Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ
Labas, poete tu,
man laikrodžių nereikia, nes aš orientuojuosi pagal pravažiuojančių automobilių spalvas ir numerius. Dabar aš tau pasakosiu, kaip, žiūrėdama į pravažiuojančių mašinų spalvas ir numerius, žinau, kiek valandų, o tu rašyk. Tu gudrus, tu žinai, kaip taisyklingai pabaigti sakinį. O aš nežinau, kaip taisyklingai pabaigti sakinius, nes niekada nevalgiau taisyklingų ridikų. Tu gerai sugalvoji, kaip parašyti, o aš nedrausminga, aš maklinėju, todėl kartais man skauda mūsų žirafas.
Aš gudri, aš žinau, jog tu nori, kad taisyklingai pabaigčiau sakinius. Bet kas dedasi tau po kaklu? Aš gudri, aš žinau, jog tu nori, kad man niekas nesidėtų po kaklu, o tik po ranka ir po kojom. Puode verda morkų, vištų gabalai ir net morkos su vištom puode tūsinasi ir maklinėja. Aš nieko negaliu padaryti, jei puode būtų tvarkingiau, aš irgi būčiau daug solidesnė. Esu laiminga, kad man nereikia rūpintis jokiais puodų chaosais, kitaip per amžius būčiau nugrimzdusi į chaosus.
Čia vasara, čia galima viskas, čia maklinėk, žiopsinėk ir dykinėk kiek nori. Guliu ant žolės čia jau tiek, kad žolė pradėjo augti ant kojų ir rankų. Labiausiai noriu, kad ant kairės kojos užaugtų arbūzų, o ant galvos – petražolių, nes petražolės visada nuo galvos skausmo. Bet kas man dedasi po mūsų kaklu? Čia debesų nuo kaklo iki kaklo. Jaučiu, kad jei ir toliau taip, nuo maklinėjimo po penkiais debesim man išsiners mūsų petys ir aš atnaujinsiu mūsų ryšį su kosmosu. Tas bendras kaklas ir petys ne su tavim, tu turi savo mūsų kaklą, aš turiu savo mūsų.
Dabar taip nepatogu tau pradėti pasakoti, kaip man nereikia laikrodžių, nes aš orientuojuosi pagal mašinų spalvas ir numerius. Labai nepatogu pasakoti, kai į tai įsiterpė dar šešiasdešimt netikusių žodžių.
Frederico García Lorca ir Salvadoras Dalí. 1925
Ji sėdėdavo atsisėdusi, stovėdavo atsistojusi, gulėdavo atsigulusi ir žiūrėdavo, rašydavo, kokių spalvų ir numerių mašinos pravažiuoja. Ji turėjo laikrodį ir fiksuodavo laiką, ji greitai suprato, kad kai kurių spalvų mašinos 17:45 nevažiuos, ji greitai suprato, kad kiekvieną valandą ir minutę važiuoja tik tam tikrų spalvų ir numerių mašinos. Iki šiol ji turi krūvą sąsiuvinių, kur prirašyta daug valandų ir minučių ir daug mašinų numerių ir spalvų. Vėliau ji pametė savo laikrodį, bet jai priklausė visos automobilių spalvos ir numeriai, jai priklausė laikas, kada pravažiuodavo mašinos. Ji nėjo ieškoti pamesto laikrodžio, ji tada išėjo į gatvę ir įkvėpė oro, mašinų spalvų ir mašinų numerių oro.
Kaip sakinį pabaigia tas, kuris įkvėpė mašinų numerius naktį?
Jai žmonės automobiliuose buvo neįdomūs, jie ten kad ir prasmenga, grožio teikė vien mašinų numeriai ir spalvos.
Nesirūpinu laikrodžiais, man tik reikia, kad iki traukinio išdžiūtų suknelė, ir vėl kuo nors užsiimsiu – mašinų numeriais, rašymu, šokiu, beždžionėm ar cirku. Beždžionių reikalais domiuosi, nes jos ir manimi domisi, visada, kai reikia priimti kokį sprendimą, susapnuoju beždžionės arba Mauglio plaučius.
Vieną kartą ėjau į Baltijos cirką, galėčiau viską smulkiai papasakoti, bet nepasakosiu, jokios artistų atrankos nebuvo, bet aš pati sugalvojau artistų atranką, galvojau – parodysiu aš jums numerį, kaip beždžiones ryju ir kaip išsuku dešimt lankų, bet buvo taip – parodyk mums numerį su vienu lanku, sėsk ant lanko ir paleisime mes tave iš aukštai su lanku nuo vieno arenos kampo į kitą, su beždžione ant peties. Viską padariau. Tik nusprendžiau neatiduoti beždžionės. Nežinau kodėl, bet beždžionę atidaviau.
Ir kodėl aš čia vis pasakoju ką nors? Papasakočiau detaliai, kodėl žmonės mėgsta pasakoti, bet nepasakosiu.
Užpraeituose „Šatėnuose“ buvo išspausdinti Federico Garcíos Lorcos eilėraščiai ir mano laiškas – žirafa, ant kurios duodasi pats Buñuelis. O man tiek širdį skaudėjo, kad Buñuelis išsižadėjo Lorcos, ir kai pamačiau, kad „Šatėnuose“ jie vėl sukišę rankas į vienas kito raides, vėl viltis įsižiebė. Gal vėl Lorca trins Buñueliui veidą miltais, o Buñuelis Lorcai, gal ir vėl jie lakstys tramvajuose kaip nenugalima komanda. Dar toks džiaugsmas užėjo, kai pamačiau nuotrauką, kur Dalí apsikabinęs Lorcą per liemenį. Jei būčiau gimusi Lorcos laikais, būčiau daug populiaresnė.
Kęstuti, tu nežinai, kas man buvo. Keletas žmonių man sakė, kad tu geras, bet visaip bandžiau tave apginti ir įrodyti, kad tu nesi geras. Kad tu matytum, kas buvo – aš kalbėjau kalbėjau, jie susitylėję tylėjo, o tu tik blogėjai ir blogėjai. Aš čia neįmantrauju, aš tiesiog turiu natūralų gebėjimą galvoti ir užtenka proto suprasti, kad tu irgi nesi geras.
