Tiesiog daiktai

JOLANTA SEREIKAITĖ

Šiaulių galerijoje eksponuojama grafikės Kristinos Norvilaitės paroda „Komentarai“. Pripratusieji prie ryškios, dekoratyvios jos grafikos galbūt liks nusivylę, kad nerado abstrakčių rytietiškų arabeskų ir spalvų, tačiau tie, kuriems artima dzenbudizmo filosofija, gėrėsis paprastų, kasdieniškų daiktų kontempliacija. Darbai atlikti retai grafikų naudojama gratažo technika (kai vienas užtepto vaško sluoksnis nugremžiamas): iš plokščios erdvės tarsi išnyra kokia kojinė, bateliai, taburetė ar plaktukas…

Tai lyg ir pačios autorės daiktai. Intymus ir atviras pasakojimas, turintis lengvą liūdesio ir saviironijos potekstę. Todėl iš tų visų teptukų, pieno buteliukų, kėdžių, akinių sklinda šiluma, jie išgyventi, išmedituoti, todėl savaip trapūs ir laikini. Asmeninės aplinkos, daiktų vaizdavimas dailėje turi tradiciją (prisiminkime Vincentą van Goghą ar Algimantą Švėgždą). Dailininkai vis siekia vaizduoti daiktą kaip metafizinį objektą, tačiau kartu bando į jį pažvelgti objektyviai. Nors vargu ar tai įmanoma. Parodos autorės gratažai neslepiamai subjektyvūs, kameriniai, jaukūs, mums artimi, žemiški (kaip ir grafikės Nijolės Šaltenytės estampų lakštuose subtiliai gundantys moteriški kojinių, batelių pasažai). Tačiau K. Norvilaitė išsiskiria pastangomis vaizdo plastiką sutraukti iki plakatiškos, juodos ir baltos spalvos ženklo visumos. Dailininkė dirba knygų iliustruotoja, todėl ir šioje parodoje tarsi regime knygos puslapius, jos mėgstamos veiklos tąsą. Iš daiktų atpasakojimo plastikos sklinda natūralus naivumas: lyg kokia primityvistine ar komikso maniera, lengva, bet virpančia linija nupieštas lagaminas, lango rėmas, arbatinukas, dujinė viryklė. Dirbama vienu impulsu, be jokių pastangų kažką ypatinga atrasti. Prie kai kurių kūrinių tiesmukai užrašyti pavadinimai – tai dar labiau sustiprina iliustratyvų vaikiškos knygelės objektų pobūdį, ištrina ribas tarp estampo ir iliustracijos. Grafika visuomet yra pasakojimas, siužetas yra natūrali jos būsena. Dailininkei būdingas dekoratyvumas išlieka ir čia, vengiama nereikalingų detalių, vaizdas virsta vientisa dėme, tačiau dekoratyvumas – minimalistinis, primenantis Šiaurės šalių dizaino tendencijas.

Kristina Norvilaitė. Paprastas teptukas. 2009

Vis dėlto K. Norvilaitės daiktai nugremžti laiko, nostalgiški (užmigęs juodas šuniukas, mergaitės drabužėliai, kurie bus išaugti ir vėliau išmesti). Laikinumo nuojauta čia labai stipri. Tai nėra daiktų kultas. Šie daiktai poetiški ir šiek tiek mįslingi, mes tegalime spėlioti, kas jiems nutiko ir kodėl jie yra čia. Daiktai – tarsi slaptas kodas, hieroglifai, piktogramos, iš kurių susideda ilgas neiššifruotas tekstas. Iš stalinės lempos sklinda juoda šviesa: pati lempa balta, o šviesa juoda. Tai estetinis ar prasminis sumanymas – tegalime svarstyti. Juoda spalva – kažkas neatskleista, paslaptinga, visuomet muzikalu. Viename iš paveikslų kaip dantys nusidriekę pianino klavišai tarsi patvirtina tą grafikos „skambėjimo“ savybę.

Gratažo technika taip pat palieka vietos atsitiktinumui, leidžia kvėpuoti faktūroms, tonams . Šia technika atlikti paveikslai yra vienetiniai, jie išsaugo savo unikalumą, nes negali būti tiražuojami ir kartojami. Nors, manau, kiekvienas daiktas, net masinės gamybos, tapęs mūsų nuosavybe, tarsi įgyja vardą, juk mes uždedame ant jo savo asmeninių istorijų antspaudą, paversdami vieninteliu tokiu pasaulyje. Kažkodėl norėtųsi čia paminėti Leonardo Gutausko romaną „Daiktai“, kuriame asmeniniai objektai tampa vienos poros istorijos metraštininkais. Panašią daiktų užuominų istoriją kuria ir K. Norvilaitė, tik suteikia žiūrovams daugiau laisvės – progą siužetą susigalvoti patiems.

O gal tai personalinė dailininkės psichoterapija, bylojanti apie tam tikrą ritualinį artefaktų išdėstymą išsaugant vyriškos ir moteriškos energijos pusiausvyrą? Plaktukas ir suknelė, vaikiško ir suaugusio pasaulio priešprieša, laikrodis ir buteliukas… In ir jang, kieto ir minkšto, šviesos ir tamsos, negatyvo ir pozityvo dichotomija. Paveikslai įsileidžia į save, bet vis dėlto išvengia sentimentalumo, išsaugo tvirtą vidinę struktūrą, juos visus jungiantį ritmą. Autorė lyg ir apibrėžė savo požiūrį į daiktus, pavadindama parodą „Komentarais“. Tačiau kas ką komentuoja: ji – daiktus ar daiktai – pačią dailininkę?