Per istoriją į žmogaus sielą

DALIA ZABIELAITĖ

Philippe Claudel. Pilkosios sielos. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Alina Kiliesaitė. V.: Vaga, 2010. 240 p.

Regis, jau išsemtas tas šulinys – žmogaus siela. Kiek apie ją nuo seno prikalbėjo filosofai ir rašytojai. Ką čia naujo bepasakysi? Bet, pasirodo, pasakysi. Nes tas šulinys gilus, neišsemiamas. O kai pažvelgi į jo raibuliuojančią tamsią gelmę, tai pamatai… Ką? Štai čia ir verta atsiversti palyginti jauno prancūzų rašytojo (g. 1962) Philippe’o Claudelio romaną „Pilkosios sielos“. Tai iš tiesų nepaprasta, užburianti ir žvilgsniu į sielos gelmę sukrečianti knyga. Romanas nedidukas, nestoras, bet platus ir gilus. Parašytas elegantiška ir taupia kalba, bet užkabinantis daug ir giliai. Sunku ir nelengva įvardyti, kas čia sukuria tikrą klasikos skonį. Nors romanas modernus, parašytas kaip kelių žanrų (detektyvinio, istorinio, psichologinio romano) sintezė, panaudojant originalią (nechronologinę, mozaikišką) pasakojimo-prisiminimo techniką, realistinę, bet kartu realizmo ribas peržengiančią perspektyvą. Peržengiančią ir minėtų žanrų ribas: tai daugiau nei detektyvas, daugiau nei istorinis romanas. Gal kiek alegorija – esmingas žvilgsnis į universalias egzistencines, moralines problemas, į meilę, neapykantą, kaltę, sąžinės graužatį, sielvartą, skausmą, veidmainiškas šio pasaulio taisykles, širdies žiaurumą, niekšiškumą, kartais ir jos šviesą bei neįžvelgiamą gelmę ar paslaptį.

Vykstant karui – jis visai netoli, šalia, girdėti jo šurmulys ir aidas – miestelyje rutuliojasi ne tik ir ne tiek karinės, kiek žmogiškos dramos. Subtiliai perteikta XX a. pirmos pusės gyvenimo, buities atmosfera: duobėti vieškeliai, fajansinės krosnys, turgaus dienos, pašto karietos, žemi namelių langai su vazoninėmis gėlėmis, žmogus, besiprausiantis iš ąsočio, vyrų kepurės su snapeliais, moterų siuvinėtos skarelės, ryšulėliais nešini darbininkai ir kt. Ir, žinoma, karo tikrovė: miestelio ligoninėje besigydantys ar gatvėmis slampinėjantys „vienakiai, bekojai, amputuotomis galūnėmis, sumaitoti, sudarkytais veidais, dujomis apsinuodiję, skeveldrų suvarpyti kareiviai“ (p. 40–41). Visa ši vardu neįvardyto miestelio istorinė tikrovė yra scena gilintis į žmogaus sielą. Sielą, kurią – ne tik savo, bet ir kitų – tyrinėja romano pasakotojas Pirmojo pasaulinio karo metų jaunas policininkas, šis „slampinėjantis stebėtojas“, faktų rinkėjas, gyvenimo duženų klijuotojas, siūlo galų rankiotojas, giliai sukrėstas dešimtmetės Gražuolės Gėlelės nužudymo, jaunosios mokytojytės Lilijos Veraren savižudybės ir švelnumu kerėjusios, vaikelio besilaukusios savo žmonos Klemensės mirties. Tyrinėja – jų veidus, šypsenas, žvilgsnius, gestus ir žaizdas – dar ir dvidešimt pokario metų, taip ir likęs sukrėstas žmogaus sielos ir gyvenimo nesuvokiamumo, paradoksalių jų tamsos ir šviesos kontrastų. Siužeto intrigą, išlaikytą iki pat galo, čia kuria ne detektyviniai sąmokslai, bet paslaptingi kasdieniški personažų žvilgsniai, šypsenos, gestai. Antai tik romano pabaigoje paaiškėja pradžioje pavaizduotos scenos prasmė, kai jaunoji mokytoja Lilija Veraren „visą laiką žvelgė kažkur anapus peizažo, tarsi norėdama atsidurti ten ir užsimiršti“ (p. 47), visus žavėdama savo mįslinga šypsena, keistai kontrastuojančia su karo atmosfera.

Prieš akis iškyla ne tik savitai nušviesta, kaip kritikai pabrėžia, be klišių, karo metų tikrovė (pvz., miestelio susiskaldymas į išėjusiųjų į karą šeimas ir išsisukėlius bei vienų neapykanta kitiems; kareivis, besidžiaugiantis, kad neteko rankos ir galės grįžti namo, ir kt.), bet ir tos tikrovės fone besirutuliojančios egzistencinės dramos, moralinio veido paveikslai, socialinio gyvenimo kritika. Iškalbingi yra personažų paveikslai su jų glaustomis, bet taikliomis psichologinėmis moralinėmis charakteristikomis: prokuroras Pjeras Angelas Destinatas, „kaip mechaninis laikrodis, niekada nesusijaudinantis ir nesugendantis“, trisdešimt metų dirbo savo darbą – su veide švytinčia teisuolio mina į mirtį pasiųsdavo žmones ir po kiekvieno tokio teismo eidavo sočių pietų į miestelio restoraną. Teisėjas Mierkas „visko pertekusio inksto taukuose povyza“ (p. 16) besidžiaugiantis, kad įvyko žmogžudystė, kad turės darbo, ir prie mažosios Gražuolės kūno, kuri dabar jam tėra tik „auka“, tik nereikalinga lūžena, užsimanantis minkštai virtų kiaušinių. Toks pat nužmogėjęs, pažymėtas profesiniu antspaudu yra ir gydytojas Viktoras Dearė, apžiūrinėjantis Gražuolės, kurią gerai pažinojo, kūnelį tik kaip eilinį atvejį, kaip „lavoną“, rūpestingai stengdamasis nesušlapti pirštinių. Tie paveikslai realistiškai ryškiai ir raiškiai piešiami ne tik stebinčiu, bet ir vertinančiu, kritikuojančiu, sujaudintu, krūptelėjančiu nuo to, ką pamato, pasakotojo policininko žvilgsniu, iš kurio aiškėja jo paties požiūris į Bylą, gyvenimą, laikotarpį, jo asmenybė, regis, dar nepraradusi žmoniškumo (jis baisisi pamatytu tikruoju garbiosios visuomenės grietinėlės, solidžių asmenų moraliniu veidu, įvardydamas juos „šunsnukiais“, „pliuškiais“, „menkystomis“, „šiukšlėmis“ ir kt.). Subtili moralinių savybių kritika (kam nors šis romano bruožas galbūt pasirodys nepostmodernus, bet tokia yra šiuolaikinės literatūros ieškojimų kryptis) išreiškiama be jokio moralizavimo, tiesiog su švelniu sąmoju atidengiant šiurpinantį, sukrečiantį žmogaus sielos paveikslą.

Ir, žinoma, šio nedidelio romano kalba – taupi, glausta, bet labai sodri, kiekvienas sakinys, kartais tik vieno žodžio, o kartais aštuonių eilučių, byloja apie žodžio meną. Sunku akis atplėšti nuo vizualių, spalvingų, emociškai konotuotų metaforų, palyginimų, tapybiškų detalių („Žemė po kojomis kaukšėjo taip, kad garsas aidu atsimušė pakaušyje“ (p. 14); teisėjo Mierko kankinamo bretoniuko „akių vokai sukibo nuo užšalusių ašarų“ (p. 169); „To bernioko riksmai smigo į širdį geležiniais kabliais“ (p. 171). Tiesioginių dialogų romane nedaug, gal tik kiek perpasakojamosios kalbos, kuri yra pasakotojo išpažintinio prisiminimo dalis, – tarsi sąmoningai iliustruojama pasakotoją policininką gaubianti būties vienatvė, žadą atėmęs sielvartas, nebylumas prieš Kito ir savo kančią ir gyvenimo paslaptį. Kita vertus, taupia, glausta pasakojimo kalba tarsi pabrėžiama paties žodžio galia ir vertė. „Žodžiai – sudėtingas dalykas“ (p. 107), – sako romano pasakotojas policininkas, itin rūpestingai renkantis žodžius, kad jais išsakytų, kas guli ant širdies. O štai teisėjas Mierkas „puikiai mokėjo panaudoti kalbą“ (p. 126) pašnekovui suniekinti, per vieną apklausos naktį jauną valstietį paversti puspročiu ir kaltę prisipažįstančiu kaltinamuoju. Bet ir kunigas Liuranas „išmanė žodžio meną“ (p. 140), mokėjo kalbėdamas apie gėles kalbėti apie žmogų ir likimą, jis „vartodavo žodžius gražiems dalykams. Išrutuliodavo juos liežuviu ir šypsena ir staiga menkniekis virsdavo nuostabiausiu stebuklu.“ (p. 140) Panašiai lengvai, elegantiškai žodžius išrutulioja ir romano pasakotojas, žodžius, iš kurių spinduliuoja meilė, liūdesys, sielvartas, susitaikymas, pagarba gyvenimo, savo paties ir Kito paslapčiai – „daugybės dalykų niekada nematai“ (p. 239), „nemokame matyti gyvųjų“ (p. 229).

Čia paminėti keli dalykai, ko gera, šį romaną daro originaliu literatūros kūriniu. Nors galbūt kas nors šiuo romanu mėgaudamasis ir pasakys, kad jis gal per daug nihilistiškas (romano pabaigoje jau pražilęs pasakotojas policininkas ima į rankas karabiną nusišauti). Bet vis tiek tas „Pilkųjų sielų“ nihilizmas šviesus, kitoks, subtilesnis nei ankstesnės kartos prancūzų rašytojų egzistencialistų. Be dirbtinokos pozos, su skaitant tikrai juntamu rašytojo siekiu, kaip jis pats viename interviu sako, „pasakoti pasakojimą nuoširdžiai ir sąžiningai“. Ir lietuviškas vertimas nenublukina šių romano savybių, nenuskurdina kalbos subtilumo, bet visa tai, visą spalvingą pasakojimo atmosferą juntamai ir gan autentiškai perteikia. Kaip ilgai ir sunkiai reikėjo ieškoti lietuviškų žodžių visoms stilistinėms ir semantinėms subtilybėms perteikti, gali pasakyti tik romano vertėja Alina Kiliesaitė.

Vertimas tikrai nesugadino šio užburiančio, sukrečiančio romano. Ir suteikė progą pažinti naują šiuolaikinės europinės literatūros vardą – kuklų, reklamos nesivaikantį rašytoją, jau kelių romanų autorių, Nansi universiteto literatūros profesorių, savo talentą bandantį ir kino mene, už pirmą savo režisuotą filmą gavusį apdovanojimą. Džiugu, kad lietuvių skaitytojus ši šiuolaikinės europinės literatūros naujiena šįkart pasiekia nepavėluotai.

________

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“