Praėjus šimtui metų po mirties Twainas prabyla atvirai

LARRY ROHTER

Pašaipus ir ekscentriškas, komiškas ir niurzgus – tokį Marką Twainą tariamės pažįstą iš mokykloje skaitytų „Heklberio Fino“ ir „Tomo Sojerio“. Tačiau nekupiūruotoje autobiografijoje, kurios pirmasis tomas bus išleistas netrukus, praėjus šimtui metų po jo mirties, iškyla visiškai kitoks Twainas, daug labiau politiškai angažuotas ir pasiruošęs suvaidinti pikto pranašo vaidmenį.

Ar sielvartautų dėl Amerikos karinių intervencijų užsienyje, ar smūgiuotų Volstrito magnatams, šis Twainas yra stulbinamai šiuolaikiškas. Nors autobiografijoje netrūksta ir jaukių paprastų istorijų, kai kurie jo pastebėjimai apie amerikietišką gyvenimą yra tokie aštrūs – vienoje vietoje amerikiečių karius Twainas pavadina „uniformuotais žudikais“ – kad jo paveldėtojai ir redaktoriai, o ir pats rašytojas, bijojo, jog jų viešinimas gali sugadinti jo reputaciją.

„Visi stiprūs ir blaivūs pasisakymai iš pirmo, antro, trečio ir ketvirto leidimo turi būti išbraukti, – Twainas nurodė duodamas instrukcijas 1906 m. – Tokios prekės galbūt turės paklausą po šimtmečio. Nėra kur skubėti. Palaukim ir pamatysim.“

Twaino ištarmė bus patikrinta, kai Kalifornijos universiteto leidykla lapkričio mėnesį išleis pirmąjį iš trijų „Marko Twaino autobiografijos“ tomų. Twainas didžiąją jos dalį padiktavo stenografistei per ketverius paskutinius savo gyvenimo metus (mirė 1910 m. balandžio 21 d. sulaukęs 74 metų). Jis teigė, kad, savo prisiminimus ir nuomonę išdėstydamas žodžiu, o ne raštu, padės sukurti natūralesnį, šnekamosios kalbos, nuoširdų toną, dėl to sutinka ir skaitę šį rankraštį Twaino tyrinėtojai.

Šiandienos populiariojoje kultūroje Twainas vaizduojamas kaip „pulkininkas Sandersas, tik be viščiukų, tėvukas pasakotojas, – telefoniniame interviu teigia Ronas Powersas, knygos „Markas Twainas: gyvenimas“ autorius. – Jis buvo nušveistas ir išbraukytas, o jo aistra per šiuos ilgus dešimtmečius buvo pamiršta. Tačiau čia jis mums kalba be jokio filtro, atskleisdamas tai, ko buvome netekę – būtent tą įnirtingą, nuolatinę aistrą.“

Kitą savaitę britų literatūros žurnalas „Granta“ spausdins šios autobiografijos ištrauką pavadinimu „Ferma“. Joje Twainas prisimena, kaip vaikystėje lankėsi savo dėdės fermoje Misūryje, kalba apie vergiją ir vergą, kuris buvo Džimo iš „Heklberio Fino“ prototipas, ir beveik prustiškai medituoja atmintį ir atminimą, kur arbūzas ir klevų sula atstoja Prousto madleną.

„Kaip dabar regiu tą fermą, labai ryškiai, – rašo jis. – Matau visus jos priestatus, kiekvieną smulkmeną.“ Apie vergiją jis rašo, kad „spalva ir visuomeninė padėtis nubrėžė vos matomą ribą“ tarp jo ir juodaodžių žaidimų draugų, tačiau prisipažįsta: „Būdamas moksleivis nesibjaurėjau vergija. Nesupratau, kad ji yra kažkas blogo.“

Jo autobiografijos versijos buvo išleistos ir anksčiau – 1924, 1940 ir 1959 m. Tačiau pirmasis leidėjas Albertas Bigelow Paine’as, būdamas karštas padorumo gynėjas, išbraukė ištisas pastraipas, kurias laikė įžeidžiamomis; vėlesni redaktoriai primetė chronologinį „nuo lopšio iki kapo“ naratyvą, kurio Twainas kaip tik ir vengė, pakeitė jo savitą skyrybą, išbraukė papildomą medžiagą, kuri jiems neatrodė įdomi, ir apskritai lenkėsi Twaino dukters Claros, mirusios 1962 m., norui apginti tėvo įvaizdį.

„Paine’as elgėsi kaip Viktorijos laikų redaktorius, – teigia Robertas Hirstas, Bankrofto bibliotekos Kalifornijos universitete Berklyje, kur saugomi Twaino raštai, kuratorius ir „Marko Twaino raštų ir projekto“ vyriausiasis redaktorius. – Jis perdėtai įsivaizduoja pavojų, kurį gali sukelti Twaino pasisakymai bet kuria tema: apie politiką, seksualumą, Bibliją, visos jo bent kiek radikalesnės mintys. Toks saugantis požiūris, taikomas jau labai seniai, iš tikrųjų yra labai žalingas.“

Pavyzdžiui, Twaino nepritarimas beprasidedančiam imperializmui ir Amerikos karinei intervencijai į Kubą ir Filipinus buvo gerai žinomas dar jo laikais. Tačiau necenzūruotoje autobiografijoje paaiškėja, kad tie jausmai buvo labai stiprūs, o dėl kai kurių jo pastabų, jeigu jos būtų padarytos šių dienų Irako ir Afganistano karų kontekste, dešinysis sparnas, ko gero, pradėtų kvestionuoti šio amerikietiškiausio iš visų Amerikos rašytojų patriotizmą.

Ištraukoje, kurią Paine’as išbraukė, Twainas griežtai kritikuoja „pasibaisėtiną Kubos–Ispanijos karą“ ir generolo Leonardo Woodo, Havanos generalgubernatoriaus, „dvokiančią reputaciją“. Rašydamas apie ataką prieš gentį Filipinuose, Amerikos karius Twainas pavadina „mūsų uniformuotais žudikais“, o „šešių šimtų bejėgių ir beginklių laukinių“ žudynes apibūdina kaip „ilgą ir linksmą pikniką patogiai įsitaisius ir iš nuobodžio šaudant tuos žmones pagal auksinės taisyklės principą, o paskui įsivaizduojant mylinčioms šeimoms į namus rašomus laiškus apie žygdarbius, vienas už kitą didesnius“.

Lygiai toks pat negailestingas jis ir plutokratams bei savo meto Volstrito šviesuliams, kurie, kaip jis argumentuoja, sugriovė įgimtą amerikiečių didžiadvasiškumą, pakeisdami jį godumu ir savanaudiškumu. „Yra manoma, kad Rockefellerio vyresniojo turtas sudaro milijardą dolerių, – pažymi Twainas. – Mokesčius jis moka nuo pustrečio milijono.“

Justinas Kaplanas, „Pono Clemenso ir Marko Twaino: biografijos“ autorius, telefoniniame interviu teigia: „Marką Twainą į priekį veda jo įniršis ir pasipiktinimas. Daugybėje epizodų jis trokšta suvesti sąskaitas, atsiteisti už skriaudas su žmonėmis, kurių tikrai neapkenčia. Jis mėgo plūstis.“

Pirmojo tomo medžiaga, kuri nebuvo įtraukta į ankstesnius leidimus, sudaro „galbūt tik 5 procentus to, kas buvo diktuojama, – teigia Harriet E. Smith, autobiografijos vyriausioji redaktorė. – Tačiau antrajame ir trečiajame tome bus kur kas didesnis procentas“, kiekvienas iš jų sudarys po maždaug 600 puslapių.

Kai pasirodys visi trys tomai, „apie pusė medžiagos bus visiškai nauja“, teigia Hirstas. Pasak Smith, yra planuojamas ir skaitmeninis variantas internete, kuris galėtų sutapti su pirmojo tomo „pilno ir patikimo leidinio“, kaip šis darbas yra vadinamas, paskelbimu.

Kritiškiausios Twaino pastabos yra nukreiptos į tuos, kurių vardai iš istorijos išbluko. Jis skundžiasi savo advokatu, savo leidėju, taip pat nevykusio linotipo išradėju, kuris, kaip jam atrodo, jį apsuko, o ypač griežtas yra grafienei, turinčiai vilą Florencijoje, Italijoje, kur jis su šeima gyveno 1904 m. Ją jis apibūdina kaip „lengvai sudirginamą, pagiežingą, piktą, kerštingą, neatlaidžią, savanaudę, geliančią, šykščią, šiurkščią, vulgarią, šventvagišką, nešvankią, didelę rėksnę išorėje ir bailę širdyje“.

Tačiau apie savo laiko literatūrines figūras Twainas nedaug ką turi pasakyti. Jam nepatinka Bretas Harte’as, kurį jis atmeta kaip „visada ryškų, bet niekada nesužibėjusį“; jis atskleidžia liūdną senyvos ir ligotos Harriet Beecher Stowe portretą ir gausiai liaupsina savo draugą Williamą Deaną Howellsą. Kritiką romanistams, kurių darbų jis nemėgo (Henry Jameso, George Eliot), pasiliko savo laiškuose.

O štai apie kritikus yra kita kalba. „Manau, kad kritiko amatas literatūroje, muzikoje ir dramoje yra labiausiai degradavęs iš visų amatų ir jis neturi jokios tikros vertės, – rašo Twainas. – Tačiau tiek jau to, – priduria. – Tokia yra Dievo valia, kad privalome turėti kritikus, misionierius, Kongreso narius ir humoristus, turime susitaikyti su šia našta.“

Nors autobiografijoje kartais atrodo įžeistas, jis atsiskleidžia ir kaip tikras šmaikštuolis. Twainas prisimena, kai buvo pakviestas oficialių pietų į Baltuosius rūmus, jo žmona Olivia, kuri liko namie, jį įspėjusi nesiauti savo žieminių kaliošų. Baltuosiuose rūmuose jis susirado pirmąją ponią Frances Cleveland ir paprašė jos autografo ant atviruko su užrašu „Jis nesiavė“.

„Perskaičiau šį rankraštį milijonus kartų ir jis vis dar mane prajuokina. Tai yra žmogus, literatūrą sukūręs iš gyvos kalbos, o jo autobiografija yra kulminacija, to impulso viršūnė“, – teigia Hirstas.