Paukštis neskiria sapnų nuo realybės

SANDRA BERNOTAITĖ

Hermann Hesse, „Prieglobstis“

(1)

Raudonasis sąsiuvinis. Dabar kaskart, kai atsiverčiu jį, ne, prieš tai, vos tik paimu į rankas, vos paliečiu viršelį, prisimenu tą nelaimingą pavasario dieną ir tą spalvą po mano akių vokais. Kraujo kvapą. Popierius primena iškrakmolytą slaugės chalatą. Melsvos linijos – skylantį palatos lubų tinką. Rašalas man primena, kad mėgstu rašyti. Mėgau, dabar nebemėgstu. Rašau ne dėl kokio didelio dvasinio poreikio, o iš neturėjimo ką veikti.

Vakar paskambinau Gintarui ir paprašiau kasečių. Užnešė šįryt (ir pasiskolino Remarque’o „Juodąjį obeliską“). Tik kur aš jų klausysiu? Teta neatsakė į mano klausimą, ar galėčiau siūti jos namuose, o mano planas paprastas – siūdama liurlinčiau jos magę. Kitas planas – prašyti, kad paskolintų magę bent savaitei. Bet žiauriai nedrįstu. Na, negaliu prisiversti maldauti ir viskas. Mama žadėjo už mane paprašyti, nes gal pasitaikys proga, gal išeis iš kalbos. Dabar jie visi kartu išvažiavo į kapines (o aš sėdžiu namie vienut vienutėlė). Tik netikiu, kad kas nors pavyks. Mama pamirš paklausti. Nieko nuostabaus, ji tokia užuomarša. Taigi ant stalo priešais mane – trys įdomios kasetės, o garso iš jų negaliu išgauti…

Eisiu toliau megzti arba skaitysiu. Tokia liūdna ši vasara. Nepasakyčiau, kad kitos buvo linksmesnės, bet šita tiesiog viršija lūkesčius.

(2)

Praėjo kelios savaitės. Prasidėjo rugpjūtis. Jau išmokau vaikščioti su ramentais. Krutu šiaip ne taip. Priiminėju užuojautas, kurių vis dar pasitaiko (ir kurios man labai nepatinka), laukiu, kol prasidės rugsėjis, mokslo metai, tryliktieji mokslo metai, tryliktoji klasė, o galbūt šalia mokslų pradėsiu dirbti. Bijau, nes štai baigsis vasara ir mano draugai pakels sparnus, išlėks studijuoti. Bijau, nes taip ir bus.

Laukiu Gintaro. Jau buvau nusprendusi pati atsiimti iš jo knygą (maniau, kad simboliškai išsilaisvinčiau), tačiau kitą dieną pats paskambino, smagiai pasikalbėjome, ir aš vėl panorau niekada su juo nesiskirti. Baisiai kvaila. Juo labiau kad žinau, jog po mėnesio išsiskirsime. Gal ir ne visam laikui, bet vis tiek – mus skirs didelė erdvė, naujų žmonių, įspūdžių, patyrimų pilna erdvė, o tai visuomet atstumia žmones.

Užvakar iš kaimo grįžo Aušrinė. Vakar beveik visą dieną praleidom drauge, kieme, ant suoliuko (žinoma, ne po mūsų langais). Ji tokia laiminga – kalbėjo taip, lyg atrodytų tokia laiminga. Padarė laimingą ir mane. Man tik buvo truputį gaila, kad kalbu pesimistiškai. Negalėjau susilaikyti, jausdama, kaip mūsų su Aušrine keliai irgi skiriasi. Net jau – nebendravome kurį laiką, ir mintys, išsiveržusios iš to paties šaltinėlio, teka į skirtingas puses. Aušrinė skrajoja, nes prieš akis – studijų metai. Naujas pasaulis. Man dar viskas toli. Šiais ir kitais metais turėsiu išplėšti teisę studijuoti. Man negalima užmigti. Man nebegalima skrajoti.

Išsiskyrė ir mudviejų dievotumas. Nebejaučiu ryšio su Dievu taip aiškiai kaip anksčiau. Gal todėl, kad stengiuosi kuo mažiau būti viena, einu prie žmonių, nors dažniausiai tai – sapno žmonės. Net nepajuntu, kaip pradedu mintyse kalbėtis su kuriuo nors draugu.

Kalbuosi su Gintaru. Kalbu ne tai, ką pasakyčiau tikrovėje, bandydama užmaskuoti tikrąsias mintis, bet ką iš tikro norėčiau pasakyti tą minutę. O gal ir išdrįsčiau, jei būtų šalia? Paprastai, kai mes susitinkame, gražios mintys būna nuplaukusios užmarštin.

Kartais mintyse pasikalbu su Valentu – jis juk toks suaugęs žmogus, daug labiau patyręs. Jaučiu, kad jam galėčiau atverti daugiau negu bendraamžiui. Tačiau kai įsivaizduoju galimą tikrą susitikimą su Valentu, nusipurtau: „Ne, ne. Dieve, geriau nereikia su juo matytis. Kažkas su juo negerai, kažkas, ko dar nesuprantu, tik nujaučiu. Geriau susidurkime po penkerių dešimties metų…“ Mus skiria daug pavasarių, per daug. Jei daugiau nesusitiksime, visuomet manysi, kad man devyniolika – amžinai aštuoniolika. O aš manysiu, kad susapnavau tave. Parašysiu tave tada, kai norėsiu pasikalbėti. Ne plepėti, o kalbėtis.

(3)

Draugystę užmuša ne išsiskyrimai, ne erdvės, ne nauji įspūdžiai ir patyrimai, draugystę užmuša melas. Čia rašau tai, ko tau nesakysiu, nes nenoriu tavęs skaudinti. Netgi jeigu skaudinčiau prisipažinimu, jog įskaudinai mane. Kodėl nutylėjai, kad myli Gintarą? Kad jūs draugaujate? Esi sakiusi, kad pasiilgai „ir jo“, kaip ir visų draugų. Esi išklausiusi mano išpažinčių apie jausmus jam. Tačiau nežinai paskutinių naujienų: ne kažin ką bejaučiu. Jis atsainiai elgiasi su manimi, ir tai ilgai trukti negali – nesu mazochistė. Kartais vengiu jo (ir minčių apie jį), kartais ieškau (ir galvoju), bet tai nėra svarbiau už draugystę su tavimi. Jei tu jį myli, tai gerai. Tik pasakyk, neslėpk nuo manęs. Kaip bjauru apie tai sužinoti iš kitų! Skauda. Ką reiškia ta mūsų istorija prieš amžinybę? Nieko. Nenoriu prarasti draugės. Tokios kaip tu niekur nerasiu. Tu trauki žmones. Jie nori pabūti šalia tavęs ir pagyti. (Kaip teisingai nusprendei tapti gydytoja.) Tu trauki mane. Ką daryti? Išsiaiškink viską su manimi. Išdrįsk man išsipasakoti. Dabar tu vėl išvažiavai, o kai grįši, viskas bus kitaip, jausi, kad aš pasikeičiau, bet nesuprasi kodėl. Nes aš neišdrįsiu tau užsiminti apie tai, ką čia rašau. Ir greičiausiai to niekada neperskaitysi, nes nebeduosiu tau savo dienoraščio (tu mane gąsdini). Kodėl tu man tiesiog nepasakei? Galbūt planuoji pasakyti vėliau, kai pati suprasi, kas darosi?

(4)

Yra žmonių, kurie kenčia skausmą, badą, dalyvauja kare, kasdien patiria neteisybę, mato mirtį. Yra žmonių, kurie jaučia tokias dideles kančias, kad skandinasi alkoholyje, migdo savo sąmonę narkotikais. Jie sutinka prarasti save ir įtiki laimės iliuzija, jaučiasi pabėgę nuo skausmo, nuo realybės. O aš patyriau labai mažai skausmo, galėjo būti daug blogiau. Skausmas yra įdomus pojūtis, kai neveji jo lauk, kai nebijai. Skausmas – tai dar vienas pojūtis. Kažkodėl vienus vadiname maloniais, kitus – nemaloniais. Vieni yra pageidaujami, kiti – ne. Kas juos taip surūšiavo? Pavydas – malonus ar ne? Kaip kam. O baimė? Siaubo filmų mėgėjai sakytų taip, o aš – kitaip. Meilė? Man tai labiau skausmas nei malonumas. Bet pats skausmas? Argi negali jis būti malonus?

Labiausiai bijau apatijos, kuri įgėlė man lyg gyvatė, nuodai paralyžiuoja mane pamažu, o aš ramiai ieškau priešnuodžių. (Bent žinau gyvatės rūšį – apatija.) Ieškau apatiškai. Todėl ir nejudu niekur. Todėl ir nerandu. Nieko. Todėl apsiriboju skaitymu ir mažomis dovanėlėmis sau: filmais, kavinėmis. Žinau, kad šito maža. Mano širdžiai reikia kažko didesnio.

Eglė Kuckaitė. Eikime toliau. 2000

(5)

Sapne atėjo Arūnas, ir kalbėjau:

„Vengiu žmonių, kuriuose pastebiu užgimstant meilę man. Bijau, kad perpratai jau tada, per išleistuves, ant stogo. O juk tada, tą naktį, mano vieta buvo šalia tavęs, o ne invalido vežimėlyje šalia šampano buteliais nukrauto stalo. Ir ne šalia girto Gintaro, kuriam manęs nereikia. Mane traukia paslaptingi vaikinai, vaikinai-bėda. Gintaras toks. Ir jis traukia mane. Ne, jau būtasis kartinis – traukė. Tai, kas atrodė amžina, baigėsi. Kas būtų buvę, jei tą naktį būčiau sėdėjusi šalia tavęs? Kas būtų buvę, jei mėnesį prieš tai būčiau taip sėdėjusi šalia tavęs, o ne už Gintaro nugaros, ne ant jo motociklo? Per daug sąlygų. Neverta dabar tuščiai svarstyti, kas būtų buvę, jei nebūtų buvę… Tik dabar tave turiu, štai klausaisi mano monologo ir tyli. Nes vakar aš praeitį, dabartį ir ateitį sujungiau į visa. Tu tyli, bet aš galiu kalbėti, ir tu – mano. Truputį sapnas, truputį tikras. Tarp mūsų niekas pagaliau nestovi ir nesišaipo. Ar galėčiau tau šiandien pasakyti, kad pasiilgau? Ar? Girdi?“

Arūnas išėjo. Išvažiavo. Dingo. Niekada nieko panašaus jam nepasakyčiau.

Negaliu pamiršti, kad turiu gamtišką pusę (net jei pamirščiau, kartą per mėnesį ji pati save primintų). Man nereikia niekieno malonės, niekieno meilės, bet jai – reikia. Ji reikalauja to, kas jai priklauso! Dažnai ji mane užvaldo. Bet kita pusė neleidžia jai išlįsti į paviršių, išsiduoti – tai mano protas, mano stiprusis, gerasis draugas protas. Jis laiko mane suveržęs kaip gipsas niežtinčią koją. Laiko, laiko, o aš vis tiek ilgiuosi, ir tas niežulys…

Kartais įsimyliu žmones, kurių akys kalba. Jei ne akys, būčiau net nekalbėjusi su Valentu, kai jis prisėdo prie mūsų staliuko. Su juo buvo įkaušęs plikis nutrintais treningais. Valentas vilkėjo juodą odinę striukę ir atrodė visai inteligentiškas. Kai nusišypsojo, pasimatė priekinių dantų eilės, o šonuose – tuštumos. Bet – akys. Užteko akių ir pastabos apie mano akis. „Tavo akys keistos, žvilgsnis hipnotizuojantis…“ – tarė nosiniu balsu. Įsiklausiau. Jeigu žmonės pastebi mano akis, tai turbūt ne veltui ieškau kažko ne tik kituose, bet ir savyje.

Žvalgausi į aplinkinių akis. Jos dažniausiai tuščios. Veidai iškreipti nuobodulio, tuštybės, nepasotinamų aistrų. Arba tik debiliškai taikūs, graudūs, nelaimingi. Nekenčiu tų veidų. Paprasčiausiai – nekenčiu. Žinau, kad neapykanta yra blogai. Deja, nežinau, kaip jos išvengti. Bandau trauktis nuo tų, kurių nekenčiu. Jie mane persekioja. Veidai visur, veidai, skirtingi, bet vienodi, veidai. Su kai kuriais pažįstamais veidais nesisveikinu – apsimetu, kad nematau, kad nepažįstu. Jie buvo praeityje. (O praeitis įeina į visa, o iš viso neišimsi nieko.)

Už lango groja lietus. Daugiau nieko nenoriu girdėti.

(6)

„Sveikas, Valentai, atėjai… Net nežinau, ką tau sakyti – tikėjausi, kad niekada nebesusitiksim…“ Valentas tyli, pakreipęs galvą žiūri į mane pilkomis akimis, ironiškai šypsosi. Jo minkštos lūpos, slepiančios šonines dantų tuštumas, šypsosi. Jo veidas, slepiantis nevykusio gyvenimo istoriją, šypsosi. Jis nori atrodyti gražesnis, nei yra. Man. Jo sausos, gyslotos lyg narkomano rankos ilsisi ant ledinio stalviršio. Pakeltos nuo jo – virpėtų. Seniai seniai (prieš tris savaites?) man buvo gera, kai tos rankos laikė manąsias. Man jų reikėjo. Dabar? Aš to nesureikšminu. Žiūriu į Valentą ir prisimenu klausimą: ar galima pažinti žmogų per dieną? Ne – per kelias valandas?

„Pavargau. Gyvenu tarp žmonių, kurie nieko negalvoja. Gyvenu kaip jie: miegu, prausiuosi, valgau, žiūriu televizorių, einu pasivaikščioti, plepu… Kad tu žinotum, kaip atsibodo plepėti! Noriu kalbėtis. Plepėjimas – betikslis ir bevaisis. Nežinau, kodėl vis tiek susitinku su jais, kodėl vis tiek plepu, kodėl nenutraukiu ryšių, jei iš jų nieko negaunu, jei jie neima iš manęs nieko, ką galiu duoti… Ir neduosiu jiems nieko, neduosiu. Jų gyvenimas (ir mano gyvenimas tarp jų) man atrodo prasta vaidyba. Desperatiškas nenoras būti savimi.“

Valentas teatrališkai pakreipia galvą ir įdėmiai žiūri į mano lūpas. Aš jam kalbu, o jis nori mane bučiuoti! Kai pirmą kartą jis taip pažiūrėjo į mane ir taip pabučiavo mane, išsigandau, kad tai dirbtina. Kad jis, aktoriaus sūnus, mėgdžioja tėvo manieras. Bet mano vidinis balsas aiškino: vaidyba yra jis pats.

Man sako: „Tu graži. Graži ir protinga.“ Braukia pirštu per skruostą, jaučiu tą dryžę, lyg įkaitusiu šaukšteliu būtų spaudęs. Paskui pirštas liečia mano lūpas. Mano kreivus priekinius dantis. Sakau: „Ir vėl lyja.“ O jis: „Tai gerai ar blogai?“ O aš susimąstau.

Niekas manęs neklausinėja taip. Tik Valentas, tik jis. Niekada nesusimąsčiau apie tai, gerai ar blogai, kad lyja. „Blogai, – sakau. – Būtų gerai, jeigu šviestų saulė. O jeigu ne – kad žaibai ir griaustinis.“ Valentas: „Čia yra tiesos.“ Mes sėdime jo automobilyje, pro mus vaikšto žmonės. Bučiuotis prie visų. Su vedusiu vyru, kurio tėvas yra aktorius. Bučiuotis teatrališkai. „Parvežk mane namo.“

(7)

Už tai, kad ištvėriau pažeminimą, man paskolino magę. Break on through to the other side! Ką tai reiškia? Kas toks Jimas Morrisonas? Velnias ar didelis žmogus? Kaip iš tiesų jis mirė? Tai, ką apie jį kalba žmonės, nebūtinai yra tiesa. Ką jam kalbėjo indėno dvasia? Dabar pusė dviejų nakties, ir aš norėčiau su kuo nors pasikalbėti, bet nieko šalia nėra. Visi miega. Miega kietai, kaip numirę. Kodėl niekas ne su manimi? Kodėl aš su niekuo? Kas bus rytoj? Kur aš einu? Ko ieškau? Ar rytoj bus graži diena? Graži? Važiuosiu prie susmirdusio ežero merdėti. Gulėsiu kaip nudvėsusi žuvis pilvu į saulę. Jimas Morrisonas verkė, nes aš taip gulėsiu. Aš pamiršiu, neprisiminsiu. Nes negaliu gyventi taip, kaip gyveno jis. Nes aš nesu jis, aš – esu aš. Bet aš turiu eiti. Kažkuria kryptimi. Viena. Eiti, net nespėjusi nuspręsti, kur eiti. Kelias į mirtį ar beprotystę? Kelias be pradžios – jos neprisimenu – ir be galo – apie jį nenoriu galvoti. Užteks. Aš nieko nežinau. O tai, ką žinau – neįtikima.

(8)

Grįžo Aušrinė, pasikvietė mane į svečius. Ant stalo obuoliai iš jos kaimo, nertos krakmolytos servetėlės, ant jų – arbata porcelianiniuose puodeliuose iš šventinio servizo, grietinėlės putėsiai, kuriuos ji pati gamino. Viskas gražu ir skanu. Jų namai gražūs. Norisi kvėpuoti tais namais ir kiekvieną smulkmeną įsiminti, o paskui gyventi prisiminimais. Ir muzika jų namuose skamba. Ir elektros niekas netaupo. Tėvai nebijo pasirodyti svečiui: visuomet užeina į kambarį pasilabinti ir šnektelėti su manimi. Jaučiuosi lygi su jais.

Mano namuose taip nėra, nes mano tėvai bijo žmonių. Jie nenori, kad kas nors ateitų į svečius. Jie nori tūnoti vienoje dėžutėje, prietemoje, susigūžę, susikibę – nemėgdami vienas kito, bet vis tiek susikibę, nes taip saugiau. Taip save apgaudinėja pelės. Mes nematome nieko, todėl ir mūsų niekas nemato. Mes susiliejome su aplinka taip tobulai, kad niekas nepasakys, jog esame ne tokie kaip visi.

Svečiuodamasi Aušrinės namuose, negalvoju apie tai, kur reikės grįžti.

Aušrinės akys paburkusios. Verkė? Paaiškino, kad pavargo nuo skubėjimo visos ekskursijos metu, nervai persitempė, nes viešbučiuose negalėjo išsimiegoti. O dar trečią dieną apsirgo „be aiškios kūniškos priežasties“. Bet dvasinė priežastis galėjo būti? Nesikišau, jos reikalas – pasakoti man ar nutylėti. Žmogus turi teisę į privatumą. Svarbiausia, kad ji grįžo sveika ir gyva, kad autobusas nenuriedėjo į prarają, kaip kartais atsitinka.

(9)

Suskambo telefonas. Kai suskamba telefonas, galvoju: „Kad tik ne man…“ Ir dažniausiai būna ne man. Bet pakėliau ragelį pati, ir buvo man. Juokinga – niekas neprakalbo. Pasakiau „alio“ ir „aš klausau“, pasiklausiau šniokštimo ir padėjau ragelį. O ką? Visada pasiklausau ir padedu ragelį, jei niekas nekalba. Kvaila būtų dešimt minučių šaukti „alio, alio, alio!“ – taip daro mano tėvas. Paprastai man nejauku girdėti ošiant tylą, bet šįkart pajutau malonumą. Nežinau, kuri mano dalis tai pajuto: turbūt pati giliausia. Negaliu įvardinti, kas man skambino ir ką pasakė, bet žinau, kad ieškojo manęs ir skyrė tylą man. Negaliu žodžiais nusakyti, ką sužinojau ir išvis – ką tai reiškia…

„Aš tarp dangaus ir žemės.“ – „Paukštis?“ – „Ne…“ – „Ką galima pasakyti apie žmogų, kuris nori išprotėti? Sąmoningai renkasi būti bepročiu.“ – „Beprotis.“ – „Ne ne. Jei jis tikrai išprotėtų, tai nenorėtų būti beprotis, juolab sąmoningai. Jis to bijotų. Ir neprisipažintų niekam, kad yra beprotis.“ – „Tuomet kodėl toks sąmoningas žmogus nori būti beprotis? Kodėl jis nenori būti savo proto, kaip dauguma?“ – „Todėl, kad jis nenori būti toks kaip dauguma. Jis tikisi, kad beprotystė atvertų jam duris į anapus.“ – „Kiekvienas žmogus bent teoriškai yra laisvas ir gali daryti tai, ką nori. Tam nereikia balto bilieto…“ – „Bet… Žmogus, trokštantis laisvės, gali ją patirti tik išprotėjęs. Kitų akyse. Minia, šiaip ar taip, išvadins jį pakvaišėliu, nes elgsis ne pagal jos taisykles.“

Mergytė susižavėjusi žiūrėjo į vaikiškos knygutės puslapį, kuriame buvo nupiešta moteriškai apsirengusi pelė, ant galvos nešanti medžio lapą (liepos? beržo? epušės?). Lapas lyg semtuvėlis, kaupinas žemių. Ant žemių, iš žemių… augo medžiai, nameliai, tvorelės, gėlynai. Mažas pelės pasaulis!

Mergytė užvertė knygutę ir kibo į darbą. Rado dėžutę nuo saldainių žirniukų. Pakasė žemių iš gėlyno. Pripylė dėžutę ir padėjo ant palangės, kur daugiausia saulės. Jeigu pelė užsiaugino pasaulį, tai kodėl aš negaliu? „Tau nepavyks“, – sako mama, bet mergytė netiki. Reikia palaukti, reikia kantriai laukti, kol viskas subręs, sudygs, sužaliuos. O tada, kai bus išdygęs namelis su trimis langais ir durimis, tada galbūt netgi ateis maži žmogeliai?

Ir ji laukė. Svajojo, sapnavo, kasdien žiūrinėjo žemes, laukdama pirmųjų gyvybės ženklų. Knygelėje nebuvo aprašytas pelės pasaulio receptas, nebuvo ir sakoma, kiek laiko kūryba gali užtrukti, kiek kartų per dieną, savaitę, mėnesį reikia laistyti žemę. Mergytė laistė kas dieną. Vieną rytą mama grąžino žemes gėlynui. Dėžutę sudegino krosnyje.

Ji susimąsto, žiūri į savo rankas, į raudoną randą-siūlę tarp dešinio nykščio ir smiliaus. Ji nežino, ką jos rankos moka daryti. Ji nepažįsta tų rankų.

„Aš noriu būti beprotė. Be proto būsiu laisva ir jausiu, ką reikia daryti. Kartais noriu numirti. Bet prieš mirtį reikia nors vieną kartą pasielgti taip, kaip nori. Pabėgti.“ – „Tam reikia drąsos…“ – „Bet ar nereikia drąsos, paliekant pasaulį?“ – „Tai gali padaryti ne drąsa, o baimė, bejėgiškumas.“ – „Jaučiu savyje didelę jėgą. Bet kai paimu į rankas medžiagą, iš manęs į ją nepereina ta jėga. Jaučiu, kaip užsidaro mano odos poros ir neišleidžia. Esu tokia susikausčiusi. Norisi kaltinti dėl to kitus. Kas tai padarė? Kodėl aš tokia? Kodėl netikiu savimi?“ – „Tai, ką aš mačiau ir žinau, dar nieko nereiškia. Niekas nieko nereiškia, nes visą teisybę težino bevardis Niekas. O norint prisikasti prie to Nieko, reikia bent žinoti, kas yra Vilnius.“* – „O kas yra Vilnius? Kas, kas yra Vilnius?“ – „Miestas, į kurį tau draudžiama kelti gyjančią koją.“

(10)

Kartais iš įpročio imu laukti Gintaro. Netyčia randu tarp puslapių nuotrauką. Atmintyje šmėkšteli jo įpročiai. Jo dažnai kartojamas „kas iš to?“ Ir kaip valgykloje susikaupęs kabindavo ant stiklinės briaunos šaukštelį. Galiausiai pakabindavo – palikdavo kybantį lyg sapne, atsistodavo ir skubiai nueidavo nuo stalo, kad nematytų, kaip pats sugriauna balansą, šaukštelis krenta…

Jis atvažiavo grąžinti knygos ir atsiimti kasečių, ir pamačiau, kad nusikirpo savo ilgus plaukus. „Nekenčiu ilgaplaukių, – prisipažino. – Nenoriu su jais turėti nieko bendro. Jie visai be idėjos, jie tik bando atkreipti į save dėmesį. Jei neatrodysiu įžūliai, niekas manyje nepasikeis.“ Pasikeis.

Gintaras išvažiuoja į Vilnių studijuoti filosofijos. Vilniuje visai nesvarbus plaukų ilgis, bet koks ten yra normalu. Ten žmonės nežiūri taip įdėmiai vieni kitiems į veidus (ieškodami žiurkiškų bruožų, atrasdami). Ten nereikės kovoti su „paprastais“ vaikinais dėl savo laisvės. Bet šito jis man nesakė. O aš jam irgi nieko. Nesakiau, kad dar kitais metais, įstojusi kur nors (kur? nors?), svajoju nusiskusti plikai. Pasakiau: „Kitos Remarque’o knygos nė kiek ne blogesnės už „Juodąjį obeliską“ – dar turiu „Triumfo arką“, jei kada norėsi…“ Jis pasistiebė, kad pro mūsų virtuvės langą įžiūrėtų paliktą motociklą, ant kurio laipiojo murziai kaimynų vaikai. Ir pasiskubino išlėkti, kol niekas nenusvilo nagų, prisilietęs variklio… Tai buvo „sudie“.

Bandau prisiminti, ar jis pasakė man „atleisk“. Ne, tai nėra svarbu, nėra svarbiausia. Tik keista, jeigu jis sakė, o aš neprisimenu. Tai galėjo būti ištarta ligoninėje. Arba greitosios pagalbos automobilyje, kai jis mane lydėjo, numetęs pakelėje motociklą. Paskui, kai buvo aišku, jog gyvensiu, jog aš pati kalta dėl to, kad taip atsitiko – niekada nelaukiau, kad atsiprašytų manęs, ne, ne, dėl ko? Tik mano tėvai yra įsitikinę, kad tai Gintaro kaltė.

Jo kaltė, kad susikonstravo motociklą, nusipirko pigaus benzino, pakvietė važiuoti su juo, pats užsegė man raudoną šalmą, vežė prie ežero. Ežero, ežero, ežero. Prieš pat baigiamuosius egzaminus.

Tėvai nesėdėjo Gintarui už nugaros ir negalėjo jausti, kaip tykšta man ant veido jo ašaros, kai pasisuka šonu – vėjas, ašaros, vėjas. Tėvai negalėjo girdėti, kaip krykštauju, kaip mano balsą oro srovė bloškia už mūsų, kaip aš pametu galvą. Tėvai negali patikėti, kad jų dukra išskėtė sparnus į šalis ir sušuko: „Skrendu!“ Ir – krito.

(11)

Greitai baigsis kalendorinė vasara. Dabar galiu atsigręžti ir padaryti suvestinę. Vos tik pradėjau vaikščioti, vasara įgavo pernykštę, užpernykštę, užužpernykštę formą: tarp knygos puslapių ir mezginio gerų ir blogų akių įsiterpdavo pirmadieniai. Pirmadieniais valomi kambariai – valytuvės. Netgi jei jų nespėjama suteršti. Valyti dulkių mikronus, ieškoti plaukų kūlių, šiukšlelių, melstis parketui, baldams, šluostyti apmūsijusius veidrodžius, ardyti voratinklius ir pelėsius. Kalendorinė vasara virsta pirmadienių virtine, rudeniop išskrendančia į šiltuosius kraštus – paskui buvusius klasės draugus. Nuo vasaros vidurio – kalendoriuje atsiranda ir penktadieniai. Paralelinės realybės laikas. Penktadieniais po dvyliktos rodo „naktinę programą“. Piratiniai amerikietiški filmai. Įgarsintojas rėkia rusiškai – nesvarbu, kokia filme nuotaika. Filmuose rodo viską. Visai viską. Kai tėvui tampa nejauku (motina su broliu miega kitame kambaryje), net nedirstelėjęs per petį klausia: „Nenori miego?“ Nea. Pirmadienis – penktadienis, pirmadienis – penktadienis – pirmadienis – penktadienis…

(12)

Šeštadienis. Pusė keturių. Būtų šviesu, bet dangaus pakraščiuose slankioja pikti debesys ir jau grūmoja perkūnija. Mano kambario langas praviras, girdžiu, kaip trečiame aukšte dainuoja nuo pat ryto girti kaimynai. „Mažam kambarėly ugnelę kuriu…“ – patriotai. Virtuvėje, už sienos, šniurkščioja motina. Svečiuose teta. Abi bėdojasi dėl šykščių giminių, kurie tik svetimiems gero trokšta, o saviems visko gaili (tautinis bruožas). Tėvas išėjęs „su reikalais“. Grįš „šiltas“. Išlydėdama motina jį pusiau rusiškai iškeikė. Uždariau duris, kad negirdėčiau.

Jei pradės lyti, užsidegsiu stalinę lempą ir skaitysiu. Knygos – kaip ir sapnai – išsigelbėjimas, kai neturi savo gyvenimo. Kažkada suolo draugas patarė mažiau skaityti, o daugiau gyventi. Kas yra gyvenimas? Poelgiai. Bet jeigu tų poelgių mažai arba išvis nėra, tai gal geriau įsijausti į kitų tikrus arba išgalvotus gyvenimus?

Ką tik paskambino Aušrinė – jau iš Kauno. Pasakojo, kaip viskas ten atrodo. Man visai patiko klausytis. Kalbėti visai nenorėjau, o ir neturėjau ką pasakyti. Tačiau Aušrinei pasirodė, kad man bloga, kai girdžiu, jog kiti laimingesni už mane. Raminau ją – tai netiesa.

Aš daug sapnuoju. Vieną naktį dalyvavau Gintaro gimtadienyje. Kitą – koncertavau su simfoniniu orkestru. Neseniai pilotavau dvivietį popierinį lėktuvėlį. Pabundu tik tada, kai atsibosta sapnuoti. Pabundu ir iškart nuobodžiauju. Žinau, kad šiandien – be tos audros – nieko neįvyks. Bet ir nenoriu, kad įvyktų. Jei norėčiau, imčiausi pati kokių nors poelgių.

Kai ką supratau. Keistus Valento žodžius: „Tu nieko nežinai, bet ir nenori nieko žinoti…“ Tuomet, kai išgirdau juos, tik linktelėjau lyg pritardama, lyg išgirdusi – tačiau nesuprasdama. Šiandien sutinku, kad tai buvo tiesa.

_____

* Iš Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“.