Išliksime

Mums rašo

Mūsų tarpukario dailininkas Antanas Žmuidzinavičius keliavo po pasaulį, piešė Lietuvos peizažus, juos mielai pirko žmonės. Grįžęs tėvynėn kartojo ir kartojo: koks gražus mūsų kraštas, padabintas piliakalniais ir miškais, ežerais ir upėmis, mariomis ir jūros krantais – tokių vietų žemėje niekur nemačiau.

O mūsų dabar vis mažėja ir mažėja…

Gimsta daugiau, tačiau daug išvažiuoja baltesnės duonos ieškoti. Pirmiausia išvyksta darbštesni, išsimokslinę jaunuoliai. Dauguma ilgai negrįžta.

Bet aš tikiu, kad ateityje Lietuvoje gyvens bent šeši milijonai gyventojų.

Pirmieji sugrįš į namus (jau grįžta) pas savo paliktus vaikus pasaulinės krizės išvarytieji.

Atvyks iš Izraelio litvakai (šios valstybės plotas triskart mažesnis nei mūsų). Praturtins Lietuvos kultūrą, mokslą, plėtos prekybą. Atsiras gal net Nobelio premijos laureatų.

Keliautojas Antanas Poška pasakojo, kaip jis 1929 metais dovanotu motociklu išvyko į Indiją (pas rašytoją R. Tagorę), nusigavo į Baltistaną – ir ten galėjo susikalbėti lietuviškai, nes vietiniai gyventojai neprarado savo kalbos, rengėsi rūbais, panašiais į mūsų tautinius… Ten, Pakistano ir Indijos pasienyje, dabar vyksta karas. Taigi mes pakviesime juos, skurdžius, ir jie atvyks su savo gausiomis šeimomis ir dirbs, kad tik galėtų išgyventi.

Dar pakviesime iš Afrikos aukštaūgių juodaodžių (ne pigmėjų) ir po keleto metų tapsime pasaulio čempionais.

Nelabai gal nuskriausime Kiniją, kai paprašysime atvykti pas mus ir kokį kinų milijoną. Jie labai darbštūs, sąžiningi ir lietuvių kalbą išmoksta greitai (vaikai – per kelis mėnesius). Kinai mus išmokys, kaip reikia daug dirbti, o ne aimanuoti kasdien keikiant parlamentą ar vyriausybę.

Mano senelis prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvyko Amerikon, užsidirbo dolerių ir nusipirko Lietuvoje 60 hektarų žemės – užaugino septynis sūnus ir vieną dukterį.

Tegul šiandien tie lietuviai, kurie dėl įvairiausių priežasčių negali grįžti tėvynėn, sendami susimąsto: gal Dievas vis dėlto leis jiems bent numirti Lietuvoje, kurią jie paliko, net kalbą pamiršo, protą ir rankas atidavė svetimiems?..

Priimsime ir juos šioje šventoje žemėje.

STANISLOVAS TOLIŠIUS

P. S. „Šiaurės Atėnus“ skaitau nuo pirmojo numerio. Patinka beveik visi straipsniai. Ir jeigu bent vienas mūsų sūnus palaidūnas grįš į tėvynę arba bent vienas svyruojantis nebeišvyks iš Lietuvos – ne veltui būsiu užėmęs skiltį laikraštyje.