Paskui egiptietišką maną

JURGA MOCKEVIČIŪTĖ

Beveik preliudija

Priešais mane ant stalo – penki gabalėliai egiptietiškos duonos baledi. Dar prieš kokias dvidešimt keturias valandas ji tebuvo – saujelė miltų ir šlakelis vandens kažkur kitam pasaulio gale. Pasaulio, kuris amžiams įsigyveno manyje, o aš jame.

Sėdžiu ir mažne medituoju – tas gerai pažįstamas saldžiarūgštis kvapas dabar regisi gardžiausias iš visų kitų. Ne, tai ne tiesiog baledi kvapas, tai ilgesio, begalinio ir nemaraus, kvapas…

Tikrai niekaip nesuprantu, ko tie tėvynainiai būriais juodnugariais rikiuojasi į visokias airijas, anglijas ir ispanijas. (Dieve, kaip neapkenčiu to nesveiko lietuviško kuklumo – numesk jiems šieno kąsnelį kokioje nuperstoje pašiūrėje ir, žiūrėk, rupšnoja patenkintu šinšilos snukučiu. Vargetos, dvasios ubagai su riebia utėle ant bambos!) Bent jau jokiuose istorijai žinomuose šaltiniuose faktas apie keltišką maną nėra užfiksuotas. Tai, matyt, ne veltui Europos statistikose esame ne tik didžiausi socrecidyvistai ir savižudžiai, bet taipgi ir trudoliubai – nors predikatai bendrąja prasme vienas kitam visai neprieštarauja ir vienas kito neužginčija. Sakytum, tegul ir nebe pirmoji karta, bet vis nuo tos pačios žagrės.

Aš – už kardinaliai priešingą kryptį ir lengvesnės duonos paieškas! Tiesiog… tiesiog jaučiuosi pjaunama šleikštaus chroniško alkio, kurio, tikrai žinau, nepajėgs apmalšinti nei ispaniški apelsinai, nei angliški sumuštiniai, ką ir kalbėti apie kaimynines suomiškas braškes. Kiek dar šiandien faraonų žemėje galėtų būti sotu nuo Mozės manos – klausimas, žinoma, irgi atskiras. Regis, preliminariai yra svaraus pagrindo viltis jei ne paskutinius šventus trupinius iš paties maloningojo Alacho rankų susirinkti ir puodynių likučius išlaižyti, tai bent jau europietiškų didmiesčių iškvėpto akvilono apsiuosčiusiai dvasiai į valias pasisotinti rytietiškuoju siroku ar samumu. Potencijos ten galėtų būti!

2007 m. gruodžio 9 d.

Eilutės, suskrebintos kažkurį parytį prieš daugiau kaip dvejus metus, regis, buvusios pati tikriausia pranašystė, kuri dabar veržiasi įgauti apčiuopiamą kūną, o mano gyvenimas – pagreitį. Aš vėl su kone dvidešimt kilogramų stirksau oro uoste, pasiruošusi vytis savo pačios beprotystę. Sąnariuose jaučiu milžinišką nerealizuoto ryžto antplūdį, ryžto… grįžti namo! Kaip tik taip – namo! Net jei ir sakoma, kad valkatų namai ten, kur tuosyk remiasi jų padai, vis dėlto, reikia pridurti, padai kartais būna visai niekuo dėti…

Oro uostai yra tokia mistinė vieta, kurioje galėčiau net ir be jokios priežasties prižliumbti litrus. Nesvarbu – ten startuoju, finišuoju ar tiesiog tik sukuosi. Minutei stabteliu, nes negaliu nustoti tirtėjusi. Saldesnis už patį saldumą drebulys krečia vos iš nusileidusio lėktuvo pasipylus keleiviams. Godžiai stebeilijuosi tiek į juos, tiek į sutinkančiuosius. Krykštavimai, džiūgavimai, juokas, ašaros, apsikabinimai… Man čia vieta, kur susitinka pasauliai, vieta, kur nėra vakar ir nėra rytoj, o tik svaigi akimirka – dabar, vieta, kurioje, ko gero, žmonės kaip niekur kitur iš tiesų jaučiasi artimi… Bet šiandien aš nefinišuoju!

Į Egiptą kažkaip visada išsibruku visai netyčia ir neplanuotai (na taip, kažkas lyg minėjo, kad siela be kontakto su iracionalybe džiūsta). Kad ir šįsyk – dar prieš trejetą dienų su atsidėjimu žvilgsniu daigsčiau papilkusią žiemos padangę ir kantriai skaičiavau iki pasaulio pabaigos likusias minutes, kol galiausiai toji padangė, o gal dangus, viską patvarkė savaip…

Tie, kurie dar neišmokę keliauti linijiškai, savo kelionę stengiasi įprasminti kokiu nors tikslu, kokia nors atseit protinga priežastimi. Tokių prisigalvoju ir aš, taip bus lengviau nusikąsti bambagyslę, kuria vėl spėjau suaugti su savo, tebūnie, iki šleikštulio nuobodžiu, bet užtat daugiau ar mažiau prijaukintu buvimu. Kita vertus, kam save apgaudinėti, juk žinau – tenykštis gyvenimas vis tiek išvaduos iš visų pirmaeilių reikalų, pavers juos veikiau epizodiniais motyvais rytietiškos lemties sujauktoje kasdienybėje. Turimus planus, įpročius, patirtis ir išmintį galima dailiai išlyginus ir sulanksčius grūsti… ne, ne į lagaminą – į spintos dugną prie žieminio palto ir aulinių batų palaukti geresnių laikų.

Čia pat oro uoste tarškindama klavišais suprantu, kad rašyti apie Egiptą aš visai nenoriu. Tiesą sakant, apie jį prirašyta tiek, kad jau reikėtų imti po truputį naikinti. Bet vis tiek rašau, privalau dėl visa pikta juodu ant balto išdėstyti tai, ką, įsukta į anapus horizonto tykantį pasaulį, kada nors galėčiau užmiršti. Tik dar nežinau, ar tai bus paprastas faktų registravimas, kelionių užrašai, intymus dienoraštis, medžiaga psichiatrams ar testamentas – gal man tereikia nelyginant pasmerktajai mirti pasistiebti kruvinu pirštu sienoje įbrėžti paskutinio įrašo apie save.

Akceleruojam!

Nebepamenu, ką Robertas Irwinas turėjo galvoje Egiptą pavadindamas Didžiąja Kekše, bet kad jis tikrai neklydo, galiu suprasti užmetusi akį į sausakimšai prisigrūdusį lėktuvą. Reta šalis taip gausiai ir dosniai parsidavinėja!

Šlovė Alachui, bent įsitaisau prie lango. Mintiju elementariai – jei kartais tektų neplanuotai leistis, visada maloniau artėjančios žemės vaizdą stebėti pro langą nei pro žiojinčią perpus perlūžusio lėktuvo kiaurymę. Vis dėlto mano įsikalbėtas džiaugsmas ne ilgesnis nei užsiplieskusių šiaudų liepsna – greta ir priekyje esančiose sėdynėse įsitaiso poros su kiauragerkliais snargliais, nuo kurių nepertrūkstamo sutartinio klykimo ausis iškart užgula ne prasčiau nei nuo kintančio aukščio. Paskui pagal nesunkiai nuspėjamą programą prasideda sauskelnių su visu jų turiniu kėsnojimas pro nosį ir kiti ūpo nekeliantys privalomieji veiksmai. Tokiais atvejais guodžia tik dar vienas dėsnis – į visas keliones kažkodėl leidžiuosi prieš tai beveik nemiegojusi. Dar kartą šlovė Alachui, ir šįsyk gyvastį atgaunu tik likus pusvalandžiui iki tikslo, kai jau nė patrankų šūviai neįstengtų pergalėti kraujo tvinksnių smilkiniuose ir iš jaudulio per gerklę besiruošiančios išslysti širdies plakimo. Jaučiu, kad visai galėčiau iš neapglėbiamos laimės klykti kartu su viso lėktuvo snargliais, bet jie, sprendžiant iš spengiančios tylos, kaip tikri kenkėjai dabar kuo nekalčiausiai snūduriuoja – popietinė siesta. Todėl tik įsiremiu kakta į stiklą ir stengiuosi nepraleisti nė vieno apačioje imančio ryškėti kontūro. Aš grįžtu! Grįžtu! Grįžtu! Kažkas beprotiškai dilgčioja viduje. Aš grįžtu!

Tikrai, ilgesys – jau toks jausmas, visada ūmus ir kažkuo primenantis nuomarį, nuo jo nepaliaujamai svaigsta galva, periodiškai kartojasi sunkiai slopinami traukulių priepuoliai. Kartais bijau, kad dėl jo jau matau miražus, bet ne tikrovę. O kas būtų, jei vieną dieną netyčiom pabusčiau nuskaidrėjusia galva? Ką pamatyčiau? Kol kas nežinau… Mėgaujuosi ir tik neriu nesustodama į savo užhorizontinį pasaulį. Nors nelabai galiu įminti – iš kur tai, kam tai – meilė su logika juk niekada nepasibučiuoja. Tiesa, ryžto, o gal silpnumo akimirkomis kartais mėginu smaugti save atsakymui – ar į šitai, kas iš esmės niekada nebuvo, gal nėra ir nebus mano, galima galutinai įsigyventi? Ar galiu priimti šitai taip pat kaip ir kažką atpažįstamo, įaugusio ar užaugusio kartu su manimi? Kaip savą pasaulio kampą, savą kasdienybę, savą logiką? Gali būti – tikrai niekada! Tačiau… tik dar nežinau viena – ar prigimtis iš tiesų stipresnė už jaudulį, kuris kaskart ima krėsti susidūrus su nežinomybe? Logika, pagal kurią sutvarkytas arabiškas pasaulis, dievaži, netrunka prispirti į visa pažvelgti kiek iš kitos perspektyvos, o galbūt tik tiesiog plačiau atmerkti arba užmerkti akis…

Et, manding, iš esmės nesvarbu, į kokias permainas teks mestis ir kiek jos būtų netikėtos ar kaip neatpažįstamai kistų patogus kasdienis buvimas. Velniop, juk jausmas, kai turi perprogramuoti savo procesorių taip dažnai ir taip greitai, kaip veriasi priešais nauja realybė, – dieviškas! Net jei nuo to tebūnie greitai perdegama, užstringama ir visa ilgainiui ima žudyti. Galbūt. Tačiau nužudyti galima tik gyvąjį, right? Tad kodėl juo nepabuvus? Kad ir tą trumpą akimirką, skambiai vadinamą gyvenimu.

Nenoriu pasaulio TEN ir pasaulio ČIA. Noriu jų abiejų iš karto – lygiomis dalimis! Nė vienas jų atskirai man ko vertas. Hmn… kad tik žinočiau, kaip juos sulipinti!..

Lėktuvo ratai bumbteli į nusileidimo taką. Aš beveik namie!

Achlen va sachlen! (arab. „Sveiki atvykę!“)

Reti karšto vėjo dvelktelėjimai laižo skruostus ir į turbaną suka besidraikančius plaukus. Egiptas! Susikaupiam! Iki šito rojaus teliko pereiti ištisą oro uosto pragarą. Kitaip nei įprastuose oro uostuose, kurortiniuose visada nesunku susigundyti padaryti apgailėtiną klaidą – sekti paskui bandą. Keletas žingsnių ir netrukus supranti, kad bandos galas stengiasi iš akių nepamesti bandos priekio taip pat desperatiškai, kaip bandos priekis pasiryžęs pulti paskui bandos galą, kol visi galutinai iškrinka kaip musės nuo dichlofoso – kas kurian oro uosto galan nusimeta, iki suranda, kam čia pasą parodžius. O arabai, reikia pasakyti, šiuo požiūriu visai ne iš smalsiųjų – matę jie tų pasų sočiai ir tik moja tau vienas pas kitą. Išgirdus jų anglų kalbą pasidaro tik dar mažiau ramu, kur jie tave iš tiesų siunčia. Bergždžia varstyti burną, tad apsisuku ant kulno ir šaunu nosies tiesumu į pirmą pasitaikiusią sangrūdą.

Kiekviena eilė turi savo paskirtį ir kur nors veda. Taip, eilė – kiek ilgio, tiek pločio ir mirtinai trūkčiojanti vietoje. Čia pat pirmyn atgal laksto pora pavydėtinai energingų tokiame tvankume arabų ir kaip užsukti springčioja pavardes, jei intuicija neapgauna (kaip tik taip – intuicija!) – lietuviškas. Vieną lapą, antrą ir vėl iš naujo. Bet niekas neatsiliepia. Nesistebiu, reikėtų bent jau Mozarto klausos, kad galėtum šitaip atpažinti savo pavardę iš jų burnos. Vienu metu išgirstu lyg ir savąją, bet taip pat atkakliai tyliu, nes nė velnio nesuprantu, ką tai turėtų reikšti. Per dešimt minučių eilei nepajudėjus nė per apgailėtiną centimetrą, nužingsniuoju į jos priekį, negi lauksi iki Paskutinio teismo dienos… Pirmam prie langelio stovinčiam vyrui apsigręžus eiti, kyšteliu savo pasą ir čia pat gaunu atgal su viza. Tai bent! Stovintieji man už nugaros, rodos, net nesuprato, kas ką tik įvyko, nes tas ramumas jų akyse stačiai pavydėtinas, kaip ir turbūt šviesesnio rytojaus laukimo išugdyta jų kantrybė. Tebūnie, maunu ieškoti savo mantos.

Dar vienas punktas, tiesa, šįsyk savanoriškas, traukiant iš šio turistų pasilinksminimo atrakciono lauk – tupykla. Blaiviai mąstant, kokio stebuklo gali tikėtis tokioje Alacho neužžiūrėtoje vietoje?.. Bet Egipte blaiviai mąstyti (siaubingai sveikatai kenkiantis užsiėmimas!) nereikia, Egiptas – stebuklų tėvynė nuo neatmenamų laikų, ir dėl vietos čia nesismulkina šitie stebuklai. Atvipęs žandikaulis ir trenktumo šlapiu maišu sindromas – nuolatinė kitakraščių būsena bet kuriame Egipto užkampyje. Kaip tik vildamasi bet kokiems galimiems stebuklams užbėgti už akių, taip sakant, dėl šventos ramybės, maudama tupyklon pažymėti savo teritorijos, burbteliu po nosim: Allahuma iny eudu bika mina al chubf va al chabeif (arab. „Aukščiausiasis, ieškau Tavo apsaugos nuo visokių nešvarių dvasių“) – kiekvienam musulmonui prideramą maldelę žengiant (kojas kaip visada supainioju – kaire ar dešine privalu?) į Šėtono valdas. Negali gi būti tikras, kad kitokie poteriai apmaldytų islamiškus šėtonus, o tikrumas dviejų metrų pločio ir dviejų metrų ilgio šventovėse – už viską geriau! Įdomu tai, kad musulmoniškuose kraštuose šitos nusilengvinimo šventovės niekada nebūna įrengtos taip, kad nuogas pasturgalis galėtų šypsoti Mekos kryptimi ar, gink Dieve, fasadas leisti čiurkšlę. (Vienas bičiulis kaip tik kartą mokė, kad jei beviltiško ginčo įkarštyje nori pergalėti musulmoną, tai nuogą pasturgalį rodyk ne jam, o suk tiksliai šventąja kryptimi, net jei ji būtų šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu nuo pašnekovo.) O visai teisingose musulmonų tupyklose nebūna ir tualetinio popieriaus (koks praradimas tualetinio popieriaus rinkai – daugiau kaip milijardas užpakalių visame pasaulyje!), tik apsiplovimo žarnelės. Bet ne taupumo, o grynai religinės higienos sumetimais. (Esu sutikusi ne vieną egiptietį, kuris dėl to vaikšto aukštai iškėlęs galvą: girdi, kieno užpakalis švaresnis – mūsų ar vakariečių? Nelyginant nuo plaunamo užpakalio smegenyse būtų įsirėžę keletas papildomų vingių.) Vis dėlto tokių turistiniuose rezervatuose, gaila, neišbandysi, nes viskas čia pritaikyta vakarietiškam skoniui, silpnybėms ir ribotumui.

Išsprendusi visus klausimus, išlendu plautis rankų. Plaunu ir nepasukdama galvos šnairuoju į tą pusę, kurioje žinau turint būti popierinių rankšluosčių. Tačiau ten su ką tik atvynioto rankšluosčio skiaute rankoje įsiręžusi stovi Karnako kolonos proporcijų valytoja. Todėl suprantu, kad savitarna čia užsiimti neišeis net ir labai norint. Bakshish! Taip sakant, nėra čia ko savo purvinomis problemomis per daug pasaulio trukdyti. Suirztu kaip paspirtas šuo: Mumkin (arab. „gal galima“) Visa Electron? – persijungiu į vietinį režimą. Uf, kaip norėčiau dabar jai kyštelti pliką užpakalį, tik nežinau krypties, todėl telieka apsisukti ir nešdintis lauk.

Pilnais plaučiais

Toks įspūdis, kad faraonų laikais Egipte prasidėjęs didysis statybų vajus dar neataušo (teisingai, baigtinis ir tobulas yra tik Alachas, – pasakytų kiekvienas egiptietis). Lyg kokį marą siaučiančią amžinųjų statybų dvasią visu pajėgumu pajuntu jau žingsniuodama iš oro uosto, kur vietiniai darbininkai svetingai atvykėlius laimina nuo stogo leisdami statybinių dulkių debesis – keista, bet bakšišo už tai neprašo. Todėl nori nenori privalai išlankstyti laimingo katino šypseną, nes tiek nedaug dalykų Egipte gali gauti dovanai. Aš savąją išlankstau, ir ne tik dėl dulkių porcijos, bet ir iš nuoširdžiausio dėkingumo, kad keliolikos metrų aukštyje kaip akrobatas ant besisupančios lentos su krūva plytų balansuojantis statybininkas esti toks malonus neišdrėbti jų mums ant galvų. Tačiau, be manęs, regis, niekas egiptiečiams dėl to skolingas nesijaučia, nes paikai dirsčioti į dangų buksyruodami smėlyje užklimpusius lagaminus keliauninkai neturi kada. O aš nesivarginu suprasti, koks beprotis gali leistis į Egiptą su ratukiniu lagaminu ar kablais arba, neduokdie, su tuo ir anuo kartu. Net pavydu pagalvojus, kiek daug jie atras Egipte per ateinančią savaitę, kurią veikiausiai ligi pat dabar dar tikisi nykiai prastumti gulinėdami šeicho rūmuose su keliasdešimt patarnaujančių liokajų, kankinami klaikaus metafizinio nuobodulio, be jokios dvasinės vizijos ir aukštesnių tikslų… Et, gyvenimas tuo ir paperka, kad neparsiduoda mūsų viltims ir troškimams!

B. d.