Paprūsės lietuvininkai

Retrospekcija

Mano senoliai, Paprūsės lietuvininkai (evangelikų liuteronų tikėjimo), gyveno dabartinio Šilutės rajono žemaitiškoje dalyje – Gardamo miestalyje.
Senolis – Gustavo sūnus Augustas Gocentas (1871.VIII.8 Gardame–1935.III.31 ten pat) – apie 1891 m. vedė Mariją Katrę Endrulytę. Užaugino 9 vaikus: Martyną, Augustą, Joną Jurgį, Anę, Marę, Katrę, Martą, Elzę ir Albertą Kristupą. Su jaunesniu broliu Jonu pasidalijo tėvų ūkį pusiau. Stropiai dirbo žemę, kurią iš brūzgynų pavertė dirvomis, gaudavo gerą derlių. Didelę šeimą reikėjo ne tik pamaitinti, bet ir aprengti, apauti. Daugelį metų lupo akmenis ir vežė juos parduoti į Prūsus, kur buvo tiesiami plentai. Įsiskolino, tad porą metų (išvyko 1907 m.) dirbo Amerikoje metalo fabrike. Siųsdavo pinigus žmonai. Grįžęs nusipirko rusvelkį (rosverkį, maniežą) su kuliamąja mašina, arpą ir sieninį laikrodį su briedžiu. Taip pat iki Pirmojo pasaulinio karo žydams kaip ir kiti mažažemiai ūkininkai vežiodavo prekes (žąsis, antis, mediena) į Prūsus, o linus ir sėmenis – net į Rygą. Tada gerai gyveno, pinigų netrūko.

Marija ir Augustas Gocentai Gardame prie trobos. 1933. Jono Jurgio Gocento nuotrauka

Buvo aukštas, štarkus (stambus). Labai mėgo ir sodino gėles darželyje, o viduje visos palangės būdavo gėlių vazonais nustatytos. Užveisė didelį sodą, turėdamas laiko kalviavo, pasidarydavo visus namų apyvokos daiktus, įrankius – „buva pusi kalvi, pats nadirba tik ratų“. Kairiarankis, vokiškai nemokėjo, neraštingas, tik pasirašyti išmokė sūnus Jonas ar Albertas. Visai sukiužus senajai trobai, statėsi naują. Pasistatė ir skūnią (daržinę), ir klėtį (kalvę-kamarą). Buvo labai darbštus, anksti keldavo, primaldavo girnomis miltų. Į Švėkšną, sūnui Albertui gimnazijoje besimokant, pėsčias 12 km nunešdavo maisto, gailėdamasis pavargusių arklių. Buvo kaimo sueigoje išrinktas seniūnu.

Per didžiąsias šventes ar sekmadieniais šeima giedodavo, nes į pamaldas Naumiesčio evangelikų liuteronų bažnyčioje nebuvo jau taip paprasta nuvažiuoti (6 km, eidavo ir pėsčiomis), ypač pabjurus keliams. Namuose vykdavo ir surinkimai (naminės pamaldos). Kadangi senolis nemokėjo skaityti (augo be tėvo, dingusio Prūsuose), giesmes, kurias dažniau giedodavo, mokėjo atmintinai. 1935 m. vasario 18 d. pasirašė naminį testamentą, pagal kurį sodybą ir du trečdalius žemės (7,5 ha) paliko dukrai (mano Mamytei) Martai Gocentaitei (Žemaitaitienei).

Kai mirė (nuo skrandžio vėžio), senovišku papročiu buvo pašarvotas baltomis įkapėmis – apklotas balta paklode. Tai reiškė, kad žmogus tarsi užmigęs ir nepabudęs.

Senolė Marija Katrė Endrulytė (1872.III.25 Balsėnų k., Švėkšnos vlsč.–1954.I.2 Tauragėje) buvo geros širdies – kai tėvai išvažiuodavo į turgų, samdiniams paruošdavo geresnio maisto. Mokėjo ir vokiškai, galėjo skaityti spausdintą ar rašytą tekstą, tačiau rašyti nemokėjo (tik pasirašyti išmokė sūnus Albertas). Mėgo giedoti (giedorka), jauna lankė bažnyčios chorą, mokėjo ir liaudies dainų, turėjo siuvamąją mašiną „Singer“, buvo gera audėja. Labai tikinti. Kai žaibas nutrenkė vienintelę juodą karvę (vyras uždarbiavo Amerikoje), nusigando, atsiklaupė, pasimeldė ir pasakė: „Gerai, kad tik ne vaiką [Joną – A. Ž.] nutrenkė! Karvę kaip nors ir vėl nusipirksiu.“ Ji kur eidavo, visados pasimelsdavo, pagiedodavo. Sakydavo: „Bet reikia nusitikėti Dievu – neturi ir vėl turėsi“ arba „Dievas davė, atėmė ir vėl duos.“ Vis giedodavo 427 giesmę „Pagirts’ būk, mielas Jėzuli“. Dar labai mėgo 335 giesmę „Saulelė nusileido jau“ (mokėjo beveik visų giesmių melodijas, o jų giesmyne apie 500!).

Abu palaidoti evangelikų kapinėse Žemaičių Naumiestyje.

ALGIRDAS ŽEMAITAITIS