojimo techniką, leidžiančią perteikti tai, ką įdomaus pamatai kritišku žvilgsniu tyrinėdamas tikrovę. Sovietiniai laikai ne tik tos technikos, bet ir tokio žvilgsnio nemokė (Liudmila Ulickaja, beje, šių dalykų mokėsi iš pogrindinės savilaidos knygų, kurias skaitė ir platino, kai dirbo viename Maskvos institute kaip mokslininkė genetikė). Minėto substancialumo stokoja visa nuobodžiai paviršutiniška socrealistinė literatūra. Kai to substancialumo pasigendi nesovietinės – tik tais laikais susiformavusios – rašytojos romane, imi galvoti, kad tai sąmoningai vengtas, bet neišvengtas tų laikų užkratas. „Medėjos ir jos vaikų“ literatūrinio meniškumo trūkumas.

Ne tik turinio, bet ir formos požiūriu, išskyrus pradžioje minėtą intertekstualumo principą, romanas yra nemoderniai paprastas. Jam trūksta subtilesnio meniškumo. Jis parašytas lengvu realistiniu, gal kiek čechovišku stiliumi, kuriame dominuoja trumpi, paprastos sintaksinės konstrukcijos sakiniai. Vietomis sąmojingi, o vietomis ir nebe. Kiek išraiškingesni, savitom intonacijom nuspalvinti yra ne pasakojamieji romano sakiniai, o negausūs trumpi dialogai, perteikiantys šį tą charakteringo iš sovietmečio stačiokiško bendravimo ar rusiškos dvasios spontaniško jausmingumo. Kiekviename romano skyriuje pasakojama vis kito giminės nario gyvenimo istorija, plačioje XX a. laiko skalėje įšokant tai į vieną, tai į kitą dešimtmetį. Bėda tik ta, kad tos šalutinės giminaičių istorijos nustumia į šalį pagrindinę veikėją Medėją. Ne jos istorija dominuoja romane, o tie vietomis ištęsti nukrypimai į šalutinių veikėjų gyvenimo nuotykius.

Paradoksalu, bet sovietmetį kritiškai reflektuojančių posovietinių literatūros kūrinių iki šiol nėra daug. Ši knyga – viena iš nedaugelio. Tad besidomintis sovietmečio tema ja, regis, turėtų džiaugtis. Deja. Kaipgi džiaugsiesi, kai lietuviškas leidimas toks prastas. Kad ir šios sakinių vietos, nesutvarkytos knygą redaguojant (kursyvas mano – D. Z.): „Jis pabučiavo senę, ji perbraukė ranka per jo juodus varinio atspalvio turinčius plaukus“ (p. 12); „Toliau kelio stovėjo ūkiniai pastatai ir arklidės“ (p. 102). Kai kur nevykusiai parinkti lietuviški atitikmenys: „Pati ji buvo ekonomistė, dirbo miesto prekyboje ir laikė, kad pirkti reikia protingai, o ne visokius niekus“ (p. 36); kai Medėja sėdėjo traukinyje prie lango, „judesys vyko už jo, šmėkščiojo peizažai ir menkai bruzdėjo žmonės vagone“ (p. 174). O štai kitose vietose paliktos rusiškos sintaksinės konstrukcijos: „Savo eilės laukė ir Maša, berniukiška šukuosena ir lieso paauglio plonomis kojomis sudėjimo“ (p. 37) ir kt.

Ir dar. Lietuviško leidimo kokybę gadina atmestinai parengtos išnašos. Romane rašytoja vartoja aibę specifinių žodžių, įvardijančių Krymo buities ar sovietinės politinės tikrovės detales. Lietuviškame vertime tie specifiniai žodžiai išnašose nė neaiškinami, pvz.: ailantas, pachlava, čachochbilis, arykas ir kt. Kartais aiškinami atmestinai ir apytikriai, pvz.: arbà – „keturratis vežimas“, nenurodant, kokios kalbos ir kultūros yra šis žodis (p. 65). O štai romano tekste esančios raidinės santrumpos išnašose ne paraidžiui iššifruotos ir paaiškintos, bet tik nusakyta apytikrė jų reikšmė, pvz.: KVŽD paaiškinta tik kaip „Transsibiro magistralė“ (p. 96) ir kt.

Gaila, kad taip išleista gyva klasike vadinamos rusų rašytojos knyga. Kaip galima spręsti iš naujesnių rašytojos darbų, jie sukurti jau gerai išmanant postmodernias literatūros sroves. Deja, šis pirmasis jos romanas meniškumo požiūriu dar silpnas. Ir ypač savo forma dar labai simptomiškai posovietinis.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“