Apie apmaudo kilnumą

DALIA ZABIELAITĖ

Philip Roth. Apmaudas. Romanas. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė. V.: Baltos lankos, 2010. 190 p.

Nedidukas „Apmaudas“, amerikiečių rašytojo Philipo Rotho romanas lietuviškai, vertas dėmesio pirmiausia dėl to, ką byloja apie vertimo padėtį Lietuvoje. Jei turėsime omenyje, kad tai vienas iš naujausių šio rašytojo romanų, JAV pasirodęs 2008 metais, galėsime tik džiaugtis, kad turime išverstą šiuolaikinės literatūros naujieną. Bet džiaugsmas blėsta, kai sužinai, kad tai jau 29-a Philipo Rotho knyga iš visos jo bene penkis dešimtmečius trunkančios kūrybos. Ir tik antra knyga lietuviškai (1999-aisiais išleistas „Amerikietiškos pastoralės“ vertimas). Taigi apmaudus pats faktas, kad amerikiečių literatūros gyvoji legenda Philipas Rothas, kurio nuopelnai JAV literatūrai ir kultūrai įvertinti net 21 prestižiniu prizu, nepriklausomoje Lietuvoje dvidešimt metų buvo beveik neverčiamas. Gal tik vertėjai ir leidėjai galėtų pasakyti kodėl. Šį įdomų „kodėl“ kaip tik ir svarstė „Apmaudo“ vertėja, šiame savaitraštyje (VI.18) pristatydama ką tik išleistą knygą: pasak jos, Philipą Rothą nuo lietuvių skaitytojų skiria „baisus neapsižiūrėjimas“, „kultūriniai skirtumai“, jo kūrybai būdingi „Amerikos žydų tapatybės klausimai“. Priežasčių gal būtų ir daugiau, bet minėtos teisingos ir vertos dar kitų svarstymų – kodėl?

Reikia pasakyti ir tai, kad pasirinkimas iš gausios Philipo Rotho kūrybos į lietuvių kalbą versti „Apmaudą“, o ne kurį kitą romaną motyvuotas ne siekiu, nors ir pavėluotai, reprezentuoti šio garsaus rašytojo vertingą kūrybą, bet paprastesniais gerais motyvais. Vis dėlto užsienio kritikai teigia, kad „Apmaudas“ yra Philipui Rothui „nebūdingai blankokas romanas“, tad iš šio romano vargiai pažinsi šios literatūrinės garsenybės kūrybos savitumą. Beje, tarp šių dienų vertimų į lietuvių kalbą esama ir daugiau panašių knygų. Štai kad ir pernai išleisti keli garsių šiuolaikinių autorių kūrybos savitumą ne ypač reprezentuojantys romanai: Peterio Høego „Tylioji mergaitė“, Iano McEwano „Česilo pakrantėje“, Michaelo Ondaatjės „Divisadero“. Vardai yra ir bus garsūs, bet ne šiais ne itin pavykusiais romanais.

Kita vertus, negali sakyti, kad „Apmaudas“ visiškai prasta knyga. Kitaip nei ką tik minėtų, jos nesinori po dešimties puslapių dėti į šalį. Joje randi Philipui Rothui (žydų kilmės rašytojui, kurio seneliai XIX a. iš Europos atvyko į JAV) būdingos Amerikos žydų tematikos, žavaus gyvenimo komizmo, suaugusio su tragiškumu, individo likimo socialinės, politinės istorijos kontekste vaizdavimo ir kt. Tačiau tai lengvas romanas ir jį perskaičius susidarantis pirmas įspūdis, kad tai psichologinis romanas jaunimui, be abejo, yra klaidingas. Klaidingas, kai daugiau (su)žinai apie Philipą Rothą ir jo kūrybą. Šis romanas yra daugiau nei psichologinis romanas jaunimui. Nors jį siūlyčiau skaityti jaunimui ir tėvams bei mokytojams, kad jaunimas pamatytų, kas gyvenime kartais randasi iš jaunatviško idealizmo ir maištingumo, o tėvai – kaip jų fobiški marazmai pakerta vaiko gyvenimą. Šį pirminį įspūdį sukelia „Apmaudo“ pamokymai jaunimui: dirbk; daryk, ką reikia; siek užsibrėžto tikslo; studijuok knygas, o ne vien tikėkis stebuklų iš dėstytojų; nepasiduok jausmams; nenorėk visko padaryti teisingai; į nenuoširdų administracinį rūpestį atsakyk kuo trumpiau ir nelaidyk liežuvio ir kt. Taip pat perspėjimai tėvams: nebijok vaiko perleisti pasauliui; netrukdyk jam tapti brandžiam ir nepriklausomam; žiūrėk, kad rūpindamasis nesugriautum vaiko gyvenimo, ir kt. Visa tai pateikiama nemoralizuojant, pasakojamos istorijos siužetu parodant, kokia svarbi kiekviena gyvenimo ir žmogiškų santykių smulkmena, galinti daug ką nulemti.

Ne mažiau svarbūs kiti romano turinio aspektai, modifikuojantys minėtą pirminį įspūdį: JAV žydų šeimos (darbščios, monolitiškos, skyrybos joje būtų baisus skandalas) gyvenimas, dviejų kartų (vyresnės – uždaros, solidarios; jaunesnės – atviros, kur žydas jaučia panieką žydui) skirtumai, XX a. 6-ojo dešimtmečio tradicinio švietimo taisyklių kritika, prezidento Harry Trumano laikų Korėjos karo detalės ir kt. Romanas įdomus nestereotipiniu požiūriu į moralinį ir patriotinį auklėjimą, į pirmą seksualinę patirtį ir traumas tais griežtais dar ikiseksualinės revoliucijos laikais, į savižudybės, apsisprendimo ir gyvenimo klaidos temas.

Pagrindinė romano tema – apmąstymas apie gyvenimą ir tai, kaip jame „siaubingai, nesuvokiamai banaliausi, atsitiktiniai, net juokingi apsisprendimai kartais turi neįtikėtinų pasekmių“ (p. 187). Anglų rašytojas Grahamas Swiftas šiemet lietuviškai išleistoje „Vandenų žemėje“ apmąsto gyvenimo ir istorijos „kodėl?“, o amerikiečių rašytojas „Apmaude“ apmąsto (ne taip giliai kaip Grahamas Swiftas) gyvenimo ir istorijos „jei“. Romane jis pabrėžia ir stilistiškai panaudoja šį sąlygos jungtuką, kuris įvardija sampyną gyvenimo aplinkybių, nuo kurių priklauso žmogaus likimas: „Taip, jei ne tas ir ne anas, visi būtume kartu, gyventume amžinai ir viskas baigtųsi laimingai. Jei ne tėvas, jei ne Flaseris, jei ne Elvinas, jei ne Kodvelas, jei ne Olivija!.. Jei ne Kotleris – jei jis nebūtų susidraugavęs su šauniuoju Kotleriu! Jei Kotleris nebūtų su juo susidraugavęs! Jei jis nebūtų leidęs Kotleriui pasamdyti tarpininko Cyglerio! Jei Cyglerio nebūtų pagavę! Jei jis būtų pats vaikščiojęs į koplyčią! Jei būtų nuėjęs ten keturiasdešimt kartų ir keturiasdešimt kartų pasirašęs, šiandien būtų gyvas, kaip tik eitų į pensiją po advokato karjeros. Bet negalėjo!“ (p. 186) Jis – tai pagrindinis veikėjas Markas Mesneris, žydukas, Niuarko miesto košerinio mėsininko sūnus, darbštumo ir doros išmokęs iš tėvo mėsinėje, pirmasis šeimos narys, siekęs aukštojo išsilavinimo, nuo tėvo idiotiško persekiojimo iš vieno miesto koledžo perbėgęs į kito miesto koledžą, studijavęs teisę, sąžiningas, išmintingas, atsakingas, laisvamanis, nemokėjęs daryti kompromiso su sąžine ir žmonėmis ir gal dėl viso to atsidurdavęs pragaištingose situacijose.

Pasakodamas jaunojo Marko Mesnerio trumpo gyvenimo istoriją, rašytojas su švelnia ironija parodo, kas yra tas neišvengiamas gyvenimo absurdas, nuo kurio herojus apsivemia. Parodo tai ne niūriu, o šviesiu pasakojimu, švelniai ironizuodamas bandymą psichologiškai paaiškinti gyvenimo absurdą. Philipas Rothas jį aiškina, bet kitaip.

Aiškina pasakojimu, kuris turi linijinę (kiek per paprastą) struktūrą ir yra sudarytas kaip konfliktinių situacijų vėrinys, kaip pagrindinio veikėjo ne tiek gyvenimo kulminacija, kiek netikėtas kritimas į klaidas ir nesėkmes. Į šį pasakojimą įterpia keletą perėjimų (kuriuos motyvuoja pasikartojantis kraujo motyvas) prie jaunojo Marko Mesnerio vaikystės patirties košerinėje mėsinėje ir jo netolimos ateities anapus, kai jis prisimena ir pasakoja savo istoriją. Pats pasakojimas yra ne analitinis, bet savitai deskriptyvus. Savita yra ir romano dialogų logika, romano ironija bei dramatizmas (nedrąsu sakyti – žydiški, nes Philipas Rothas pabrėžia esąs ne žydų, o amerikiečių rašytojas). Iš šių ir kitų dalykų ir susideda užsienio kritikų vertinamas rašytojo unikalumas. Šio unikalumo šiek tiek esama ir šiame vėlyvajame romane, nors, kita vertus, jis blankokas (ypač formos ir stiliaus požiūriu). Sunku pasakyti, kiek šio rašytojo meninio savitumo (ne)įmanoma perteikti vertime (tikriausiai tai nėra lengvai verčiamas autorius), tačiau lietuviškas jaunos, bet prityrusios vertėjos Gabrielės Gailiūtės vertimas tikrai sklandus.

Bene labiausiai romanas originalus kaip daugiau negu tik psichologinės būsenos, gal tiksliau sakyti, egzistencinės situacijos, įvardytos žodžiu „apmaudas“ (angl. indignation), aprašymas. Būtent apmaudą patiria jaunasis Markas Mesneris žengdamas pirmuosius brandaus, savarankiško gyvenimo žingsnius. Žodį „apmaudas“ išmokęs dar vidurinės mokyklos laikais iš kinų himno. To himno frazę „Širdys plūsta apmaudu, sukilkit!“ sau tyliai niūniuojantis sunkiais momentais. Čia reikia pabrėžti, kad originalo žodis indignation (kartu tai ir romano antraštė) yra talpesnės reikšmės nei lietuviškas „apmaudas“. Ypač turint omenyje angliško indignation kilmę iš indignity ir jo lotyniškos genealogijos semantiką (taip pat buvimą žodžio dignity (lot. dignitas) antonimu): tai negarbingumas, žemumas, niekšiškumas, nevertumas, pasipiktinimo vertas elgesys, apmaudas. Toks iš paviršiaus kartais atrodantis kitaip, bet iš esmės negarbingas, žemas, niekšiškas, nevertingas, pasipiktinimą ir apmaudą keliantis Kitų (pirmiausia tėvo) elgesys ir pražudė jaunąjį Marką Mesnerį. Taigi indignation yra ne tik tai, ką jis jaučia (lietuviška romano antraštė „Apmaudas“ tai labiau nurodo), bet ir gyvenimo, Kitų ar socialinės terpės, stokojančios subtilaus dignitas (kilnumo, orumo, garbingumo, teisingumo, padorumo), charakteristika.

Kad ir koks „Apmaudas“ būtų – blankokas, bet įdomus skaityti, ir šį prieštaravimą patirs ne vienas jo skaitytojas – iš šio romano galima šiek tiek (bet per mažai) pajusti užsienio kritikų iškeliamą Philipo Rotho gebėjimą išryškinti tragiškos situacijos komišką atspalvį, jo jautrumą moraliniams dalykams, jo savitą Amerikos gyvenimo kritiką. Sąmojinga gyvenimo kritika Philipas Rothas primena – jei lygintume ne su Amerikos rašytojais – europietiškąjį Milaną Kunderą, kurį, beje, pirmasis pristatė JAV skaitytojams, kai dirbo leidyklos „Penguin“ vyriausiuoju redaktoriumi ir čia leido seriją „Rašytojai iš kitos Europos“ (Philipo Rotho nuotrauka su Milanu Kundera įdėta į Philip Roth Society tinklalapį). Kuo šie rašytojai panašūs, truputį numanyti galima iš „Apmaudo“, bet dar geriau būtų – ir iš kitų Philipo Rotho knygų.