Prisikėlimai

ROLANDAS KAUŠAS

Jam gimus, kyla didžiulis sambrūzdis, pasirodo trys kaimynai su dovanom ir užsidaro su tėvu virtuvėj aplaistyt vaiko. Motina, kaip paprastai, tik dėl viso pikto paburnojusi, esą tėvas „ir vėl prasideda su piemenimis“ ir „namai po tokių apsilankymų atrodo kaip tvartas“, barsto pudrą ant kūdikio paraudusio užpakalio, pakaitom jį bučiuodama. Lauke ryškiai šviečia žibintas ir masina naivius vėlyvus praeivius. Gerokai įkaitę, prakvipę svogūnais ir „Stoličnaja“, trys kaimynai su piemenimis, netikėtai pagauti meilumo, linki naujagimiui taikos ir ramybės. Sumekena avelė arba vienas iš svečių – sunku atskirti.

Aiman, kilus sumaiščiai, nebuvo pakviesta fėja, gyvenanti tolimoj karalystėj. Tačiau ji buvo moderni fėja, be to, neskaitė knygos „Kaip elgtis“ ir todėl vis tiek pasirodė. Iš pradžių nieks fėjos iš tolimos šalies net nepastebėjo. Tik kitų linkėjimams išsekus, ji atsistojo, nusibraukė nuo lūpų mišrainės likučius ir taip trumpai pasakė savo linkėjimą:

– Kad tu kur gyventum!

Fėjų kalba tai reiškė, kad yra labai įsižeidusi ir kad gyvenime pietų už dyką nebūna ir nieks jūsų naudai burtų lazdele nemosikuos.

– Oh shit, – vienu balsu tarstelėjo jautresni svečiai, įskaitant piemenis ir angelus.

– Hei, – išreiškė pasitenkinimą tėvas.

Jo gerokai įkaitę sugėrovai sumosikavo karūnom, nes gyvenimas yra iki kelių.

– Hm, – susimąsčiusi numykė motina ir, net pati nežinodama kodėl, pervystė kūdikį kietai kietai, paguldė atskiram kambarėly, toliau nuo triukšmo, užrakino duris ir įjungė monitorių, kad girdėdama jo tylų alsavimą galėtų nurimti.

– Beje, silkė galėjo būt geriau pamarinuota, – užbaigė fėja ir visiems akysna papylusi akinančiai spindinčių dulkių išgaravo.

Kol svečiai krapštėsi akis ir čiaudėjo, fėjos, kurių nebuvo užmiršta pakviesti, tuojau puolė padėties taisyti.

– Štai jums psichoterapeuto adresas ir kuponas: dvi sesijos už vienos kainą.

– O štai jums instrukcijos, kaip pastatyti šiltnamį, kad neužpūstų ir neužlytų, – pasiraususi giliose kišenėse, įteikė brėžinius kita.

– Ir kad jis viską sužinotų iš knygų ir iš kitų klaidų pasimokytų nė kojos iš namų neiškėlęs, štai jums elektroninės bibliotekos nario kortelė, – tarė trečia ir mostelėjo burtų lazdele.

Kortelė kaip čia buvusi suspindo tarp „Stoličnajos“ butelio ir minėtos silkės dubens, kurio nieks nebelietė. Paskui svečiai išgėrė į kūdikio sveikatą ir viskas susitvarkė.

Kūdikis augo ne dienom, bet greitai. Žiū, buvo jau visai nebe kūdikis, o mielas berniukas. Tikras užvadėlis, paklusnus ir malonus. Džiaugėsi juo tėvai ir kaimynai ir paslapčia šnibždėjosi apie berniuko didelę ateitį.

– Bus jis notaras arba prezidentas, – kalbėjo jie. – Sėdės kabinete po baisiuoju Saukos paveikslu ir pasirašinės dokumentus auksine plunksna.

Motina prieš miegą jam skaitydavo iš knygos „Kaip elgtis“, kad jaunas žmogus nepadarytų klaidos, nelįstų kur nekviestas, kiekvienu atveju mokėtų pritaikyti tradicijas ir papročius ir naudotis stalo įrankiais, t. y. būtų pasiruošęs atremti gyvenimo antpuolius.

Dar kelioms savaitėms praėjus, sėdėjo jis, jau jaunuolis, šiltnamy tarp žydinčių agurkų ir pelargonijų ir skaitė knygą apie tolimus kraštus ir dideles plaštakes, būriais tūpiančias praeiviams ant galvos ir rankų. Pakėlė akis nuo puslapio ir užsisvajojo taip tyliai, kad net šalia motinos pastatytas monitorius nepagavo jo širdies virpesių. Plaštakės jaunuolio širdy virto dideliais grakščiais paukščiais, skrendančiais tolyn, vis mažėjančiais ir horizonte tampančiais taškeliais, nes pasaulis, kuris yra paslaptis, retsykiais trumpam apsireiškia.

– Įdomu, kur jie skrenda? – savęs paklausė jaunuolis ir staiga sumaudė krūtinėj, nes atėjo jam pavasaris. Kas be ko, trūko ir vitaminų.

Garsiai ištarti žodžiai pakvietė širdin ilgesį, nesutelpantį laike ir formose. Visai kaip princesei, kuri, šešiolikos sulaukusi ir pabudusi gyvenimui, įsidūrė pirštą rožės spygliu, tik kur kas skaudžiau, nes jaunuolis neprarado sąmonės. Knygose buvo pasakyta, kad žemė yra apvali ir vis tiek galų gale sugrįši iš kur išėjęs. T. y. pasaulis buvo problema, kurią galima išspręsti. Jaunuolis padėjo knygą ant stalo ir pravėrė šiltnamio duris.

Pasimatė pavasaris, grožis be tiesos. Saulė čiulpė varveklį ir mosikavo jam laisva ranka. Baloj turškėsi žvirblis, bet jis buvo panašesnis į tikslo nepasiekusį kaimyną negu į horizonte ištirpusius paukščius.

Monitoriuj išgirdusi veriamų durų garsą, atskubėjo motina ir šluostydamasi rankas į prijuostę klausė sūnaus, ar jis dar nėra išalkęs.

– Noriu eit pažiūrėt, kur skrenda paukščiai, – atsakė jaunuolis, pasistiebdamas ir bandydamas žvilgtert už tvoros, kur jau buvo ilgesio nuvesta širdis.

Motinos veidu perbėgo nerimo šešėlis. Ji prisiminė fėjos prakeikimą, akimirką ir vėl išgyveno patirtą skausmą ir netekties nuojautą, bet susivaldė, užmetė sūnui ant pečių skarą, kad nesušaltų, ir pasakė:

– Žinoma, sūnau, kodėl gi ne.

Motina buvo protinga moteris.

Tada nuėjusi atnešė senus tėvo drabužius, kuriais tas vilkėdavo remontuodamas mašiną. Kelnės jaunuoliui buvo kiek per trumpos, o viena švarko rankovė buvo beatsiskirianti nuo likusios apdaro dalies ir prašyte prašėsi adatos – iš meilės kartais galima bandyti atimti kitam orumą.

Išleidusi sūnų pro duris, įdėmiai klausėsi. Ir tikrai – neilgai trukus už tvoros pasigirdo piktas juokas. Prašaliečiai kaipmat pastebėjo keistą jaunuolio aprangą ir nematė reikalo slėpti patirto įspūdžio. Jis išsigąs, tuojau pravers duris, mano sūnus sugrįš namo ir viskas bus kaip buvę, mintyse kaip maldą rikiavo žodžius motina. Jai rodėsi, kad jau girdi artėjančius žingsnius, bet tai buvo svetimo žmogaus žingsniai. Atsitiktinis energingas praeivis už tvoros stabtelėjo, atsivėdėjęs spyrė į medinius vartus ir nužingsniavo toliau. Ak, tas pavasaris. Motina apsiblaususiu žvilgsniu apžvelgė sodą. Ruduo jau buvo nudažęs medžių lapus. Agurkai šiltnamy jau seniai buvo nuskinti ir užraugti. Paukščiai būriavosi išskristi.

Tik išėjęs pro vartus, jaunuolis pakliuvo į šalį, kurios piliečius buvo apėmusi apatija ir noras laimėti „Eurovizijoj“. Todėl į valdžią jie rinko juokdarius, kad būtų sukurta teisinė valstybė, nieks nebeimtų kyšių, nereiktų prisiimt atsakomybės ir patiems, teisėtai būtų galima vienam iš kito neribotai juoktis. Ir taip žmonės pamažu prarado viltį ir pasitikėjimą savimi ir dainuodami pradėjo gaudyt gaidžiukus bei visaip kitaip rodyt vienas kitam pagarbą ir pakantumą. O kadangi sukūrus teisinę valstybę teliko suformuoti savimi nepatenkintą ir nuo išorės užsidariusį individą, sulaukę savo valandos iš tamsių drėgnų pakampių lindo indulgencijų pardavėjai ir velnių išvarinėtojai. Taigi nuolat nuliūdę šalies gyventojai temokėjo juoktis iš kitų ir jaunuolio pasirodymas gatvėj jiems buvo didžiulė pramoga.

– Nuveskim jį parodyt naujais drabužiais apsitaisiusiam karaliui ir jo dvariškiams, – sakė. – Tas žmogus taip kvailai atrodo, kad už jį mums duos pinigų ir gal net pasakys, ką nusipirkti, kad būtume laimingi.

Nutvėrę už plyštančios rankovės, vedė jį į rūmus. Jaunuolis pakeliui stebėjo nepriklausomą individualistų visuomenę – tokiuose pat namuose ir mašinose lygiai taip pat apsirengę, laukiantys, kad juos kas išganytų, piliečiai televizorių ekranuose stebėjo eilinį dainavimo konkursą. Turbūt jie mane nuves pas paukščius, žiūrėdamas į aplink klestinčią laisvę ir demokratiją, mąstė jaunuolis. Tačiau vedėjai žinojo trumpesnį kelią, t. y. tiesiai į rūmus. Atvirai pasakius, toliau jų net nebuvo pažvelgę. Praėję pro išmaldos prašančią Kultūrą ir savimi susirūpinusią Religiją bei prie stalų patarnaujančią Filosofiją, pabeldė į dangaus vartus.

Išvydęs nuogą karalių, dvariškius ir šventikus, jaunuolis nustebo, bet mandagiai, kaip motinos išmokytas, pasakė:

– Jūs šiandien labai gražiai atrodot.

Taip mokė ir vadovėlis „Kaip elgtis“.

Dvariškiai patenkinti pasistaipė prieš veidrodį. Riebalais aptekusi širdis piešė rožinį paveikslą.

– Gal jūs mokat siūti kepures, – klausė jie jaunuolio, nutaisę rimtus veidus, – nes senosios jau tokios nubrizgusios?

Apsimesdami besitaisą ant galvų nesančias kepures, dvariškiai garsiai prapliupo juoku. Juokdarys nuplyšusia švarko rankove ir trumpom kelnėm ir tebuvo vertas, kad iš jo būtų pasijuokta. Jie taip smarkiai juokėsi, kad net išvartė lėkštes su keptais fazanais, antimis, putpelėmis ir marinuotais kregždžių lizdais. Jaunuolis žiūrėjo į aplink liumpsinčius lašinius ir, kaip mokė vadovėlis „Kaip elgtis“, kartu kukliai juokėsi. Jis turėjo visiems patikti. Turėjo būti geras berniukas. Ir, žinoma, drovėjosi paklausti, ar tie nėra matę paukščių. Jo nekaltumas atvedė jį pilin, bet dar nebuvo pasivijęs toli priekin nuėjusios širdies.

– Nuveskit jį į virtuvę plaut lėkščių, tegul išeina trumpą socialinės indoktrinacijos kursą, – paliepė dvariškiai ir nuėjo nusnūst grožio miegu tarp 13 ir 14 valandos.

Ir taip jis atsirado dykvietėj. Dvariškiai su šventikais buvo dingę. Paukščių niekur nesimatė. Horizontas už nešvarių lėkščių rietuvių buvo tuščias kaip sukūrimo dieną. Jis pražiopsojo savo akimirką, nes kažkieno keistu patvarkymu nekaltumas gali atvesti prie durų, bet negali jų praverti. Matyt, dar nesu vertas būti visuomenės nariu, pagalvojo. Taigi dabar, galvojo jis, sėdėsiu kaip Buda po mango medžiu, būsiu gundomas kaip Jėzus dykumoj ir būsiu įšventintas kaip Don Kichotas. Atsiskirsiu, negersiu ir nevalgysiu. Atgimsiu, prisikelsiu ir paskui eisiu atgal.

Užsimerkė ir laukė prasidėsiančių gundymų. Girdėjosi vėjo nešiojamas smėlis. Priminė Lietuvą, sušalusį apsnigtą lauką Padubysy ir smilgas, kyšančias iš sniego, už kurių užkliūva pro šalį lekiantis vėjas. Kuriam laikui praėjus, atsimerkė ir pamatė aplink sutūpusius grifus.

– Paukščiai? – pagalvojo jis.

Vėjas ūkčiodamas nešė į akis smėlį ir statė pilis. Jaunuolis prisidengė ranka veidą. Staiga panoro atgal, namo, pas motiną. Tie paukščiai tik iš tolo atrodė gražūs, viliojantys. Iš arti jie buvo panašūs į susikūprinusius senius su kalakutų galvom.

Nubraukė nuo akių smėlio pilis ir atsistojo. Nusipurtė smėlio pilis nuo kelnių. Tie paukščiai skrido į pietus, taip teigė elektroninės knygos. Sugrįždavo prakvipę pietų kraštais ir žvaigždynais, kurie matosi tik kitoj Žemės rutulio pusėj. Aklo instinkto vedami, net miegodami rasdavo kelią namo…

– Namo, namo, – staiga susivokė jaunuolis.

Apsidairė aplink ieškodamas kelio ženklų, širdį užplūdo ramybė. Namai, saugus ir ramus užutėkis. Jautėsi kupinas energijos ir ryžto. Bus ten, kur jam ir dera būti. Nerimo širdy nebesijautė, vadinasi, ėjo teisingu keliu, kaip paukštis, vedamas nenugalimo teisingo šauksmo, grįžtantis tėvynėn. Kur vadovėlis „Kaip elgtis“ ir motina su barščių dubeniu, atpildu už drąsą sugrįžti.

Dykumos pakrašty tekėjo upė, plati ir srauni (nes taip reikia scenarijui). Senas keltininkas keistu negirdėtu vardu įdėmiai žiūrėjo jaunuoliui į veidą.

– Ar tu nesi mano sūnus? – pagaliau paklausė. – Ar ne tu išėjai iš čia prieš daug metų? Turėjau išmokyt širdį sakyt sudie.

– Ėjau pažiūrėt, kur skrenda paukščiai, – atsakė jaunuolis, dabar jau nebebūdamas tikras dėl nieko.

Paskui prisiminė:

– Skaičiau apie jus knygą. Ir apie upę, kur šneka.

Senis, užgulęs irklus, sunkiai yrė valtį į priekį. Stipri srovė nešė juos tolyn.

– Dabar einu namo, – tarė jaunuolis, neiškentęs tylos.

– Niekad neįbrisi į tą pačią upę, – atsakė senis.

Nusigaruoja keltininkas, pagalvojo indoktrinacijos kursą tik pradėjęs jaunuolis, bet dėl visa ko paklausė:

– Ar nematėt praskrendant paukščių?

Senis užsimerkė ir liovėsi irklavęs. Upė lėtai nešė valtį pasroviui. Jaunuolis stebėjo ramų keltininko veidą, veidą žmogaus, kuris žiūri užsimerkęs. Pažvelgė į vandenį ir pats užsimerkė, leidosi srovės nešamas.

– Tai yra mirtį nešantis susiliejimas, – prabilo senis, – su gyvybę teikiančia bendryste. Negali įžengti, kur paukščiai, būdamas aš. Turi ištirpti, kad pamatytum.

Kažkas čia ne taip, pagalvojo jaunuolis: nei Sidharta, nei Pitagoras… Ir pats nustebo, kad pasijuto geriau. Atsimerkė, pažvelgė į vandenį. Ranka sujudino atvaizdą vandeny. Praeinantis buvo tas kitų parodytas atvaizdas, laikinas. Jis pats dar nebuvo matęs savęs, o jau turėjo ištirpti amžinoj kaitoj ir vienybėj.

Tuo tarpu upė prinešė valtį prie kranto ir ta įsirėmė į smėlį. Senis pakirdo iš susimąstymo ir irklu atsistumdamas nuo švendryno išbaidė paukščius. Visas jų būrys pralėkė virš galvų. Jaunuolis, pažadintas sparnų plasnojimo, pakėlė akis ir instinktyviai pasilenkė, nes, rodės, paukščiai į jį atsitrenks. Ir vėl susimąstė ir nusišypsojo. Jis išsigando paukščių. Prisiminė namie, svetainėj, kimštą pelėdą stiklinėm akim. Stovėjo aukštai, ant indaujos, prieblandoj. Mažas būdamas vengdavo kambary pasilikti vienas – bijojo jos. Dabar vėl atsiminė vaikišką baimę ir kaip vieną dieną, pavargęs ir nebegalėdamas tverti tos priespaudos, pasilypėjo ant kėdės ir prisikišęs pažiūrėjo jai tiesiai į stiklines akis. Įsidrąsinęs palietė ją ranka. Pakvipo dulkėm. Buvo daug lengvesnė, nei tikėjosi, paliesta susvyravo. Kitų atrasta, iškimšta ir parodai išstatyta išmintis. Tarsi nugalėtojas nulipo nuo kėdės. Baimė buvo jo laisvės pradžia. Kas būtų galėjęs pagalvoti. Pažiūrėjo į keltininką. Tas jau ruošėsi irtis atgal, jo laukė nauji keleiviai.

– Ačiū, toliau aš pats, – pasakė jaunuolis. – Dabar dar noriu eit.

– Ir ateis tokia baisi diena, kai susitiksi save, – nutaisiusi dramatišką balsą, svetimam lizde dėdama kiaušinius, užkukavo gegutė.

Bet jaunuolis nepuolė barškint kišenėj kapeikų. Pagarbiai praėjo pro Budą po mango medžiu, pro gundomą Jėzų dykumoj ir priklaupusį Don Kichotą. Ir nuėjo viduje klausydamasis dar niekad niekieno nepasakytų dalykų.

Virš galvos pralėkė Džonatanas Livingstonas Žuvėdra. Jaunuolis jam pamojavo ranka.