Šuo, kuris įlipo į autobusą
KOTRYNA ULAN
Pro juodą trumpaplaukį kailį išsišovę šonkauliai ima smarkiau kilnotis, nes šuo staiga pradeda giliai alsuoti ir kosčioti, iškišęs liežuvį. Atsitupia pakumpęs, išsišovusiom mentėm ir bando atgauti kvapą. Kai kiek atsigavęs mėgina paeiti, susipina kojos ir jis virsta ant šono. Kailis jau seniai pražilęs kuokštais. Jei kas nors praeina pro šalį, suviauksi, lyg raudotų, nes nebeturi jėgų bėgti iš paskos. Mažą šunį dusina senatvė.
Anąkart jis dar palydėjo mane į autobusą. Nedažnai parvažiuoju į kaimą, bet jis visada mane palydi, kartais ir pasitinka pusiaukelėje, nežinia iš kur nujautęs, kad parvažiuosiu. Tada traukiam kartu – basos mano pėdos kelia šalikelės dulkes, plaukai švysčioja saulėje, o pažemiu bidzena juodulys kreivomis kojomis, visada nunarinęs snukį, uostinėdamas pakelės akmenis.
Tad anąkart laukiau autobusų stotelėje ant suolelio, pasislėpusi nuo kaitros, o jis šmirinėjo po nelygią betoninę stotelės dangą, nosimi baksnojo tuščius cigarečių pakelius, landžiojo po suolu, įsikandęs valkė popierius. Rado dešros apvalką ir porąkart perkrimtęs mėgino praryti. Bet plėvelė prilipo prie snukio, ne iškart ir pastebėjau, nes prigulė nusukęs galvą. Pasivadinau ir kiek pakalbinusi apvalką nuplėšiau. Prisislinko dar arčiau ir susiraitė po kojomis.
Kaimo gyventojai eina pro stotelę ir žiūri. Vieni pro akinius, kiti nuo dviračių, su maišeliais ar bidonais rankose; vyrai raudonais veidais, moterys nelygiai nušviesintais plaukais. Šunį jie pažįsta, manęs – ne. Aš jų irgi. Trys moterys atėjo į stotelę ir sustojo atokiau, viena pasisukusi žvilgtelėjo į mane ir šunį, linktelėjo galva. Linktelėjau ir aš.
Atvažiuoja autobusas, keleiviai išsirikiuoja prie durų ir lipdami vidun perka bilietus. Čia visad pašnabždom sakau šuniui „ate“ ir paraginu bėgti namo. Bet jis dar uostinėja autobusą, šmirinėja aplink, kol įlipu paskutinė, ir tik durims užsidarius pasisuka namų pusėn.
Ir anąkart viskas buvo taip pat, kol pastačiau koją ant laiptelio, tyliai atsisveikinusi. O šuo staiga užsirapūžino ant laiptelio, kur buvo mano koja, tada vargingai, braukdamas pilvu, ant kito ir atsigulė po sėdyne arčiausiai durų. Garsiai paliepiau lipti lauk. Jis paprastai klauso, kai iš trobos veju kieman. Dabar tik prispaudė galvą prie grindų. Dar kartą paliepiau lįsti iš ten. Nė krust. Ir ką jis čia sumanė? Ištiesiau vairuotojui pinigus ir, nelaukdama bilieto, ranka pabaidžiau jį iš po sėdynės. Prisiplojęs prie purvinų grindų, išskėtęs kojas kaip varlė, peršliaužė po antrąja sėdyne, lyg persigandęs nuo kažko spruktų. Paprašiau vairuotojo palaukti, numečiau nešulius, sugraibiau nelabai besimuistantį šunį ir išnešiau laukan. Sušnabždėjau mūsų slaptažodį – bėgti namo – ir dar paaiškinau, kad šuniui važiuoti autobusu negalima. Pastatytas ant žemės porąkart apsisuko ratu, įbedęs snukį į žemę, tartum žaistų slėpynių, ir nubėgo namų link. Paliko labai nesmagu, kad tokį bejėgį išlupau iš po sėdynės, tarsi piktžolę išroviau iš lysvės ir pamečiau šalin. Bet ir kurgi jis būtų nuvažiavęs?
O šįkart radau jį visai susenusį. Nebelydėjo manęs į krautuvę, tik graudžiai suvirkavo, kai pasivadinau kartu, nebeprašinėjo maisto, tik gulėjo ant šono taip keistai, kad pamaniau – padvėsė. Kai pašaukdavau vardu, atsimerkdavo, bet galvos nekeldavo. Net trobon nė karto neįlindo, tik svirinėjo prie slenksčio. Darkart pasvarsčiau: kur jis anąkart taip norėjo nuvažiuoti?
