Nenoriu niekam patikti

ANDRIUS MARTINKUS

Aš didžiuojuosi Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Ji – vis dar laisva. Man gaila, kad savo pasididžiavimą esu priverstas reikšti gana liūdnomis aplinkybėmis. Tačiau kaip tik šiomis dienomis Bažnyčia išlaikė sunkiausią egzaminą santykių su pasaulietine valdžia srityje. Sunkiausią – per dvidešimt Nepriklausomybės metų. Išlaikė geriau negu Lenkijos Bažnyčia, „įsileidusi“ prieštaringai vertinamą LK į Vavelį ir iš tikrųjų suskaldžiusi religingesnę nei Lietuvos Lenkijos visuomenę. Man keista, kai Lietuvoje kalbama apie kažkokį „skilimą“. Jokio skilimo tarp tikinčiųjų nėra. Skilimas yra tarp tų, kurie vaikšto į bažnyčią, ir tų, kurie į ją nevaikšto, o eskaluoja tą skilimą tie, kurie Bažnyčios nekenčia. Mirė žmogus. Mirė vienas iš Nepriklausomybės architektų. Mirė AMB. Nenoriu spėlioti, koks būtų Bažnyčios hierarchijos santykis su kito Nepriklausomybės architekto (o jų buvo tikrai daugiau nei du) – tarkime, VL – kūnu. Norėčiau, kad prezidento atvejis taptų nuolat pasikartojančiu precedentu – bent jau tol, kol žmonės it žiurkės bėgs iš šito skęstančio laivo. Kol kas bėga. Gelbėja kol kas dar vienus liekniausių ir trumpiausiai (bent jau vyrų) „civilizuotame“ – daug kartų grįšime prie šios pasibjaurėtinos sąvokos – pasaulyje gyvenančių kūnų. Nesakau, kad gerai daro. Esu tvirtas „dvigubos pilietybės“ – šios lavono gaivinimo priemonės – priešininkas. Tėvų žemės išsižadėjimas liudija, kad kažkas blogai ne vien kūnui, bet – dar labiau – sielai. Bažnyčios darbas pirmiausia yra rūpintis sielomis. (Aišku, iš tikrųjų yra sudėtingiau, ir ŠA puslapiuose, regis, būtų galima leisti sau pakilti virš tokių banalybių. Tačiau šis rašinys yra inspiruotas kol kas vis dar populiariausio Lietuvos dienraščio žurnalistės radijo komentaro. Todėl noriu išlaikyti savotišką mentalinį „aukso vidurį“ tarp ŠA ir LR auditorijų – pastarajai teiginys, kad „Bažnyčios darbas pirmiausia yra rūpintis sielomis“, nėra toks jau savaime suprantamas.) Jokiu būdu nenoriu pasakyti, jog Lietuvos Katalikų Bažnyčia padarė viską, kad išgelbėtų sielas tų, kurie išduoda savo Tėvynę, dezertyrų sielas. Tačiau visiškai atsakingai pareiškiu, kad „civilizuoto“ pasaulio vyriausybės labai trukdo Bažnyčiai gelbėti žmonių sielas.

Žinau, kad labai daug kam nepatiksiu. Ir tegul. Su kiekviena pastraipa it lukštai nuo svogūno tekrenta manimi besipiktinančiųjų gretos. Galų gale lukštais galima dažyti velykinius kiaušinius – Lietuvoje, regis, Velykų prasmė susiaurinama iki kiaušinio. Aš – svogūnas. Man ne gėda išduoti šitą paslaptį šalyje, kurioje pusė rinkėjų buvo išvadinti „runkeliais“. Turbūt nereikia nė sakyti, kad šita definicija buvo paleista į apyvartą tų, kurie save laiko „civilizuotais“ žmonėmis.

Aš nesu „civilizuotas“ žmogus. Aš, pavyzdžiui, nesuprantu, kaip galima „civilizuotai“ išsituokti. (Viena lietuviška firma skelbiasi esanti „skyrybų lyderė pasaulyje“.) Atleiskite urviniam žmogui, bet man atrodo, kad po skyrybų visiems dramos dalyviams turi būti blogai. Tiesiogine, o ne komedine, „psichologinių“ laidų vedėjų uzurpuota prasme. Daug normaliau yra tuomet, kai buvę sutuoktiniai nutraukia bet kokius ryšius, negu tuomet, kai X vaikšto pas buvusį partnerį Y ir, gurkšnodamas kavutę, kartu su naujuoju Y partneriu Z aptarinėja vaikų (iš santuokos su Y) auklėjimo reikalus. Fu. Daug normalesnis yra DK atvejis. Naujausioje Tado Blindos istorijoje lietuviai sugeba įžvelgti viską, išskyrus tai, kas normaliam (t. y. „necivilizuotam“) žmogui yra akivaizdu, – skyrybų bjaurastį. Bet tegu nesidžiaugia kunigai ir kitokie „tamsybininkai“ bei „progreso“ priešai! Klius ir jiems. (Tiesą pasakius, po to, ką parašiau apie skyrybas, manau, rizikuoju nepatikti ir kai kuriems – nesveikai „civilizuotiems“ – kunigams.)

Albert Swieykowski. Vilniaus katedra. 1861 - 1866

Bažnyčia meldžiasi už savo sūnų prezidentą AMB. LR žurnalistė RS šito nesupranta. Šito nesupranta ir LR prezidentas VA. Kojyte treptelėjo ir prezidentė DG. Šiems „civilizacijos“ atstovams bažnyčioje (ne Bažnyčioje!) reikia AMB kūno. Ši „civilizacija“ labai myli kūną. Viskas turi aptarnauti kūną. O ypač – tas kūno dalis, kurios yra žemiau bambos. „Civilizacijos“ atstovų požiūris į Bažnyčią keistai sutampa su „runkelių“ prezidento RP požiūriu. Pastarasis pasakė, kad hierarchija – tai dar ne visa Bažnyčia. Bet jam atleistina – tai buvo pasakyta silpnumo akimirką. Skirtingai nei RP, LR yra kovos prieš Bažnyčią Lietuvoje flagmanas. RS lūpomis jis pareiškė, kad „neįsileisdama jo Bažnyčia, nesvarbu dėl kokių priežasčių, atstumia ir juos visus“. Kas gi yra tie „jie visi“, kuriuos Bažnyčia „atstumia“? Pasirodo, tai – „daugelis žmonių“, kuriems AMB yra „svarbus“. Mano kantrybės taurė buvo perpildyta. Kokia dangaus keršto besišaukianti veidmainystė! „Runkeliais“ piliečius išvadinusieji (RS asmuo čia visai nesvarbus – požiūris į žmones kaip į „runkelius“ genetiškai kyla iš liberalaus „elito“, kurio vienas iš ruporų yra LR) dabar verkia dėl to, kad hierarchai „runkelius atstūmė“ (kas gi, liberalo požiūriu, gali mylėti AMB, jei ne „runkeliai“?). RS norėjo parodyti, kad hierarchai neva yra susvetimėję su „žmonėmis“, tačiau pademonstravo tik savo pačios susvetimėjimą su sekmadieniais į bažnyčią einančiais žmonėmis. Ne tik RS (ir LR), bet ir visos „civilizuoto“ pasaulio liberalios (kaip, beje, ir „kairiosios“) spaudos (o plačiau – minties) problema yra ta, kad ji nieko nenusimano apie Bažnyčią ir jai kardinolas ne kažin kuo skiriasi nuo kormorano. Tokios mąstysenos žmonės labai bijo kryžių mokyklose ir musulmonių skarelių. Jie balsuoja referendumuose prieš minaretus, nes nevaikšto į krikščionių bažnyčias. Jie uoliai sergi „saviraiškos laisvę“, tačiau ši laisvė paprastai skleidžiasi (aliuzija į filosofo liberalo LD knygos pavadinimą) „neapykantos religijai forma“. Jums keista, kad liberalė RS savo kovoje prieš Bažnyčią atsigręžia į AMB ir „runkelius“? Esu įsitikinęs, kad viena didžiausių – gal net didžiausia – velionio prezidento nuodėmių yra ilgalaikė Lietuvos socialdemokratų politinė filosofija, kurios esmė: „ne – progresiniams mokesčiams, taip – gėjų paradams ir šeimos griovimui“.

Liberalė savo kovoje prieš Bažnyčią sudaro sąjungą su liberalizmui nelabai natūraliais sąjungininkais. Aš irgi sau leisiu sudaryti sąjungos su, tikiuosi, natūralesniais sąjungininkais kovoje už religiją. Žinau, kad nepatiksiu kai kuriems „civilizaciją“ pamilusiems kunigams. Tačiau jeigu reikėtų rinktis – skarelės ar gėjų „santuokos“ su įvaikinimo teisėmis, mano atsakymas yra vienareikšmis. Geriau islamas negu vaikų tvirkinimas („princas pamilo princą“ ir panašios šlykštynės). Kartoju, kad ŠA skaitytojams tokie teiginiai gali nuskambėti stačiokiškai (suprantama, kad krikščionis turi rinktis ne islamą ar gėjų paradus – jis turi rinktis Kristų; problema ta, kad „civilizuotame“ pasaulyje kai kas ir Kristų skelbia buvus gėjų), bet aš turiu galvoje ir šį tekstą inspiravusį radijo komentarą – o su šia fauna reikia kalbėti kietai. Taigi tvirtinu – geriau radikalus islamas negu radikalus ateizmas. Geriau Osama bin Ladenas negu Soile Lautsi. Renkuosi ieškomiausią pasaulyje teroristą, o ne tą padarą iš Suomijos, kuris, jei tik būtų jo valia – o ši valia, piktoji valia, „civilizuotame“ pasaulyje įgauna vis daugiau galios – pašalintų kryžius ne tik iš mokyklų, bet ir iš bažnyčių. Apokalipsės padaras, žvėris, išnyrantis iš jūros, kelia savo septynias galvas su užrašytais ant jų piktžodžiavimo vardais. Žvėriui „duotas snukis didžiuotis ir piktžodžiauti“ (Apr 13, 5). Žmogaus prigimties perdirbimas, be kurio neįmanoma jokia utopija, įgauna pagreitį. Vienas pragaro tapytojo Hieronymo Boscho paveikslas vadinasi „Velniškos statybos“. Čia nereikia įžvelgti aliuzijos į mirusio prezidento profesiją. Tačiau partija, kurios ilgametis vadovas jis buvo, kartu su kitomis socialdemokratinėmis Europos partijomis labai aktyviai įsitraukė į utopinio projekto įgyvendinimą, į europines „velniškas statybas“ – anksčiau kūrę homo sovieticus, dabar eina homo europicus kūrimo Lietuvoje avangarde.

Skirtingai nei kai kurie fanatiški „dešinieji“, aš neturiu nieko prieš AMB. Nors niekada nebalsavau nei už jį, nei – juo labiau – už jo partiją, man niekada nekilo mintis, atėjusi į galvą vienam iš lietuvių stabų, pirmo ryškumo žvaigždei antrosios lietuvių religijos olimpe. Po 1993 m. prezidento (ar po 1992 m. Seimo?) rinkimų šis žmogus pareiškė, kad jam „gėda būti lietuviu“. (Dar vieną perlą iš jo lūpų išgirdome visai neseniai: „Didžiausia dovana, kurią gavau iš gyvenimo, yra tai, kad mano vaikai gyvena ne Lietuvoje.“) Kiek suprantu (skaitydamas interneto komentarus), nemažai „antrosios religijos“ adeptų visiškai pritaria stabui. Tuo tarpu tikroji religija kovoja už savo laisvę. Šiomis dienomis ji laimėjo svarbų mūšį prieš tuos, kurie nori kišeninės Bažnyčios panašiai, kaip pageidauja kišeninių prokurorų. Pagalvokite patys – ar ne šventvagystė būtų kartu su velionio AMB kūnu įsileisti į Katedrą tuntą piktžodžiautojų iš Seimo? Šiems žmogaus prigimties ir šeimų griovėjams buvo pasakyta: „Katedra – ne laidotuvių biuras.“

Tekrenta lukštai nuo svogūno. Manau, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčios darbą apsunkina tai, kad Lietuvoje silpnai išvystyta konservatyvioji mintis. (Čia neturiu omenyje gerbiamo AJ ir kelių kitų išimčių.) Tai, kas Lietuvoje vadinama „konservatizmu“, labai dažnai tėra elementari rusofobija, tuo tarpu tikrojo konservatizmo minties landšafte centrinę vietą užima Prancūzijos revoliucija. Tikrasis konservatizmas visada yra giliausia metafizine (o ne paviršutiniška politine) prasme frankofobiškas, nukreiptas prieš liberté, égalité, fraternité kauke prisidengusio, „civilizaciją į priekį varančio“ žvėries snukį. Tuo tarpu lietuvių „konservatyvioji mintis“ (kalbu apie tuos, kurie vadina save „filosofais“, o ne šiaip apie „žmones iš gatvės“) gana patogiai įsitaisė minkštuose „civilizacijos“ foteliuose – vienas įlindo į Seimą ir „reformuoja“ švietimą, kito asmenyje mintis nusirito iki tezės, jog „mūsų bėdos su įvaizdžiu prasidėjo nuo tautinės vėliavos“. (Suprask – spalvos „necivilizuotos“, afrikietiškos.) Rusijos vėliavos spalvos netgi labai „civilizuotos“, beveik prancūziškos. Na ir kas?

Nenoriu niekam patikti. Rašau ne „be pykčio“. Gal net su tam tikrais „neapykantos elementais“. Išpažįstu tai ŠA auditorijai, bet per išpažintį bažnyčioje šito neišpažinsiu. Šiame netobulame pasaulyje netobulo tikinčiojo neapykanta tiems, kurie nekenčia Kristaus ir Jo Bažnyčios, – būtent nekenčia, nes jei paprasčiausiai nemylėtų ir būtų abejingi, nekovotų prieš Ją ir nenorėtų Jos sunaikinti, – nėra mirtina nuodėmė. Šiame netobulame pasaulyje tik šventasis gali nejausti neapykantos tiems, kurie nori sunaikinti Kristaus Bažnyčią. Nesu šventas. Laimei, nesu dar visiškai „civilizuotas“. Todėl sakau tai, ką daugiau arba mažiau jaučia kiekvienas normalus, „civilizacijos“ dar visiškai neabsorbuotas krikščionis. Jaučia, tačiau dažnai dėl politinio korektiškumo nedrįsta pasakyti. Bet su velniu negalima būti politiškai korektiškam. Kristaus vynuogyne, kuris yra Bažnyčia, daug pašaukimų, tarnysčių ir kasdienių užduočių. Kažkas turi sakyti ir tai, ką pasakiau aš. Kartoju – proga šlovingajam Lietuvos VSD pradėti manimi domėtis – O. bin Ladenas man mielesnis už S. Lautsi, kurios veide aš matau apokaliptinio padaro snukį.