Neturiu iliuzijų

GILBONĖ

Neturiu iliuzijų, nes nelabai suprantu, ką tai reiškia. Protingiausia, aišku, būtų pažiūrėti į žodyną. Taip, lotyniškai illusio – išjuokimas; apgaulė: 1) įsivaizdavimas, matymas ar suvokimas neadekvačių objektų, realiai neegzistuojančių; 2) tikėjimas nerealiais dalykais; 3) prk. nepagrįsta viltis, neįvykdoma svajonė.

Tada turiu. Net būtų galima teigti, kad aš pati esu gryna iliuzija, nes kiti tik įsivaizduoja mane esant, gyvenant, kalbant, žiūrint ir matant. Iš tiesų aš nei gyvenu, nei kalbu, nei žiūriu, nei matau.

Esu kažkoks rūkas, paleistas į šį pasaulį, kad ne tik kitus, bet ir save gluminčiau.

Pienių pūkai pavasariui įsisiautėjus.

Žydinčių liepų kvapas tylų vasaros vakarą. Nepasisemsi, neįsipilsi į flakonėlį, nepasikvėpinsi taip, kad žemę primintum.

Plaukėjantys rugiai.

Betgi jūs nežinote, kaip jie plaukėja, kokią optinę apgaulę sukuria tos iš bamblių lendančios varpos. Atrodo taip, lyg iš paties dangaus gelmių būtų nusileidęs iš švelniausių siūlų nunertas debesėlis ir pakibęs virš rugių. Jo nei paimti negali, nei kišenėn įsidėti. Ne kiekvienas pajėgus ir pamatyti jį, nes ne kiekvienas turi laiko sustoti vidury laukų ir mesti žvilgsnį į tolį. Kelias traukia. Kelias, kuris veda į kokį nors vienadienį tikslą: nuvežti, parvežti, susitikti, pamatyti, pasirodyti, nusivilti, apvilti, pirkti, parduoti. Jis neleidžia sustoti. Mes visada kelyje ir niekada ant kelio. Todėl skaudžiai skrodžiame bet kokius rūkus ir bet kokius debesėlius, pamiršę, kad ten, toli arba arti, destis kiek kelio kuriam atmatuota, stūkso aukšta aukšta gal geležinė, gal gelžbetoninė siena, kuri mus, oi, kaip skaudžiai perskros.

Tikra iliuzija esu šioje baigiamoje išasfaltuoti žemėje, pasipuošusioje plastikinėmis ir genetiškai modifikuotomis gėlėmis, oi, ne gamtos stilistų sumodeliuotais medžiais.

Ir tu taip pat – neturi iliuzijų, bet pats esi iliuzija. Lengvai perskrodžiamas, panašus į miglą, rūką, debesėlį, aromatą. Nesantis, negyvenantis, nekalbantis, nežiūrintis ir nematantis, nes viskas tėra iliuzija.

Viktorijos Miknevičiūtės nuotrauka

Neturiu charakterio

Neturiu charakterio. Apie tokias kaip aš sako: ant palinkusio gluosnio visos ožkos… Skaudu girdėti. Aišku, pradedu rypauti. Tada vyras rikteli: parodyk charakterį vienąkart… Neišmanėlis. Kaip aš galiu parodyti tai, ko neturiu? Charakteris ne koks daiktas, parduotuvėje nenusipirksi. Ir per vardadienį ar gimtadienį niekas jo nepadovanos. Tau tik pirkti terūpi, jei parduotuvėje nėra, tai jau iš viso nėra, vėl ginčijasi vyras, nors nėra čia ko ginčytis, aš, nors ir be charakterio, esu protinga, žinau, kad ne viską, oi, ne viską galima nusipirkti ir kad ne viską, ko norėtum, gausi dovanų per gimimo ar vardo dieną. Vos tik peržengia koks nors sveikintojas su gėle rankoje mano, sukaktuvininkės, varduvininkės, slenkstį, tuoj pat iš jo burnos pabyra laimės paukščiukai. Gaudau juos, bet niekaip nepagaunu. Tik purpt purpt. Turbūt pro langą išskrenda. Greičiau pro plyšius, nes langai žiemą paprastai būna uždaryti (mano ir vardo, ir gimimo dienos žiemą, viena šalia kitos). Sakysite, plyšius galiu užklijuoti? Nea. Negaliu. Bijau, kad vyras neužkluptų manęs beklijuojančios. Tada sakys, kad aš ne tik charakterio, bet ir proto neturiu. Mat esu jam papasakojusi istoriją apie mergaitę, kuri per praktiką pionierių stovykloje laikraščiais užklijavo visus grindų plyšius – kad pionieriai neįlįstų. Istorija, be abejo, graudi, bet mano vyras neturi širdies, o tų, kas jos neturi, graudulys neapima. O kad charakterio paukščiukai pabyrėtų iš to, kuris peržengė mano namų slenkstį su gėle rankoje, dar taip nebuvo. O gal ir gerai, kad nebuvo? Gal jis nežino, kad man jo trūksta? Geriau, kad nežinotų, nes juk visiems aišku, ką žmonės galvoja apie ko nors stokojančiuosius. Nelabai gerai, kad ir apie laimės stoką nujaučia. Bet kam ji per kraštus byra? Tai ir taiko pirštu į dangų.

Taip ir gyvenu. Be charakterio. Kaip gluosnis palinkęs… Verdu, skalbiu, mazgoju, renku vyro muterkas ir kraunu į stalčių. Nebetelpa. Tos mažosios, nago, piršto didumo, dar šiaip taip, bet tos sulig ranka – niekaip. Neiškentusi paimu didžiulį maišą, išverčiu į jį visą stalčių, o tai, kas netilpo, šiaip taip nutempiu į koridorių ir atremiu į duris. Atsisėdu į fotelį, pasiimu knygą, aišku, apie gyvenimą, apie meilę, apie laimę, apie charakterį. Reikia pasidžiaugti, kad bent kiti turi tai, ko aš stokoju.

Kur buvęs, kur nebuvęs, ir manasis parsibeldžia. Stumia duris.

– Čia dabar kas? – susinervina.

– Kas, kas? Muterkos tavo. Perlipti neįmanoma, iš stalčiaus veržte veržiasi. Greičiau išvežk kur nors, – susinervinu ir aš.

– Nerodyk charakterio, – rikteli.

Neturiu katino

Neturiu katino. Jeigu turėčiau, jis būtų rainas. Mano namai būtų jo namai, aš jam suteikčiau visišką laisvę. Galėtų karstytis užuolaidom, draskyti mano sofą, voliotis mano darželyje. Katinai pripažįsta tik tris teritorijas: namų erdvę (paprastai prisileidžia kiekvieną), kiemo erdvę (paprastai prisileidžia tik šeimininką, -ę), svetimą erdvę (nieko neprisileidžia). Todėl aš tikrai nevežčiau jo niekur iš namų – nei į kirpyklą, nei į gydyklą, nedažyčiau plaukų, nekarpyčiau nagų, neatimčiau mylėjimosi teisės ir sintetinio maisto nepirkčiau. Aš palydėčiau jį išeinantį, jis palydėtų mane, aš laukčiau jo grįžtančio, jis lauktų manęs. Jis atsigultų man ant kelių, aš jį glostyčiau ir nė kiek nesupykčiau, jeigu kiek nors krimstelėtų. Miegočiau su juo kartu, po viena antklode. Tylus jo murkimas skambėtų man kaip nuostabiausia pasaulio muzika, užmigčiau be knygų ir be simfonijų. Vėl pradėčiau megzti. Kad katinas turėtų su kuo žaisti. Jis kaip viesulas skraidytų su siūlų kamuoliais, o aš, jeigu supykčiau, iš karto atleisčiau, kai tik jis uodega vos vos prisiliestų prie mano kojų. O jeigu į svečius ateitų kokia nors kaimynė su šuniu, maniškis iškart išakėtų įžūlų jo snukį už tai, kad valkiojasi pakiemiais, ir, užėmęs aukščiausią poziciją namuose, ramiai praustųsi dailų savo snukutį. Žinau, kad katinai mėgsta pasiknaisioti po puodus, užlipti ant stalo, kai šeimininkai nemato, ir nugvelbti ką nors. Specialiai palikčiau visokių gardėsių, kad katinas neprarastų ir tos katiniškos savybės. Priešingai negu mano draugė, kuri sakosi įsigijusi šunį, o ne katiną vien dėl to, kad pati nori vadovauti, o ne kad jai vadovautų, aš visiškai paklusčiau katino valiai. Juk vis tiek kas nors man turi vadovauti, todėl norėčiau, kad tas kas nors būtų katinas. Nesigėdyčiau savo sudraskytų rankų, plaukais aplipusių drabužių, nes turėti švelnų ir tylų draugą – tikra palaima. Visiems pasakočiau apie savo katiną ir atrodyčiau laiminga.

Bet aš neturiu namų.

Neturiu draugų

Neturiu draugų. Ne visada. Tada, kai nesiseka. Ne todėl, kad paprastai nuo nelaimingo žmogaus nusigręžiama, nes jis nenaudingas. Todėl, kad nepatinka, kai guodžia ir siūlo įvairius išėjimo iš sumautos duobės variantus. Tada pakvimpa saldumynais ir aš smengu į keliskart gilesnę sumautą duobę.

Prisimenu tokiais atvejais vieną moterį. Išsiskyrusi su vyru lietuviu, nes abu buvo raguoti, ji ištekėjo už saldaus beragio ruso. Jau tokio saldaus būta, kad jų gyvenimas virto tikra tragikomedija. Būdavo, trinasi ir trinasi aplinkui, moteriškė neapsikentusi sako:

– Atsibodai, vis prie sijono ir prie sijono.

– Na, tai ką man dabar daryti? – nesupranta tas.

– Eik, pauogauk, pagrybauk, – įspraudžia į rankas krepšį (o gyveno Vilniaus centre).

Pagrybavęs, pauogavęs ir vėl trinasi.

– Laikraščius paskaitytum, ar ką… – nebežino, ko griebtis, moteriškė.

– Tai kad jau perskaičiau, – aiškinasi.

– Tai papasakok, – duoda naują užduotį.

Tas paima laikraštį ir vartydamas pasakoja.

Bet viršūnė, kuri ir man labai svarbi, buvo ligoninėje. Moteriai nupjovė krūtį. Nepasisekė, bet moteris jau prieš operaciją susitaikė su likimu. O jos gerasis vyrelis sėdi palatoje prie lovos ir rauda:

– Vargšele tu mano, tau papuką nupjovė…

Nežinau, kiek laiko ji klausėsi to rečitatyvo, tik žinau, kad vienąkart neištvėrė.

– Nustok bliauti, – suriko. – Juk man papuką, o ne tau pimpalą nupjovė.

Nors ir jis sykį apkarto, bandė parodyti ragus. Lietuvoje pakilus atgimimo bangai, nebėjo nei uogauti, nei grybauti, tiesa, laikraščius skaitė ir pasakojo bei komentavo neprašomas, tik vis mosavo rankom ir rėkė, kad po lenkų padu negyvens. Banga pakilo ir nuslūgo, o jis ir vėl trynėsi kaip trynęsis, nors ir po lenkų padu.

Jei mano telefonas manęs neprišaukia, o durų neatidarau, – man nesiseka. Nenoriu, kad kas trintųsi apie sijoną, nenoriu tragikomedijos, bijau, kad galiu neištverti ir surikti:

– Nustokit bliauti…