Apie kardo logiką

VALGIS (V sūra)*

Vardan Alacho maloningojo, gailestingojo!

48 (44). Mes nusiuntėm Torą, kurioje vadovavimas ir šviesa; pagal ją teisia pranašai, kurie atsidavę, tuos, kurie išpažįsta judaizmą, o rabinai ir knygiai – remiantis su tuo, kas jiems patikėta saugoti iš Alacho rašto, ir jie – to išpažintojai. Nebijokite žmonių, o bijokitės Manęs! Nepardavinėkite Mano ženklų už grašius! O kas nesprendžia pagal tai, ką atsiuntė Alachas, tai šitie – netikintieji.

49 (45). Ir nurodėme Mes jiems joje, kad siela – už sielą, ir akis – už akį, ir nosis – už nosį, ir ausis – už ausį, ir dantis – už dantį, ir žaizdos – atkeršijimas. O kas paaukos šitai kaip išmaldą, tai – bus išpirka už jį. O kas teisia ne pagal tai, ką atsiuntė Alachas, tie – neteisintieji.

Kartą Sinuhės egiptiečio tarnas Kaptahas, kuris Neteisėto karaliaus dieną buvo tapęs Babilono karaliumi, paklaustas, kaip išspręsti problemą, – jei statybos meistro prastai pastatytas namas sugriuvo ir griūdamas užmušė atsitiktinį praeivį, o praeivio giminaičiai, trokšdami atlygio, apkaltino namo šeimininką, – atsakęs, kad pagal Babilono įstatymą, kuris numato, jog jeigu namas sugriūva dėl statybos meistro aplaidumo ir griūdamas ką nors sunaikina, statybos meistras nubaudžiamas sunaikinant prilygstamą jo nuosavybės dalį, reikia daryti taip: tegul žuvusio praeivio giminaičiai nueina prie statybos meistro namų, patykoję užmuša pirmą pasitaikiusį praeivį ir teisingumas bus įvykdytas.

Anądien, žiūrėdama vieną populiariausių arabų religinių televizijos kanalų, šiurpau ne menkiau, nei kadais springau juokais skaitydama M. Waltari. Ko gero, nė didžiausia visos vaikystės siaubo klasika K. Jeršovo ir G. Kropačiovo „Baubas“, kurį net ir dvidešimtą kartą žiūrėdama užsispausdavau kur nors kampe ir apmirusi nedrįsdavau garsiau nė kvėptelėti, man nepadarė tokio neišmatuojamo įspūdžio. Juk visada žinodavau, kad tai tik fikcija, nors ir kokia klaiki. O tai, ką mačiau anądien, buvo tikrų tikriausios gyvos – tiek, kiek to gyvesio dar galėjo būti likę – besiraičiojančios galvos. Bežiūrint mano širdis grasinosi iškristi iš krūtinės ir sutartinai pasiristi kur nors nesuieškomai, gal po spinta.

Augalotas vyriškis, patogiai įsitaisęs prabangioje namų svetainėje su savo trimis 5–10 metų snargliais ant kelių, entuziastingai mojavo metriniais kardais, kurių kiekvienas turi savo vardą ir yra iškaltas pagal specialią „receptūrą“, atsižvelgiant į tai, ar skirtas horizontaliems kirčiams, pavyzdžiui, už žmogžudystę, santuokinę neištikimybę, ar vertikaliems, pavyzdžiui, už vagystę, ir dėstė savo sėkmingai, alhamdu lillah (arab. „šlovė Dievui“), jau du dešimtmečius trunkančią garbingo Saudo Arabijos egzekutoriaus karjerą, kurią paveldėjo iš tėvo. Pasirodo, šiandien Šventojoje Karalystėje susiduriama su labai rimta problema – jaučiamas kruopščių, atsakingų kadrų šioje srityje stygius, todėl ponui Abdulai neretai vykdyti misijos tenka važiuoti net į atokiausius šalies regionus (gal net transporto išlaidų niekas nepadengia). Viena iš laidos vedėjų be proto gundančiomis nuo neišmušamos šypsenos skruostuose įsispaudusiomis duobutėmis (beveik kaip kadaise mūsų R. Mikailionytė pas A. Valinską žaidime „Taip ir ne“) talkindama bandė iškvosti garbingą pašnekovą apie visas darbo subtilybes: ar šis labai jaudinęsis pirmąją darbo dieną, ar yra skirtumas – nurėžti galvą ar ranką moteriai ar vyrui, ar teko bausmę vykdyti kam nors iš pažįstamų, ar labai pavargsta, jei per dieną reikia nurėžti bent kelias galvas, rankas arba kojas, ar pasmerktieji prieš egzekuciją anestezuojami, ir dar pusė milijono klausimų, kurių, apkerėta neblėstančios vedėjos šypsenos, dorai nė neįsiminiau. Bet pasirodo, kad visas pono Abdulos, per savo karjerą įvykdžiusio jau bent kelis šimtus teisingumo aktų, rūpestis – kad pasmerktieji išstovėtų ar išsėdėtų tiesiai, nes pasitaiko tokių, kurie įsigudrina, Abdulos žodžiais, iš nervų neišsilaikyti tinkama poza, ir tai be proto apsunkina darbą.

Pono Abdulos sėkmės istorijų ištverti iki galo nepajėgiau. Taip man norėjosi laimingos pabaigos ar kitokio tęsinio (kaip pažiūrėsi) nuo tos vietos, kai viskas pakrypsta kruvinąja linkme. To visada norisi. Tačiau Abdulos istorijų juostų nebeatsuksi atgal, nors šitai dar, geriau pagalvojus, būtų visiškas niekis, palyginti su paaiškėjusiu faktu, kokia daugybė to poreikio laimingam tęsiniui, pasirodo, neturi, kaip štai Abdula, o kiti – ne naujiena – to poreikio turi net per daug ir nemano smulkintis dėl priemonių norimam tęsiniui kurti. Žinoma, laimingą tęsinį, kaip ir laimę apskritai, suprantame kas sau, bet drįsčiau manyti, kad bet kokia individualistinių laimės sampratų sklaida remiasi viena pirmine nepermaldaujama sąlyga, arba pamatine laime – nesuryti patiems savęs. (Tik iš šito ekstrakto kiekvienas galime skiesti savo skonio receptoriams įtinkantį laimės kokteilį!)

Turiu pripažinti, kad net nežinau, dėl kurių daugiau pasaulis įgyja žiaurios ir neviltin varančios beprotybės bruožų – dėl ponų abdulų ar laimingo tęsinio entuziastų. Pastarieji atrodo, tarsi būtų įsikūrę kibernetiniame pasaulyje ir gyvenimas jiems būtų virtęs kokiu kompiuteriniu žaidimu, kuriame galima ne tik sugrįžti į bet kurį ankstesnį momentą ir viską pradėti iš naujo, bet ir, užuot mokėjus klampiu karštu krauju, atsiskaityti netikromis gyvybėmis. Nepageidaujamą nėštumą be didesnio vargo galima „išsikrapštyti“, santuokinę priesaiką galima drąsiai švystelėti į stalčių kartu su santuokos liudijimu ar iškart mesti lauk – šiaip ar taip, niekam tai neįdomu, o vogti ir plėšti – tai jau apskritai tokia nuobodi pramoga, mažne kaip kas rytą vakarą valytis dantis…

Mane visada stebino gaji laimės entuziastų samprata, kad religijos (bendrąja prasme) „liberalizavimas“ kažkaip padės išlaisvinti pasaulį. O dar labiau – kad islamo moralė dėl savo barbariškumo tinka nebent žemesniosioms klasėms (rasėms). Tebūnie, galima netikėti islamu, reikalaujančiu atmokėti akimi už akį, bet koks kvailys galėtų netikėti pasakomis – kad norint išlaisvinti bokšte kalinamą princesę reikia susikauti su slibinu, neužtenka tik pasirūpinti utilizuoti jį su komunalinėmis šiukšlėmis.

Kažkodėl labai dažnai kardo logiką vienareikšmiškai linkstama suvokti kaip šaltakraujiško, brutalaus smurto propagavimą, geriausiu atveju – kaip bauginimo priemonę, turinčią atgrasyti nuo vienokio ar kitokio blogio. Tačiau, pažvelgus kiek iš kitos perspektyvos, ar šioji logika pirmiausia negalėtų būti prisiimama kaip tam tikra vidinė nuostata, bylojanti apie mūsų įsipareigojimų kokybę ir svarumą? „Man tavo akis ar gyvybė tiek pat svarbi kiek manoji; ištikimybė, kurią prisiekiu sutuoktiniui, verta mano gyvybės; nesisavinimas svetimo turto vertas rankos, kuria jį galiu užsidirbti.“ O gal net daugiau – gal kardo logika siūlo savotišką dvigubą laimėjimą? „Likdamas ištikimas sutuoktiniui, aš ne tik jo neprarasiu, bet ir išlaikysiu gyvybę, kurios netekčiau sulaužęs savo priesaiką. Nesisavindamas svetimo turto, aš ne tik būsiu priverstas užsidirbti savąjį, bet ir išsaugosiu ranką, kurią prarasčiau vogdamas.“

Argi ne apsimestinė meilė (plačiąja prasme) gali taikytis su kompromisais, o tikroji visada sukelia kraujo praliejimą? Kartais atrodo, tarsi du tūkstantmečius stovėdami prie kruvinos Kristaus aukos vis dar bandytume įminti, o ką visa tai galėtų reikšti, ir galiausiai prieitume išvadą, kad tai mus atpirko nuo atsakomybės. Lyg būtume atpratę vaikščioti peilio ašmenimis, pamiršę, kad kabome ant plauko ar laikomės virš bedugnės, lyg nebenorėtume mokėti už viską – ir didžiausią kainą, net jei tokia yra didžioji gyvasties sąlyga.

Musulmonams beveik užteko proto tam tikra dalimi išlikti konservatyviems, t. y. keisti tikrovę taikant ją prie idealo, užuot keitus patį idealą (kol idealo vizija keičiasi, pasaulio vizijai nuo to nė kiek ne geriau), tik, deja, – toli gražu ne būti nuosekliems. Kur neretai toji taryba, kurioje argumentuoja ir teisingumas, ir gailestingumas („O kas paaukos šitai kaip išmaldą, tai – bus išpirka už jį“)?

Ar ką nors pasmerkdami pirmiausia (!) neturėtume būti abraomais plyštančia dėl aukojamo sūnaus širdimi? Nes kiekviena mirtis – tai dar viena vinis į mūsų pačių karstą. Liudijimas, kad vis dar esame gyvatė, godžiai patenkintu snukiu ryjanti savo pačios uodegą.

SAUDADA

_______________

* Koranas: literatūrinių prasmių vertimas. Vertė Sigitas Geda.
V.: Kronta, 2008.