Judančios šviesos

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

„Niekas tų knygų nebeperka, ir kaip jas reklamuoti?“ – skundėsi vienas leidėjas. „Daryk grafičius ant sienų“, – patariau ir, pati šios minties įkvėpta, tą patį vakarą išsipjausčiau bent kelis viršelių trafaretus. Beje, visai ne jo leistų knygų. Užliejo įsivaizduojamo nusikaltimo saldybė: o kas, jei nutvers už rankos? Kaip reikėtų apsirengti? Ar gali inteligentiškai atrodanti moteris sukelti bent menkiausią įtarimą? Į svetimus grafičius gatvėje visuomet atkreipiu dėmesį, net į negražius, pakraigliotus atbula ranka. Skaitau juos kaip semiotinius ženklus, žinodama, kad žmonės taip elgiasi iš labai didelio nesaugumo, žymisi teritorijas. Argi ne iššūkis visuomet nešiotis su savimi dažų flakonėlį, turint galvoje, kad tikras įrašas daromas su momentiniu įkvėpimu, be aiškaus plano, pernelyg nesurepetuotu braižu.

Be abejo, į miestą išsiruošiu tamsoje, po geros liūties, kai jau niekas neslankioja gatvėmis. O naktinio grafičio romantika, taip trūkstamo adrenalino ampule, apsivalymo viltie! Kai dar tik mokaisi rašyti, kai nežinai, ką tiksliai nori pasakyti. Nebebijai savo miesto, kaip anksčiau, nes gerai jį pažįsti. Išsisklaido nerimas, pasilieka tvirta kaip siena ramybė. Purški, viena ranka prilaikydama kartoną, todėl būtina susikaupti, kad lygiai pavyktų. Pradedančiosios ranka nedreba, tik stebiesi savo negrabia kaligrafija, nors tikėjaisi kone dailyraščio. Tiksliai nuspausti flakonėlį vis dėlto sunkiau, nei įsivaizdavai. Ant tilto sujuda atvažiuojančių mašinų šviesos, apšviesdamos tavo kūrinį gelsvais taškais. Jis mirga anoniminių motorų burzgesyje, miegančiame mieste, ir nė vieno gyvo žmogaus nėra aplink. Nebent dvasios, o juk mažumėlę tiki jų pasauliu – autorių dvasios. Baigta, visi trafaretai šlapi. Nusimauni pirštines ir kiūtini namo, kvepėdama akrilu. Vos paėjėjus keliasdešimt metrų, pravažiuoja patrulių ekipažas. Lengva, ramu, ideologija interiorizuota. Pasivykite mane, altruistai su filantropais. Atsirevanšuokite, skubėdami daryti gera.

Dvi absurdiškiausios metų popfrazės, vis labiau įsitvirtinančios šnekamajame diskurse: „investuoti į save“ ir „maistas sielai“. Parodančios, kad be vartojimo ir „tobulėjimo“ (rašau kabutėse, nes labai juo abejoju) jau nė žingsnio. Nors turbūt tą patį skelbia mano grafičiai, tik įžūliai nesuinteresuotai ir nelegaliai. Nereklamuočiau beverčių knygų. Arba knygų, kurias ir taip parduos. Domėtis knyga, asmeniu, filmu ar dar kuo nors vien dėl to, kad kažkas ten gavo premiją, gali tik labai primityvus suvokėjas; tiksliau, vartotojas ir – žinau iš praktikos – televizininkas, kuriam reikia pritraukti mulkį žiūrovą. Mėgstama nesusimąsčius sakyti, kad televizija bukina. Tai netiesa. Net ir žiūrėdamas didžiausią niekalą, smegenyse kurpi tam tikras struktūras, iš kurių gali išeiti visai įdomių statinių. Svarbu, kiek su tuo vaizdu susitapatini. Kol nepaverti jo savo veidrodžiu, gali išlikti kritiška. „Facebookas“ intravertiškesniam žmogui taip pat atveria naujų galimybių. Sociologai mėgsta sakyti (bet nežinau, ar tos nuomonės „iš akies“, ar atlikus kokius nors tyrimus), kad socialiniai tinklai atitraukia nuo tikro bendravimo ir nuskurdina emociškai, nors atipiniams individams turbūt atvirkščiai. Esu mažai dialogiškas žmogus, tačiau „Facebookas“ artina mane prie dialogo principo. Gali būt, ir grafičiai. Taip troleibusuose mes netyčia prisiglaudžiame prie kito žmogaus kūno, o kai būna spūstis, stovime, remdamiesi vieni kitų. Normaliomis sąlygomis juk to nedarytume.

Vis lengviau pakeliu pažįstamus, kurie kvaršina galvą, pasakodami apie savo perkamus butus ar mašinas, netgi kantriai juos išklausau – ką žmogus gali turėti, kai naktį guli visiems vienodoje tamsoje? Sapnus, pagal kuriuos ir turėtų būti matuojamas kiekvieno turtas.