Visi laiškai – žirafos

AKVILĖ ŽILIONYTĖ

Labas, romantike,

aš ir būčiau daug romantiškesnė, jei ne paukštis kečupuotom kojom. Tie paukščiai kečupuotom kojom – keista nesąmonė, iš tiesų tie paukščiai ir aš labai skirtingi, bet kuo mažesnė buvau, tuo buvom panašesni, ir mano kojos vis nulįsdavo į kokią lėkštę, kur kečupas. Mano lėkštes persekioja žvirbliai, jie vaikštinėja po mano lėkštes, o tada, kai sumanau juos pagauti ir lėtai, atsargiai tiesiu ranką, jie įkrenta į kečupą ir sprunka dangumi. Toks romantiškas žodis tas kečupas, bet visai ne archajinis, na, visada gali guostis archajinėmis krabų žnyplėmis. Jei yra ant stalo krabų, jais gali žvanginti kaip kalavijais, jie kaip pianinas. Tyla iš antikos.

Rašai, kad nuostabu pyktis, kad ir su manim nori pyktis. Mesk į mane sūrį! – tai vienas geriausių dalykų, kuriuos pykstantis man pasiūlė. Tiesa, dar sakė – oponentų fabrike tu, safyrininke tu, mesk į mane sriubą! – nenutuokiant, kad tą sriubą aš išsiviriau tamsoj. Galėčiau parodyti veidus žmonių, su kuriais dažniausiai pykstuosi, ir pažiūrėjęs suprastum, kad jie visi panašūs į žuvis. Žmonės žuvų veidais, mano oponentai. Oponentas be žuvies galvos – man ne oponentas.

Man jie patinka, man patinka mano oponentas Nr. 1, nes jis turi ranką, ant kurios yra penki pirštai su penkiais nagais. Kad oponentas Nr. 1 taptų pakenčiamesnis, visada žiūriu į jo dešinę ranką su penkiais pirštais. Ši ranka galėtų būti išsitraukiama, aš ją pasilikčiau. Dešinė ranka panaši į kairiąją, bet tik tada, kai jos nejuda. Jos juda labai skirtingai.

Oponentas Nr. 2 man patinka, nes primena mano sapną, kai plaukė pieno upės, sunku būtų rasti kitą žmogų, kuris man tai primintų. Tarp oponento Nr. 2 ir pieno upių yra paralelių, jei būtum matęs, kaip jis atrodo atsitūpęs ir tarp kojų laikydamas butelį, šiomis paralelėmis neabejotum. Žiūrėdama į tą vaizdinį išgyvenau tokį žavesį, iš džiaugsmo pradėjau kalbėti, kas tik šauna į galvą, visiškai padrikai, kaip padrikai kalbėti moku aš: „[...] užsitepiau ant duonos sviesto, nes ant palangės turiu frankų su čiobreliais, kuriuos įsirėminau, dar nupiešdavo čiobrelių, nors geriau sėdėčiau su raganosiais, kai sako – pažiūrėk į bažnyčios stogą, o ten aš sėdžiu priešais ir ne ant stogo, kai kunigai zebrus glosto, nes krūmai ten neauga dėl to, kad tu rankų nenuneši prie rankšluosčio, o nukratai vonioj ant žemės, nes pats žinai, jei po spinta lįstum, tai matytųsi kojos, nes laikas gyvatė man nuo pečių lupasi, kad ir kaip tepčiausi kremais, o kas tepasi visą kūną kremais po maudynių, kad tik nesentų, nors kai tik prisiliečiu, taip ir įdega ežere, nors tu taip keistai gyveni – miltais sriubą tirštini, dar apžiūrinėji keptuvę ir sakai, kad reikia naujos, kad reikia išmesti, nes nori gulėt po žydryne, nors šaldytuve švieži stebuklai po kojom [...].“

Mano pokalbis plaukia sklandžiai ir pasroviui, tai mano stilius, aš gerai žinau savo galvojimo būdą, aš jo ritmą galiu mušti delnais ir savo rašymo ritmą galiu delnais mušti. Priartėjusi prie tų galvos dalykų, kurie jau nesusitvarko, aplink save visada pamatai milijonus sutvarkytų akių, burnų, kurios pasiruošusios atakuoti. Jie stiprūs dėl savo akių gausos žemėje, bet aš ir toliau registruosiu žolių, protų chaosus, o tu ir toliau registruosi vasarinį lietų ir daug tikėsiesi iš jo, jei tau jis pakyla iš slyvų, žuvų ir dumblių.

Oponentas Nr. 3 man patinka, nes jo veidas toks gražus, toks pailgas, jo kojų ir rankų drevėse kalena geniai, jo veidu vis atplaukia ir nuplaukia žuvys, jam po akim nardo tikrai juokingo veido jūros gėrybės. Kalbu mąstydama, tai nėra kliedesiai, šis vaizdas tyras ir akivaizdus. Tyla iš antikos.

Man dar labai patinka mano oponentas Nr. 4 – pieno upių nematęs ir kunigų, glostančių zebrus. Man taip patinka, kad jis tiek visko žino apie upes, bet ten nėra pieno. Aš jam visą pieną atneščiau, suvyniotą į jūras. Ir cukraus atneščiau į pieną, suvynioto kad ir į suknelių glėbius. Jis irgi romantikas, turintis visas savybes, kad man patiktų, jo romantika juda kartu su kiekvienu jo nugaros judesiu. Man taip patinka, kad jo rankų ir kojų judesiai nesugadina romantikos. Tyla iš antikos.

Vasara kaitina galvą iki rankovių, rašant tenka praleisti dvidešimt žodžių ir keturiolika pastraipų, vogti obuolius ir juos nešti mylimiems arba mėtyti į kitus kiemus. Kęstuti, su aukščiausia temperatūra tau rašau, kad aš niekada negyvenau 1981 metais ir niekada negyvenau 1969 metais, kad aš niekada negyvenau Hamburge, kad niekada tiek daug nepavogiau obuolių kaip 2010 metų vasarą. Tyla iš antikos.