Keliavau per gyvenimą su daina

JUOZAS SAVICKAS

Kai peržengiau devyniasdešimtuosius, man pasirodė, kad nebeverta toliau metus skaičiuoti. Panūdau pasipasakoti, kiek dar spėsiu, apie tai, kas buvo veikta neprofesinėje srityje. Šįsyk tebūnie apie dainavimą, apie dainą. Tad pradėsiu nuo paveldo.

Mano žinios apie gentį iš tėvo pusės nesiekia toliau tėtukų, t. y. mano senelių. Tėtuko muzikalumą liudijo jo savamoksliškas, nors ir neilgai trukęs, vargonininkavimas Sasnavos bažnytėlėje ir klavesinas, stovėjęs mūsų, mažažemių, seklyčioje. Tėtė (1895–1975), nors nelankęs nė pradžios mokyklos, mokėjo skaityti gaidas, pagroti smuiku. Kaizerinės okupacijos metais subūrė kaime keturbalsį mišrų chorą. Mano būsimoji mama buvo jo choristė. Persikėlus mums į Kauną, su darbininkų choru dalyvavo Pirmojoje lietuvių dainų šventėje (1924). Mamą kasdien girdėdavau ką nors dainuojančią. Jos močiutė, kol dar buvo netekėjusi, giedojo Skriaudžių bažnyčios chore.

Dainavimas mokykloje

Kauno 33-ioji mokykla buvo pagrindinė „Saulės“ mokytojų seminarijos mokykla. Jos vadovas Jurgis Mileris, vedęs mane per visus keturis skyrius, buvo neeilinis mokytojas, bet muzikine klausa nepasižymėjo ir iš jo išmokytų dainų atsimenu vos vieną:

Du balandžiu klane gėrė,

Begerdamu sudūmojo:

– Ar mums gert, ar negert,

Ar sparneliais paplasnot?

Nuo III skyriaus muzikos mus mokė mokytojas V. Čižiūnas. Iš to laiko atminty išliko „Oi tu lakštingalėle, mažas paukšteli, kodėl nečiulbi ankstų rytelį?“, kanonas „Oi tu strazde, strazdeli“ ir visai nevaikiška lyriška daina apie žirgelį, kuris ilgėjosi ne avižų ar baltųjų dobilų: „Tik man gaila srovės upių / Ir šaltinio vandenų.“

V. Čižiūnas mus buvo išmokęs ir kalėdinių giesmelių („Piemenėliams, vargdienėliams“, „Sveikas, Jėzau gimusysis“ ir kt.). Jų pasiklausyti buvo atėję Prisikėlimo parapijos klebonas Kapočius ir jo energingasis vikaras Želvys. Esame dainavę ir Kauno pradžios mokyklų šventėje Valstybės teatre. Čia V. Čižiūną diriguojant jungtiniam chorui ištiko nesėkmė. Sufleruodamas naujo posmo žodžius susipainiojo. Choristai sutriko – vieni dainavo kaip anksčiau išmokę, kiti griebėsi naujai pasiūlytų žodžių. Teko dainą nutraukti ir pradėti iš naujo.

Dainavimas gimnazijoje

Pirmoje klasėje mūsų muzikos mokytoju buvo niūrokas „senis“ (taip mums tada atrodė) Vincas Bacevičius (1875–1952). Jis XIX a. pab. buvo baigęs vienintelę lietuviams skirtą mokytojų seminariją Veiveriuose. Žinia, Lietuvoje dirbti šios seminarijos absolventams Rusijos imperijos valdžia neleido. V. Bacevičius pasirinko Lodzę. Ten įgijo papildomą muzikinį išsilavinimą, sukūrė šeimą, o Lietuvon sugrįžo 1923 m. Kartu parvyko ir du jo sūnūs, taip pat muzikai – Vytautas ir Kęstutis. Pastarasis pakeitė tėvą „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Šis malonaus būdo pedagogas vedė mus muzikos takais iki pat penktos klasės… Dvi jo išmokytas taikomojo pobūdžio dainas atsimenu lig šiol. Vieną jų – „Lietuvės sodelis, po langu darželis“ – sėkmingai naudodavome „užbovyti“ Mariją Krigerytę-Skardžiuvienę, mat per jos pamokas bijodavome net krustelti. Kitą – „Kad rytą einu sau taku tolyn, man darosi labai smagu – tolyn, tolyn, tolyn!“ – noriai traukdavau savo klajonėse per girias. Nuo penktos klasės jau buvome tinkami dainuoti choruose.

1935 m. muzikos pamokas perėmė Jonas Švedas (1908–1971). Jam dar teko vadovauti ir dūdų orkestrui, kuris grodavo per tėvų komiteto vakarėlių šokius, o per eitynes – maršus. Penktoje klasėje buvau priimtas į gimnazijos „vyrų“ chorą, kuriam priklausė daugiau kaip šimtas giesmininkų. Įsišėlusiems choristams sutramdyti J. Švedui tekdavo net kviestis inspektorių Spudą, kurio visi bijodavo. Iš šio laikotarpio įsiminė koncertas Valstybės teatre, kur visam pasauliui šaukėme iš visų jėgų: ‚,Mes be Vilniaus nenurimsim!“ Dar įdainavome keletą dainų radiofone. Viena jų – „Šviesią naktį mėnesiena…“ – tapo atgimstančio Lietuvos radijo šaukiniu. Dalyvavau ir sveikinant Antaną Smetoną šešiasdešimtmečio jubiliejaus proga. Mergaičių gimnazijos muzikas Norvaiša sukūrė ta proga keturbalsę dainą-sveikinimą. Reikėjo vyrukų, tad buvo prigriebti keli balsingesni, tarp jų – Juozas Būtėnas ir aš.

Akademiniame chore

Nuo pat pirmo kurso, t. y. 1938 metų, pradėjau dainuoti Konrado Kavecko vadovaujamame Vytauto Didžiojo universiteto chore. Šis mišrus choras jau buvo spėjęs pagarsėti. Kas kelinti metai vykdavo į užsienius – Helsinkį, Stokholmą. Iš Paryžiaus parsivežė laureato diplomą. Lėšų susirinkdavo iš mokamų koncertų ir kasmetinių pobūvių, į kuriuos susirinkdavo nemažai aukštuomenės. Iš mūsų, studentų, buvo reikalaujama, kad ateitume apsiavę „lakierkomis“ – lakuotais batais. Atsimenu, 1939 metais šokius pradėjo švietimo ministras prof. Juozas Tonkūnas (1894–1968), šokti valso išvedęs teatro primadoną Vincę Jonuškaitę-Zaunienę. Studentai nusprendė pasišaipyti. Orkestro paprašė vidury valso staiga pereiti į „lambetvoką“ (angl. Lambeth Walk) – ką tik madon beįeinantį šokį. Mūsų „seniai“, aišku, jo nemokėjo ir pradėjo beprasmiškai mindžikuoti vietoje… Buvo linksma į juos žiūrėti!

Koncertuoti į provinciją – Tauragę, Alytų – vykdavome kariškais sunkvežimiais. Tos kelionės neprailgdavo. Vykstant į Alytų vyresnieji kolegos apsižiūrėjo, kad tarp mūsų yra „implantas“ – šnipelis. Na ir prasidėjo… Liežuvingiausieji choristai pradėjo visai nesivaržydami iš jo tyčiotis. Čia pat kūrė kupletus, nuo kurių tasai net raitėsi, bet kur dingsi iš važiuojančios mašinos. Tačiau vėlesni metai tokiems leido atsitiesti visu ūgiu…

Tuomet kaupėme pinigus išvykai į Pasaulinę parodą Niujorke, bet viską pagadino Europoje prasidėjęs karas.

Vilniaus universiteto akademiniame chore

Persikėlus Chemijos fakultetui į Vilnių, dainavau Akademiniame chore, kuriam vadovavo Antanas Ilčiukas. Pirmoji užduotis chorui buvo išmokti sovietinį himną. Jo būtinai reikėjo įvairioms iškilmėms. Šiandien gali pasirodyti keista, bet mes anuomet šį himną labai noriai giedojome. Paaiškinsiu kodėl. Ten buvo tokie žodžiai: „Mums Leninas kelią komunos nurodė, o Stalinas didis mus veda pirmyn.“ Mes sprangų žodį „didis“ pagerinome: priebalsius „d“ pakeitėme kitais, kurie pakeitė žodžio prasmę į labiau tinkamą mūsų vedliui ir, mūsų nuomone, geriau skambančią. Nežinau, kaip mūsų merginos šį klausimą išsprendė – nepatogu buvo klausti.

Vilniaus studentija dar nebuvo susovietinta. Štai mūsų Chemijos fakultete nebuvo nė vieno komjaunuolio lietuvio, o viso universiteto partinę organizaciją tesudarė trys žmonės – prorektorius Jonas Bulavas, buvęs pogrindininkas, ir du žydai studentai chemikai.

Kaip reikiant įsidainuoti tais metais man neteko – pavasarį pargriovė šiltinės epidemija ir prasidėjęs karas privertė nutraukti studijas. Vasarą, kiek atsigavęs, turėjau progos šiek tiek padainuoti Marijampolėje surengtų pedagoginių kursų chore (vad. Gurevičius). Paskirtas mokytojauti į Marcinkonis, mėginau suburti bažnytinį jaunimo chorelį, bet šis darbas nesisekė, teko apsiriboti vien vargonams pritariant vienbalsiai choro traukiamomis paprastomis giesmelėmis. Galiausiai susirgau plaučių liga, todėl teko mesti Marcinkonis ir grįžti namo į Kazlų Rūdą.

Ir vėl VU chore

Tetos Navikienės dėka gaudamas sočiai sveiko kaimiško maisto, per vasarą apsveikau ir rudenį grįžau Vilniun tęsti mokslų. Pavyko neblogai susitvarkyti ir buitiškai. Vieną maisto kortelę gaudavau pateikęs lietuvišką pasą, kitą – vokiečių administracijos Marcinkonyse išduotą asmens pažymėjimą. Čia prisidėjo ir gyvenimas pas profesorių Dagį, kuris už mokslines konsultacijas nemokamai gaudavo bulvių ir raugintų kopūstų. Karo metais tai buvo irgi nemenka paspirtis. Taigi badmiriauti, kaip kitiems, neteko. Pradėjau vėl lankyti chorą. Repeticijos vokietmečiu vykdavo Auloje (dabar – Teatro salė). Po repeticijų dar norėdavosi dainuoti. Išeidami į kiemą karo metu visiškai užtamsintais koridoriais mes, vyrai, tamsos padrąsinti, traukdavome studentišką dainą:

Pirmyn už mylimą vadą,

Kurs pergalėn veda,

Kelk kardą, plėšike, aukštyn.

Kas myli pavojų,

Su tuo aš dainuoju,

Tam kliūtys iš kelio šalin.

Už laisvę ir laimę

Prieš smurtą ir baimę

Kelk kardą, plėšike, aukštai!

Okupantai prieš mus, nepaklusniuosius lietuvius, ėmėsi represijų. Universitetas buvo uždarytas. Tautiškumą žadinęs Liaudies ansamblis išvaikytas. Kilo noras nepasiduoti. Susibūrė Mikulskio vadovaujamas Čiurlionio ansamblis, kuriame dainavimą lydėjo kankliavimas. Aš patekau į kitą srautą. G. Dumčiūtė, VU šokių būrelio organizatorė, tapusi Breichmaniene, baigusi studijas savo merginas perdavė ansamblio šokėjui Zenonui Paruliui. Tasai merginoms iškėlė sąlygą – susirasti šokių partnerius iš studentų. Mane, besiožiuojantį, pastvėrė „Aušros“ gimnazijos laikų pažįstama Aliutė Landsbergytė (vėliau ji perbėgo į Čiurlionio ansamblį). Iki universiteto uždarymo buvome tiek „susiansambliavę“, kad nenorėjome išsiskirstyti. Laimei, mus priglobė didelis patriotas Vilniaus srities priešgaisrinės apsaugos viršininkas Valerijonas Šimkus. Persivadinę į Priešgaisrinės apsaugos ansamblį, išplėtojome veiklą koncertuodami po visą „liūdnąją Lietuvą“, t. y. Vilniją. Programoje – ne tik šokiai, bet ir dainos iš Liaudies ansamblio repertuaro. „Firminė“ iš jų buvo „Šėriau, šėriau sau žirgelį“. Ją užvesti tekdavo man, kaip senam choristui.

Liaudies ansamblyje

1944 metų rudenį, perėjus frontui, Z. Parulio vadovaujami universiteto šokėjai, kurie buvome likę Lietuvoje, įsiliejome į atkuriamo Valstybinio ansamblio gretas. Tuos trejus metus, kol ten dirbau, buvo privalu ir dainuoti, ne vien šokti. Paminėsiu vieną to meto kuriozą – neatvykus Kiprui Petrauskui į koncertą Filharmonijoje, man teko jį pavaduoti. O buvo taip. Ansamblyje jau buvo beįsidainuojantis solistas Kostas Šilgalis, bet jis dainavo baritonu, o programoje įrašyta K. Petrauskui skirta baladė apie Julijoną turėjo tenorui priderintą muzikinį pritarimą. Iš ansamblyje esamų pustenorių J. Švedas surizikavo pasirinkti mane, jam pažįstamą iš gimnazijos choro laikų, nors aš niekad neturėjau aukštesnių negu vidutinis choristas gebėjimų.

Paskutinis mano choras

Į „kovų ir darbo veteranų“ chorą (vadovas Algis Norvilas) mane įtraukė studijų laikų pažįstama farmacininkė Angelė. Lietuvai atgimstant jis pervadintas į „Ainius“. Šis choras vienijo apie trisdešimt dainininkų, kurie beveik visi – pensininkai. Moterų buvo per daug, tad viena jų, Albina Linkevičienė, perėjo į tenorus ir už tai gavo Kipro pravardę. Egzotikos suteikė keli repatriantai lietuviai iš Argentinos, ištremti iš ten už komunistinę veiklą. Man teko čia būti tenoru, nors geriau dainavosi bosu. Choras buvo Profsąjungų rūmų padalinys. Ten ir repetuodavome.

Greit pajutau choro naudą sveikatai. Dėl blogos kojų kraujotakos (ilgamečio rūkymo padarinys) sunkiai kėblindavau į repeticijas, o po jų kojos darydavosi lengvos. Ypač smagūs būdavo įsidainavimo pratimai, kurie prisodrindavo plaučius deguonies, o šviežias kraujas atgaivindavo kojų raumenis. Nors per repeticijas tekdavo stovėti, po jų būdavau eiklesnis ir žvalesnis.

Koncertų nemėgdavau dėl įtampos. Atgimimo metu buvome įsiaudrinę, tad dainuojant, pavyzdžiui, Juozo Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ man gerklėje imdavo strigti balsas ir akyse tvenktis ašara. Suprasdamas, kad dirigentas tai pastebi, imdavau gėdytis vyrui netinkamo suskydimo. Per keliolika šiame chore praleistų metų dalyvavau daugybėje koncertų. Vilniuje įsimintini pasirodymai užsieniečiams „Lietuvos“ viešbutyje ir koncertai senjorams iš draugiškų Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Klaipėdos (vėliau ir Visagino) chorų. Įspūdingiausia vis dėlto buvo išvyka Gudijon, į Gervėčių kraštą. Kai mes dainavome Rimdžiūnų kaime, kitoje gatvės pusėje sustoję gyventojai šluostėsi ašaras, o kai jie užgiedojo savo vargo dainas, tai ir mes braukėme…

Koncertuose publikai pristatydavome savo įžymybes – J. Švedo našlę Genutę, pirmojo Lietuvos kapelmeisterio dukrą Reginą Gudavičiūtę. Turėjome ir savo solistę, atėjusią iš Liaudies ansamblio – Sutkienę. Choro vidaus gyvenimui svarbus buvo punskietis Bronius Simniškis, sugebėdavęs visuomet parūpinti transportą išvykoms, o vasarą, per choro atostogas, pasikviesdavęs mus visus į pasilinksminimą savo sodelyje.

Svarbiausias įvykis chorų gyvenime – dalyvavimas Dainų šventėje Vingio parke. Vienoje jų, kai mes, „Ainiai“, stovėjome šalia „Eglės“ moterų, viskas sekėsi gerai. Kitais metais per repeticijas estradoje buvau pasijutęs nekaip. Ir paskutinėmis dienomis, kai intensyviai repetuodavome iki trijų valandų (be pertraukos), vos galėdavau ištverti. Vieną dieną, apėmus svaiguliui, supratau, kad tuoj parkrisiu, ir nieko nelaukdamas atsiguliau. Dar spėjau išgirsti šūksnį „Savickas miršta!“ ir netekau sąmonės. Atskubėję sanitarai atgaivino, bet, kraujospūdžiui nukritus iki penkiasdešimties ir nulio, turėjau, neštuvais gabenamas, suprasti, kad dabar dedamas taškas dainavimui chore.

Pasiūlymas

Kaip patyręs choristas siūlau kompozitoriams sukurti melodiją pagal poetės (ji ir tautinio šokio „Sadutė“ kūrėja) Juzės Augustaitytės-Vaičiūnienės eilėraštį:

Aš niekur neisiu iš tavęs, brangi Tėvyne,

Kitų kraštų dangus manęs nesuvilios.

Priprato kojos mano prie takų gimtinės

Ir lūpos mano prie lietuviškos dainos gilios.

Dainos įspūdingumą dažniausiai nulemia ne tiek melodija, kiek jos žodžiai (nors tai ji, melodija, paverčia žodžius į dainą). Galbūt šie poetės žodžiai padėtų apsispręsti kai kuriems mano tautiečiams, ketinantiems bėgti iš Lietuvos. Taip ir man yra nutikę, kai į Lietuvą įsiveržė Raudonoji armija, o aš su grupe Vilniaus universiteto studentų šokėjų, pagrobusių gaisrininkų mašiną, jau buvome atsidūrę pašešupy, Būblelių kaime prie pat Prūsijos, ir sprendėme nelengvą uždavinį – ką toliau daryti? Mano apsisprendimą nulėmė netikėtai užgriuvę deginantys Bernardo Brazdžionio žodžiai:

Niekur neisiu iš tavęs, tėvyne,

Niekur neisiu, motin, iš tavęs,

Tavo skausmas, tavo veidas nusiminęs

Iš visur mane sugrįžt teves.

Šių žodžių paveiktas ir padaręs sunkų sprendimą, palengvėjusia širdimi pasileidau tą karštą liepos dieną Sūduvos laukais namučių link. Su manim kartu, atsisveikinęs su pasilikusiais Vilniaus priešgaisrinės apsaugos ansamblio šokėjais, pakilo dar vienas. Tai buvo Zigmas Jamontas (vėliau jis tapo Operos ir baleto teatro artistu).

Reziumė

Labiausiai man įsimintinos yra šios dainos: pradžios mokykloje (mok. V. Čižiūnas) – „Tik man gaila srovės upių / Ir šaltinio vandenų“; gimnazijoje (mok. Kęstutis Bacevičius) – „Kad rytą einu sau taku tolyn…“; Akademiniame chore (vad. Antanas Ilčiukas) – „Tai mūs laivai audroje auga, / Nuo priešų mielą krantą saugo – išdidžiai“ (V. Paulausko „Jūreivių maršas“); „Ainių“ chore (vad. Algis Norvilas) – „Aukštaičiai, žemaičiai, sūduviai ir / Dzūkai nuo girių melsvų, / Per amžius dainavo lietuviai, / Sustoję ant Vilniaus kalvų.“