Gyveno kartą

GINTA KAZLAUSKAITĖ

Gyveno kartą mergaitė, kuri norėjo būti laiminga. Ji nežinojo, ar laimė yra jausmas, ar daiktas, ar laikotarpis, ar darbo rezultatas. Todėl nesumojo, ar jai tobulinti savo jausmus, ar jų nusipirkti, ar laukti tinkamo momento. Nusprendė imtis visko iškart. Šiaip ar taip, vis tiek neturėjo ką veikti.

Mergaitė ėmė ugdyti jausmus: eidavo į ligoninę, kad pajustų gailestį; ištekėjo, kad pajustų meilę; išprovokuodavo ginčus, kad pajustų pyktį; pagimdė, kad pajustų rūpestį; skendo, kad pajustų baimę; nakvodavo namie viena, kad pajustų nerimą; dainuodavo ir šokdavo, kad pajustų džiugesį; lankė jogą, kad pajustų pilnatvę.

Mergaitė bandė nusipirkti laimę: pirko namą, mašiną, motociklą, turėjo tris televizorius ir porą nešiojamųjų kompiuterių; užtiko gražų paplūdimį – nusipirko žemės; turėjo krūvas brangių papuošalų; mokėjo vyrui, kad šis neturėtų meilužių; mokėjo vaikams, kad šie jai padėtų namuose; mokėjo draugams, kad šie eitų kartu linksmintis; mokėjo tėvams, kad šie ją mylėtų.

Mergaitė laukė laimės meto. Buvo 12, buvo 28, buvo 34, buvo 46, buvo 59 metų.

Mergaitė buvo nekvaila, ji žinojo, kad viskas pasiekiama darbu. Ji viską darė dėl laimės: dirbo dviejuose darbuose, sėdėjo viršvalandžius, tris kartus keitė profesiją, baigė 3 universitetus, ėjo į savanores, vadovavo, triūsė namuose.

Vieną vakarą jai paskambino Dievas ir pasakė, kad dabar ji jau laiminga. Uf, atsipūtė mergaitė.