Eilės. PIERRE ALFERI

štai ir viskas prozos dėlei
nebėra daugiau maldos
rytinės tat supeckiota
ir tai yra gražu
visados retro
kaimyno minties
neatpažįstamas kvartalas
iščiulptas bet šviežias nuo vakar

tikroji poezija

šit kodėl nieks neprilygsta
šioms pianino gamoms tas
gilus prėskumas gilus drungnumas
duoda mintį apie mirtį
per išsiblaškymą nuo to
ugnis ima
nejudėti nejudėti

vasara pagal flaubert’ą

taigi taip į juodą dėžutę
įeina gautas signalas
ir užslaptintas jį oda brūžuoja
oda koneveikianti tęsinį
subaksnota bastūno
labai iškalbinga patelės
ar patino smulki trakšinti kruša

filmas

kitiems šis tulžys žuvininkėlis
kraunantis lizdą ant galingos bangos
pasaulio sako „taip“ neryžtingą
ryžtingą kelioms akimirkoms
žolės bevardės jo klausosi stiebelis
kutena kad perlamutro
snauduly būtų geriau girdimas

gončiarovo karjera

o kaip šitos linijos banginio ūsų
išsiskleidžia perskaitytos užsiskleidžia
silpnas ugnies salvės garsas
kai iššauna ir tai iš vėjo
be lietaus pagarbus nusilenkimas
šiam popieriui paikam ir jo
niauriai literatūrai

Vertė Ramūnas Kasparavičius