Kalvarijų turgus
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ
Kartais man įtartinai nuskamba feminisčių (ar tam tikros jų dalies) reikalavimas nepamiršti reguliariai išpažinti dėkingumo jų istorinėms veikėjoms už tai, kad moku skaityti ir rašyti. Bažnyčios ideologai, matyt, panašiai norėtų, kad dažniau užsukčiau pas juos pagarbinti Švenčiausiojo Sakramento. Tiesą sakant, niekada netroškau išsilavinimo; baigusi vidurinę aiškiai žinojau, kad norėčiau gyventi kaime ir ravėti daržą. Jį gavusi jaučiausi sulaužyta ir taip emociškai nuskurdusi, kad lig šiol laikausi tik kažkokios intelektinės žiūros į viską ir visai nematau tikrovės. Natūralų, iš sielos gelmių kylantį dėkingumą jaučiu tik paprastiems žmonėms; už tai, kad iškepa man duonos. Keista, juk mokiausi biologijos ir chemijos, o jeigu reiktų pačiai užsiauginti agurkų ir pomidorų arba nukirsti vištai galvą ir ją nupešti, turbūt sėdėčiau ir verkčiau. Man, švietimo aukai, ir bulvės gražiausios, kai žydi. Tuomet prisimenu S. Gedos eilėraščius vaikams – vis mąstydavau, kas tas „raudonas mėnulis tarp kriaušių“; eidavau vakarais prie kiemo kriaušės ir žiūrėdavau į pilnatį, bandydama save įtikinti, kad taip, ji šiek tiek oranžinė.
Apžiūrinėti paprastų žmonių išsiruošiu į Kalvarijų turgų, kuriame ir į vidutinio amžiaus damą vis dar kreipiamasi „mergaite“: dažniausiai prekijai-kviesliai, aktyvių pardavimų praktikai. Tiesa, kai kurios moterys, tikriausiai nuolatinės lankytojos – itin ekstravagantiškai apsirengusios, lyg būtų atėjusios svočiomis į vestuves. Su nematomais įdagais kaktose – Antropologija parenka mums likimus. Eidama pro arbūzų stirtą net krūptelėjau, kai pietietiškų bruožų vyriškis suriko: „Podchodi, narod, svoj ogorod, polovinu sachar, polovinu miod.“ Ir nors mano filologinius jausmus stulbinamai paveikė tas šaukinys, vargu ar šiemet jau pirksiu arbūzų. Bičiulė, Piterio žydaitė, išaiškino, kad E. Riazanovo filme „Stotis dviem“ yra tokia scena su melionais – joje tas pats folklorinis šaukinys įklijuotas. Peržiūrėjau – tikrai. O jau būčiau susigundžiusi dažniau ten paslankioti, parinkti autentiškos tautosakos. Kalvarijų turgus – tai romantiška kaimo salelė mieste; be šuniukų, kačiukų, sliekų žvejybai, žaisliukų akvariumui, gandrų ir stirnų muliažų sodo puošybai (ieškojau Amelijos stiliaus gnomo – nėra, bet, sakė, užsakys), čia gali rasti, pavyzdžiui, kone antikvarinę Mikalojaus Daukšos „Postilę“. Taip, tą storąją, „Baltų lankų“ leidybos. Nors tai Hermio, apgavysčių, mažutėlių erdvė, kurioje automatiškai įsijungia piniginės saugos instinktas, paprastai eini ten pasižiūrėti šiukšlių, prie kurių taip priprasta, kad išmoksti jų nebematyti; to skurdo ir vulgarumo, kuriam visą gyvenimą priešinaisi. Pamatyti savo akimis, ką reiškia scena chaos rules, arba atsitiktinės moters, tų erdvių gyventojos – agresyvių judesių, ne viso proto, žiemine striuke; ant visų sutiktų žmonių ji šaukia: „Vali, saškina prostitutka“, o kai nešaukia, kažką murma sau po nosimi, gal aiškinasi pasaulį.
Pirmadieniais neveikia turgus, bet veikia Rotušė – parodos nemokamai. Jono Daniliausko tapyba gan dekoratyvi, stilizuojanti žmones jei ne ligi Sigutės Ach personažų, tai bent ligi vaiko sąmonės, naivokai kontempliuojančios liūdesį, gražiausią iš visų jausmų. Per televizorių – daug valstybinių ceremonijų (jeigu būčiau semiotikė, užsiimčiau vien jomis): kariuomenė, šiaip jau reiškianti turbūt sustyguotą, tvarkingą agresiją, man paliko kerintį nevaldomo chaoso įspūdį – kažkuris koncertinis numeris buvo atliktas pagal Sinatros muziką. Toliau – pamokslas iš Arkikatedros, skausmingai priešinantis etnosą ir krikščionybę. Iškart po jo – oponentų simuliakrai aikštėje, vadinamoji šlapdešrė liaudžiai. Šiais metais gan graži – be arklų, be noragų, miestelėniška. Galvojau, kad valstybingumo esmė – absoliučiai giluminis pagonybės ir krikščionybės konfliktas, kuriam čia jau lemta pasilikti per amžius. Todėl pasirinkau mažiausiai ideologišką Stanley Kubricko filmą, „Plačiai užmerktas akis“ – apie moterį narcizę, kuri vis dėlto nusideda tik mintimis (Nicole Kidman nemėgstu už nukreiptą į save grožį). Ten visi pagrindiniam herojui siūlė seksą, šarada baigėsi mirtimi, o vyras ir moteris kalbėjosi ne ta pačia kalba, ir beliko dar kartą įsitikinti, kad akys – tai vienintelė galimybė jiems susitikti. Kaip ir mums, mieli skaitytojai.
„Kodėl jūs nesišypsote?“ – vis dar sugeba kabinėtis prie žmonių žurnalistai, lyg kardais mosikuodami savos kūrybos lietuviškumo stereotipais ir neįsisąmonintu Stepfordo moters fantazmu. Kai mąstau, nevalingai išjungiu šypsenos režimą. Tik dėl to.
