Eilės. VALDAS GEDGAUDAS

Žaidimo pabaiga

Ar nepavargęs?
tu žilviti tūta tūta
Jau šiek tiek pavargęs
žilvitėli tūta

Nebejuokauji?
tu žilviti tūta tūta
Dar šiek tiek juokauju
žilvitėli tūta

nuskausmintais lineliais
tu žilviti tūta tūta
teka geležinė saulė
žilvitėli tūta

raudona nenuskausminta
tu žilviti tūta tūta
žirgeliais lelijėlėm išraustan anapusin
tu žilvitėli tūta teka teka teka

Ne broliais Grimais

Peleniaus drapanom princesės sutana
sesyčių elenyčių karminiais atsivertimais
ne sapno bundančia paskenduole ir ne
blyškiąja šiaure griežtojo režimo

ne chrestomatiškai nubundančiais miruoliais
joniukų aviniukų kaimene ir ne
haliucinuotom karalystėm trečio brolio
lazda muziejine ašutine parodine

tik iki pervažos – toliau nenukeliauta
vis atsigręžiant atsilošiant vis
ant bėgių klupteli skersa kaliausė
nykštukas mulkis kuprius juokdarys

Žiemos laiku

Troškina mano angele troškina
būk sveikas mano angele nesveikas
nei tuščio siaubo sklidina stiklinė
jau metas angele atsukti laikrodžius

tesninga angele tesminga
atžagaraus ir neornamentuoto
ant kirsto plėšto užadyto lingo
linago angele tave parjodo

nukaustytą ant ąžuolinio balno
paguostą apiplautą nužabotą
jau metas angele jau kalnus
pražioję drebia rūškani giedotojai

Ruduo krantinių

Šiek tiek tylos. Kankorėžių. Ir tolimų šviesų.
Tarsi ir negyventa būtų. Gal ir buvo.
Čia drėgna vis dėlto. Ruduo krantinių. Žuvį
ant molo iešmo pleišinčiu snapu

nučiuškęs kiras karpo. Liūdesys kurs šįmet
dar vieneriais paseno sutvirtėjo
ant apibrizgusios virvės drauge su vėju
nukaręs švilpauja tarp išvelėtų skalbinių.

Ir jokio saulės patekėjimo. Tamsu čia.
Pernykštės atmintys žemėtom putom
į kranto sąnašas susigeria. Tik rūkas.
Šiek tiek vienatvės. Kurmiarausių ir spyglių.

Iškruvintais pavalkais

Nuo pikto sergėtam dėl viso pikto
teoš raštuotos ataugos skaistyklų
klumpelėm Letos kepurėlėm Stikso
rymosi spindulingai aptaisytas

be nuolaidų atrėš tau būtinųjų
skaldos ir pleišenų deguto ir rūtelių
baigmės taškų ir dar tvermės mėnulio
skivyto debesio ant atmuštų rankelių

kasdienio tavo šiurpo duos tau šiandien
už tai kas dar neatbaigta dar neužkalta
taip spindulingai aptaisytajam pražengiant
nuskimbčiojant iškruvintais pavalkais

Persefonė

Į proskynas – į sankryžas eglynų
senas nerštavietes tarp išvartų kirmėtų
nei kirstas driežas palengva judu

į kelmo pašaknes kur įduboj drėgnoj
kur buvo gal nebuvo suderėta
nunirti – tu dabar kvatoji

keistom melodijom žalsvų nakties klarnetų
pažyrant konfeti prašvilpauto likimo
ant juodo laiko iš baltų korių

dangaus vaikystės sapno kur kartojas
atgniauži saujoj drėkstančią monetą
ne herbas tai ne skaičius – Persefonė

Kur marios šviesų

Tenai kur niekad negyvenom
balkšvųjų akmenėlių neridenom
vandens paviršiumi tuščiam paplūdimy

mėnuliui riedant pakraštėliais marių
po kojom treškant smegenėlėms spalio
lengvai pravėtyti kietai krušti

nestatėme namų dainavom ubagavom
senas klaidas kartojome gerkles skalavom
sprangiais mazgais žemaitiško mistralio

skerdyklų jaučiai geležinės žuvys dykumų vandeniai
nužievintos mergelės grūdinti bežemiai
žaboto Grįžulo grandinėn įveržti

Olando Kepurė

Prieš dvidešimt metų
tarytumei prisuktas
deklamavo Celaną

dabar tik dėl išganymo
tvarkos ir sąlygų
yra tam tikrų neaiškumų

žinia kad ten ankšta nebus
nebeatrodo tokia jau poetiška

juodas rytmečio pienas
tuo tarpu gerokai apgižęs
kvaitulingų nebėr aromatų

akmeninga pakrantė vasaris
nuo skardžio į krantą
nudrėbtos pušys
kiek akys užmato
švininiai skriestuvai Celano