Tobulas
RŪTA JAKUTYTĖ
O mes tokie bailūs, tokie bailūs, taip drebam, kad nusivilsim savim, nusisvilinsim, nusismailinsim ant savigraužos smaigalio iki drebulio apsaugotas sėdynes, todėl geriau nieko nedarysim, nepakelsim nė blakstienos, zuikiškai tylėsim ir tik klausysim „Love will tear us apart“, siaubingai bijodami patys susiplėšyt sužinoję, kad nesam tobuli ir iš tikrųjų nė nebuvo ką saugoti visą tą laiką, o kūnas buvo tik plastikas, kad net Dievo kūnas, prieš kurį klaupėmės ir šluostėmės gėlėtom nosinėm, buvo plastikinis kaip mažo biudžeto filme, kad visi kalnai, į kuriuos mintim įkopėm, nebuvo kilnūs, nebuvo šventi, vadinasi, mes niekur, niekur neįkopėm, niekas nepasisuko ir neįsisuko, kaip turėjo, nėra nieko sutvarkyto, nėra lygintuvo, išlyginančio suglamžytas paklodes, nėra kaklaraiščio, kuris suteiktų solidumo, nieko, Jėzau, kaip man patinka žodis niekas, jį tariant lūpos taip tinkamai subanguoja, kad nebelieka nieko pridurti, jį sakydamas niekada neapsiriksi, išliksi nieko nelaukiantis ir nesulaukiantis, ir tuo pasitenkinantis, o dar iš mūsų atėmė batus, niekur nenueisime, matote, ir vėl ta išganinga šaknis tobulam žodžiui, kurį vienintelį reikėtų eksponuoti ant pjedestalo, dabar visi mato mūsų kojines, jos tokios dylančios ir ne visai baltos, kaip man patinka, aš nebebijau, gera taip stovėti be batų, kai gali niekur neiti, ir žiūrėti, kaip irsta kojinė, kurios jau niekas neapsiims suadyti, nes buvo per daug pigi ir vienkartinė, kaip vienkartinės kelnaitės, parduodamos kažkur Amerikoj, nereikia saugotis gėdos, nes tai nuo tavęs nepriklauso, nėra kaip tą nuogybę pridengti, o plika miela koja, aš nebijau, nes neturiu nieko palikusi už nugaros, net pačios baimės, nes ji netelpa į mano patogų pasaulio supratimą, skurdas padeda atsisakyti lemties ir svarbos ir priimti nieką kaip savo tvirtąjį pasaulėjautos pamatą, ir viskas tampa taip paprasta, praskaidrinta sarkastišku juoku. Visada žinojau, kad gyvenu palikta tik su žodžiais, jų konteineriais, ir tik šią minutę, kol dar esu čia, aš nekontroliuojama, ir tai vienintelė proga naudotis skurdo suteiktais turtais, kol neįsikišo kas nors, perpratęs mano logiką ir ją pergalingai sugriovęs, nes aš jums sakiau, nesakiau, o Dieve, juk dar nesakiau, kad šis pasaulis yra riaumojantis ir žiaurus.
