Jei ne Durbės pergalė, Žalgirio nešvęstume

Apmąstant šiemet minimas 1260 m. liepos 13 d. Durbės mūšio 750-ąsias, 1410 m. liepos 15 d. Žalgirio mūšio 600-ąsias ir 1990 m. kovo 11 d. atkurtosios Lietuvos nepriklausomybės 20-ąsias metines ir jų istorinę reikšmę, su istorike, politologe INGA BARANAUSKIENE ir istoriku TOMU BARANAUSKU kalbasi Juozas ŠORYS

– Kaip vertinate dabartinę Lietuvos padėtį, kuri įsidėmėtina tuo, kad, nors ir su Seimo nutarimo skelbimo trikdžiais bei paradoksalia viešosios nuomonės inercija, šiemet vis dėlto minime (tiesa, skirtingai) net tris reikšmingas istorines sukaktis?

Inga Baranauskienė: Tokia Lietuvos valstybės reakcija į šiuos istorinius įvykius ir simboliška, ir dėsninga. Durbės ir Žalgirio mūšiai tarsi įrėmina visą didįjį karą su kryžiuočiais, kuris truko beveik ketvirtadalį mūsų tūkstantmetės Lietuvos istorijos. Jeigu tada tų mūšių nebūtume laimėję, kažin ar šiemet švęstume Nepriklausomybės 20-metį. Gal ją turėtume, gal ir ne, to nežinome, nes, pavyzdžiui, latviai vis dėlto sugebėjo atkurti valstybę, nors ir nelaimėjo karo su kryžiuočiais. Atsimenu, kad 1991 m. sausio 13-ąją buvo nemaža žmonių, kurie stovėdami prie Seimo prisiminė Pilėnus ir kitas istorines kovas, tais pavyzdžiais drąsindamiesi „išstovėjo“ – atlaikė sovietinį puolimą. Drąsos, principingumo, atkaklumo pavyzdžius mums, lietuviams, davė karas su kryžiuočiais. Nėra abejonių, kad šiuos pergalingus mūšius verta minėti nacionaliniu lygmeniu. Vis dėlto mūsų Vyriausybė Durbės mūšio minėjimui apskritai neskyrė nei dėmesio, nei lėšų, nors Seimas atskiru nutarimu šiuos du istorinius jubiliejus traktavo kaip labai svarbius ir lygiaverčius.

– Gal turime kalbėti apie lietuviškosios istorinės ir kultūrinės savimonės, tapatybės krizę?

I. B.: Manau, kad tai išties galima apibūdinti kaip lietuviškosios tapatybės krizę arba bent jau kaip vieną iš jos apraiškų. Gal kaltas ir mūsų lietuviškas kuklumas, kuris jau įgauna kraštutinius raiškos pavidalus. Pavyzdžiui, neseniai iškilęs klausimas dėl autentiškos lenkiškų pavardžių rašybos Lietuvos dokumentuose. Kiek apie tai prirašyta, pridiskutuota. Ypač tie, kurie ėmė skalambyti ir vardyti, kiek daug mums nusipelnė Lenkija, kaip ji mus vis traukia iš istorinių „duobių“, nelaimių… Tik nekalbama, kiek į jas pastūmėjo… Sovietmečiu apie „šventą rusų ir lietuvių tautų draugystę“ tiek ir tokiu stiliumi neprirašyta, kaip prieš kelis mėnesius apie lietuvių ir lenkų draugystę. Ir tarsi nieko baisaus, kad kuo šiurkščiausiai klastojama istorinė tiesa – neretai ji tiesiog apverčiama aukštyn kojomis. Turime bėdą – dabartiniai intelektualai, politiniame gyvenime dominuojanti liberali srovė nuolat užsiima savinieka, stengiasi iškelti pozityvųjį individą ir niekinti tautos idėją. Dažnai netgi teigiama, kad tauta esanti išgalvota bendruomenė – ją dėl laimingo atsitiktinumo XIX a. išgalvojo keli inteligentai…

– Kaip atsitiko, kad pagal reikšmę ir svarbą už Žalgirio mūšį maža kuo kuklesnis Durbės mūšis nebuvo ir netgi dabar (po Seimo nutarimo pripažinti jo istorinį jubiliejų) nėra deramai įvertintas?

I. B.: Pripažinkime, kad Žalgirio mūšis vis dėlto svarbesnis. Jis tiesiog simbolizuoja pergalę kare su kryžiuočiais, nors pergalė dažnai minima tą dieną, kai buvo pasirašyta laimėjimą įtvirtinanti taikos sutartis. Gal mums tada derėtų švęsti 1422 m. rugsėjo 27 d. – Melno sutarties pasirašymo dieną? Žalgirio pergalė apibendrino viso karo su kryžiuočiais (taip pat ir Durbės mūšio) pastangas ir aukas. Todėl Žalgirio mūšio svarbos iškėlimas yra natūralus.

Smėlio skulptūros Liepojoje, skirtos Durbės mūšiui atminti, fragmentas. Skulptūros dizaino autorius - Uldis Zarinis. 2008

Tomas Baranauskas: Kas daugiausia švenčia Žalgirio pergalę? Juk normaliai, kaip priklausytų, lietuviai jos nepamini, visa iniciatyva yra perleista į Lenkijos rankas, iš esmės Lietuva prie to tik minimaliai prisideda. Beje, Latvijoje Durbės mūšis irgi vargu ar bus deramai paminėtas – apie rimtus pasirengimus neteko girdėti. Gal tik Durbės miestelyje latviai – kuršių palikuonys ir žemaičiai surengs vietinio pobūdžio minėjimą.

– Kaip manote, ar jau užtektinai ištyrinėtos ir įvertintos Durbės mūšio priešistorės, geopolitinės padėties ir pačių kautynių eigos aplinkybės?

I. B.: XIII a. geopolitinė padėtis yra gana aiški, nors iki XIX a. ir netgi XX a. pirmosios pusės buvo kai kurių neaiškumų dėl šaltinių perrašinėjimo, kuris priminė „sugedusį telefoną“. Kažkas kažką ne taip supranta, praleidžia žodį, todėl iškraipoma esmė. Iki Eduardo Gudavičiaus knygos „Mindaugas“ nelabai aišku buvo, kaip Durbės mūšyje ir kitose žemaičių kovose veikė Mindaugo veiksnys ir jo vadovaujama Lietuva. Iki tol būdavo teigiama, kad Lietuvos karalius žemaičius vis tiek slapta rėmė, kad toks santykių modelis buvo slaptas planas, panašus į vėlesnę Vytauto politiką žemaičių atžvilgiu. Mindaugas, atsidėkodamas už karaliaus karūną, Kryžiuočių ordinui padovanojo Žemaitiją, Dainavą, Nadruvą. Žemaičiai atsisakė paklusti, aišku, jotvingiai (sūduviai) ir nadruviai – taip pat, bet žemaičiams teko pagrindinis kovos frontas. Jie pasipriešino ir, kaip sakoma, fortes fortuna adjuvat – laimėjo ir pasuko istoriją kita linkme.

– Buvo susidariusi tokia geopolitinė padėtis, kad beveik visos galinčios priešintis baltų gentys buvo supančiotos, ir Lietuva, kaip baltus vienijantis valstybinis darinys, jau iš esmės buvo prie katastrofos slenksčio?

T. B.: Lietuva kaip politinė galybė tada dar nebuvo visiškai suparalyžiuota. Tuo metu, kai Mindaugas užrašinėjo žemaičius, dar sprendėsi sembų likimas, tuo metu tik buvo pradėti nukariauti pietų kuršiai (dabartinė šiaurės vakarų Žemaitija), žodžiu, Ordino ekspansija buvo suintensyvėjusi, tačiau politinės realijos dar nebuvo nusistovėjusios.

I. B.: Žemaičiams po to, kai Mindaugas juos užrašė kryžiuočiams, teko priimti principinį sprendimą – pasipriešinti. Tada jie nebuvo vienui vieni, nes dar buvo labai galinga gentis – sembai, o tarp jų – Skalva, Nadruva, jotvingiai. Tai buvo 1253 m., bet 1255 m. pradžioje Ordinas, padedamas Čekijos karaliaus Otokaro II, nepaprastai žiauriai užkariavo Sembą, ten buvo surengtos masinės skerdynės. Mane ypač žavi tai, kad žemaičiai pakilo į kovą būtent sembų tragedijos akivaizdoje – matydami šios stiprios genties palaužimą ir suvokdami, kad žūtbūtinėje priešpriešoje lieka vienui vieni (Skalva, Nadruva buvo nedideli dariniai, o jotvingius tuo metu puolė kaimynai – Haličas-Volynė, Ordinas).

– Kaip tokiu atveju Mindaugo užrašymą turėtume traktuoti – kaip taktinį ėjimą ar kaip neatleistiną išdavystę?

T. B.: Iš esmės tai buvo išdavystė. Palyginkime Mindaugo poelgį su Vytauto veiksmais užrašant Ordinui žemaičius ir vėl atsiimant. Tie atsiėmimai buvo Vytauto suorganizuoti – vyko du žemaičių sukilimai prieš kryžiuočius, be to, lietuviai visokeriopai rėmė jų kovą. Nėra abejonių, kad Vytauto užrašymai buvo taktinio pobūdžio veiksmai geopolitineje kovoje. Jis į tai nežiūrėjo kaip į amžiną atidavimą – kai tik sutvarkydavo reikalus, sustiprindavo pozicijas, tuoj stengdavosi žemaičius atsiimti.

Mindaugo laikais žemaičiai irgi grįžo į Lietuvą, bet kaip grįžo? Patys savarankiškai laimėjo Durbės mūšį ir tik po metų žemaičių delegacija galėjo atvykti ir netgi turėjo įtikinėti Mindaugą, kad šis teiktųsi prisidėti prie žemaičių organizuojamos kovos prieš Ordiną ir suteiktų jiems politinę globą Lietuvos valstybėje. Aišku, žemaičiai pasirėmė ir Mindaugo aplinkos žmonėmis, pirmiausia jo seserėnu Treniota, palaikiusiu idėją Lietuvai grįžti prie senojo tikėjimo.

I. B.: Mindaugo ir Vytauto laikų geopolitinė padėtis buvo labai panaši. Kaip susiklostė XIII a. viduryje, tokia ji ir liko iki Vytauto laikų, XV a. pradžios. Daugiau nei du šimtmečius Lietuva su Ordinu iš esmės kaunasi dėl to paties – dėl Žemaitijos. Jau XIII a. viduryje išryškėjo derėjimosi ir kompromiso objektas – jei Lietuva Ordinui atiduoda Žemaitiją ir kitas žemes, skiriančias Prūsiją nuo Livonijos, Ordinas palieka Lietuvą ramybėje ir duoda karūną. Lygiai taip pat ir Žalgirio mūšio išvakarėse – 1410 m. pradžioje, kai Vytautas buvo Kežmarke, Zigmantas Liuksemburgietis, būsimasis imperatorius, jam pasiūlė karūną mainais už būsimo Žalgirio atsisakymą, bet Vytautas išvyko neatsisveikinęs… O Mindaugas pasirinko visiškai priešingą strategiją. Vytautas karūną paaukojo už teritorinį vientisumą, o Mindaugas rinkosi karaliaus statusą ir karūną, užmokėdamas Žemaitija – Lietuvos žemėmis. Žinoma, teisėtai keliamas klausimas, ar Mindaugas turėjo kitą išeitį.

– Kryžeivių poreikis kariauti buvo virtęs gyvenimo būdu, bet žemaičiai irgi buvo prityrę ir įgudę kariai, gebėję aršiai ir išmintingai kautis tikslingai panaudodami kraštovaizdžio, mūšio lauko reljefo pažinimą, nors dažnai turėdami vos ne perpus mažesnes nei priešo pajėgas – vadinasi, jų kovinė dvasia buvo išskirtinė?

I. B.: Žemaičiai rodė ne tik drąsą, bet ir didžiulį išradingumą. Pavyzdžiui, 1257 m. prie Klaipėdos jie įviliojo į atvirą mūšį Livonijos magistrą ir jį sumušė. Paskui Ordinas buvo priverstas sudaryti paliaubas dvejiems metams. Žemaičiai patys tas paliaubas pasiūlė, tokiu būdu išlaikydami iniciatyvą ir išvengdami atsakomosios akcijos. Kodėl į Kuršą buvo nukreipti žemaičių smūgiai? Matyt, Kuršas jiems atrodė silpnoji kryžiuočių grandis. Šiaip viena iš esminių baltų karybos problemų buvo ta, kad jie nesugebėdavo paimti Ordino pilių. (XIII a. buvo tik kelios išimtys. Šį keblumą kažkokiu būdu vėliau sugebėjo išspręsti tik Kęstutis.) Žemaičiams kryžiuočius reikėjo vilioti į atviro lauko kautynes – todėl teko dažnai pirmiems pulti. Antra, kuršių veiksnys – žemaičiams buvo svarbu pritraukti į savo pusę kitas baltų gentis. Žinoma, kad taikiems gyventojams viduramžių karai buvo labai žiaurūs. Vis dėlto skaitinėdama Eiliuotąją Livonijos kroniką pastebėjau, kad net toks šališkas šaltinis fiksavo skirtumus, kaip žemaičiai traktavo kuršius ir vokiečius. Žemaičiai vieni kitus agitavo, kad kuršius reikia imti į nelaisvę, paimti jų turtą, sudeginti namus, bet vokiečiams – jokio pasigailėjimo! Reikia pripažinti, kad žemaičiai sugebėjo kariauti labai drausmingai: nors surengė kelis žygius į kuršių žemes, kažkokiu būdu sugebėjo jų nenuteikti prieš save ir netgi laimėti simpatijas.

Kitas dalykas – žemaičiai nuo pat 1256 m. laikė iniciatyvą savo rankose. Jie puolė pirmieji, paskui sulaukė atsakomojo Ordino puolimo, paskui sumušė Livonijos magistrą prie Klaipėdos, primetė Ordinui paliaubas ir joms pasibaigus sugebėjo vėl užpulti pirmieji. Beje, ne tik užpulti – 1259 m. rudens pradžioje jie vėl sumušė kryžiuočius, šįkart Skuodo mūšyje.

– Kuo svarbus Skuodo mūšis? Įdomu ir todėl, kad numanomoji mūšio vieta Kulų kaime yra vos už kelių kilometrų nuo mano gimtųjų Narvydžių.

I. B.: Išties nėra tiksliai nustatyta tikroji Skuodo mūšio vieta. Žinoma tik tiek – mūšis vyko Skuodo lauke. Bet pergalė šiame mūšyje buvo didžiulis žemaičių strategijos laimėjimas.

– Prieš tai Kurše buvo surengtas eilinis grobiamasis žygis ar vėl viliojamasis manevras?

I. B.: Iš esmės dažniausiai viduramžių žygiai buvo grobiamieji. Tikslas – nualinti priešų kraštą, apsirūpinti maisto atsargomis, pagrobti gyvulius, išsivaryti į nelaisvę įkaitus siekiant apsidrausti nuo atsako ar tikintis išpirkos. Ištuštinti kraštą, kad jį valdančiam priešui būtų smogta ekonomiškai. Skuodo mūšyje vėl matome žemaičių taktinį manevrą – vilioti kryžiuočius į atviro lauko kovą vyras prieš vyrą. Strateginis laimėjimas pirmiausia buvo tai, kad žemaičiai šį antpuolį sugebėjo surengti pirmieji.

– O atsitraukdami sulaukė persekiotojų iškart iš dviejų atspirties taškų – iš Kuldygos ir iš Klaipėdos.

I. B.: Kryžiuočiai patys rengėsi užpulti Žemaitiją, tai atrodo logiška, nes baigėsi paliaubos, kryžiuočiai vėl išsirūpino iš Mindaugo eilinį žemaičių dovanojimą, vadinasi, patys ruošėsi eiti pasiimti, kas jiems „priklausė“. Ir žemaičiai juos aplenkia! Tikrai fantastiškas vadovavimas pajėgoms! Mikli vadyba! Dar kartą Alminas sužiba ir kaip strategas, ir kaip taktikas.

– Geriausia gynyba – puolimas?

I. B.: Taip. Atrodo, kad kryžiuočių puolimo jėgos buvo koncentruojamos Klaipėdoje. Kronikoje rašoma, kad Kuršą puolė trys tūkstančiai žemaičių ir kad iš Klaipėdos į Kuldygą atėjo galinga pagalba, vadinasi, kryžiuočių ten, aišku, buvo ne ką mažiau. Žemaičiai provokavo atvirą mūšį, skubiai nesitraukė, kažkur Skuodo lauke įsirengė stovyklą ir laukė ateinant kryžiuočių. Nebėgo, nesitraukė, nes patirtis jiems padėjo suvokti, kad visada yra geriau priešą sumušti jo žemėse. Jei žemaičiai būtų atsitraukę nesumušę kryžiuočių, šie būtų puolę jų kraštą ir pakeliui būtų kentėję jų pačių moterys ir vaikai. Taigi žemaičiai laukė, kol ateis priešai, manoma, kad jų pajėgos nebuvo menkesnės, gal net didesnės. Kryžiuočių puolimas prasidėjo lygiame lauke, žemaičiai apsigynė, matyt, atlaikė pirmąją ataką. O kuršiai ėmė bėgti. Pasakojama, jog prieš mūšį žygio vadas Klaipėdos komtūras Bernardas Harenas kuršius agitavo, kad jie būtų narsūs, tame mūšio lauke gintų ir saugotų savo žemę nuo ateities puolimų, sakyta, kad jei dabar jie žemaičių nenugalės, tai šie vėl sugrįš, vėl siaubs, degins, žudys. Vis dėlto kai pirmoji ataka sužlugo, dauguma kuršių pabėgo iš mūšio lauko. Žinoma, keli kolaborantai neišvengiamai liko. Kryžiuočių kariuomenė pastebimai sumažėjo, tada žemaičiai perėjo į puolimą ir sutriuškino vokiečius brolius riterius, jų ginklanešius ir piligrimus (kryžininkus pasauliečius). Žuvo 33 riteriai. Pagal žuvusiųjų skaičių matyti, kad tai buvo vidutinio dydžio mūšis XIII a. kovų kontekste – devintas pagal mastą ir pusantro karto didesnis už rusų išgarsintą (prisistatė filmų) Aleksandro Neviškio Ledo mūšį su kryžiuočiais ant Peipaus ežero (ten žuvo vos 20 riterių).

Ką toliau daro žemaičiai? Jau, atrodo, pergalė, jau būtų galima ir atsipūsti, truputį ant laurų pasnausti… Ne, žemaičiai tik grįžta į gimtąsias vietas, persirikiuoja, kaip sakoma, tik marškinius pasikeičia ir vėl į žygį. Šįkart jau Ordino magistras su didžiausiomis Livonijos pajėgomis laukia žemaičių. Kronikoje net poetišku stiliumi rašoma, kad Livonijoje nė vieno vyro namuose neliko… Ordino stovykla sutelkiama prie Vartajos pilies, kuri yra maždaug už dvylikos kilometrų į pietus nuo Durbės. Žemaičiai, matyt, jau seniau buvo aptikę per paskutinį ledynmetį iš didžiulio vandens srauto ar upės (kurių likutis, matyt, ir yra garsusis Durbės ežeras) susiformavusį Durbės senslėnį. Juo dažnai ir vykdavo žemaičių žygiai į Kuršo gilumą. Žemaičiai atžygiavo prie Vartajos pilies, aišku, kryžiuočiai juos pamatė, bet jų gretose kilo nedidelė sumaištis, nes jau buvo vakaras, o kariuomenes skyrė slėnis, kuris buvo maždaug pusantro kilometro pločio, krantai apie keturiasdešimt metrų aukščio, slėnio viduriu teka Vartaja (Bartos arba Bartuvos intakas)… Kryžiuočiai sugalvojo, kad štai vakaras, vieta mūšiui nepatogi, nes jodama per slėnį ir aukštyn atšlaite Ordino kavalerija negalėjo pasiekti didelio greičio, be to, žemaičiai galėjo apšaudyti ją strėlėmis. Taigi kryžiuočiai pagalvojo, kad gal geriau palauks ryto… O iš ryto žemaičių pėdos jau buvo ataušusios… Mane stebina puikus Almino vadovavimas žemaičių pajėgoms, gebėjimas blaiviai, protingai įvertinti padėtį ir rinktis patį geriausią sprendimą.

Ordinas nusprendė keisti taktiką – statyti pilis Žiemgaloje ir Žemaitijoje. Bendros Prūsijos ir Livonijos pajėgos per Klaipėdą įsiveržė į Karšuvą ir ten pasistatė pilį. Spėjama, kad vadinamasis Georgenburgas, arba Šv. Jurgio pilis, stovėjo Vilkų lauko pirmajame piliakalnyje Kūplėje, prie Jūros upės. Tada žemaičiams teko mesti Duobės apgultį ir lėkti namo. Žemaičiai atsakydami prie Georgenburgo pasistatė pilį ant antrojo Vilkų lauko piliakalnio Veringos (tai viena pagrįsčiausių archeologo Gintauto Zabielos hipotezių) ir taip užblokavo kryžiuočių pilį. Maždaug pusę metų pilys taip viena su kita ir kovojo – Eiliuotojoje Livonijos kronikoje rašoma, kad ietys nuolat iš vienos pilies į kitą skriejo. Livonijos magistrui teko organizuoti Georgenburgo gelbėjimo operaciją, be to, matyt, buvo užsimota vienu smūgiu ir visą Žemaitiją palaužti. Livonijos magistras Burhardas fon Hornhauzenas, beje, prieš tai buvęs Sembos komtūru, nuvyko į Prūsiją, mobilizavo ten pajėgas (joms vadovavo Prūsijos kryžiuočių maršalas Henrikas Botelis), gavo paramos iš Vokietijos. Aišku, buvo mobilizuota visa Livonija, iš Talino atvyko danai ir jų vedami estai (tuo metu šiaurinę Estiją valdė Danija) – visos didžiulės pajėgos, kurios tik buvo Pabaltijyje, iš dviejų pusių sutrauktos į Klaipėdą. Beje, dar buvo ir švedų kryžininkų, kuriems vadovavo kunigaikštis Karlas Ulfsonas (žinoma, kad jis žuvo Durbėje).

Kiek karių buvo šioje sutelktoje kariaunoje, sunku pasakyti, bet, manau, ne mažiau kaip aštuoni tūkstančiai. Padėtis žemaičiams turėjo atrodyti tragiška: 1255 m. panašaus dydžio pajėgos buvo privertusios kapituliuoti Sembą. Žemaičiai gerai suvokė, kas jiems gresia, juolab kad patys galėjo mobilizuoti tik keturis tūkstančius karių. Bet tai, ką jie padarė, yra tikros drąsos viršūnė. Buvo siaubinga rizika, bet žemaičiai atitraukė pajėgas nuo Georgenburgo ir dar kartą įsiveržė į Kuršą. Tai buvo gudrus taktinis smūgis, bet juk kryžiuočiai to jauko galėjo ir nepraryti, galėjo imti niokoti Žemaitiją, kuri buvo palikta be priedangos. Vis dėlto kryžiuočiai neatsispyrė pagundai sučiupti Alminą ir sumušti žemaičių kariuomenę, ir Burhardas fon Hornhauzenas abi kariuomenes nuvedė vytis žemaičių pajėgų. Jie pačiu pajūriu keliavo iki Liepojos, paskui per Gruobinią pasuko link Durbės, o žemaičiai jų jau laukė, matyt, gerai išsirinkę būsimo mūšio vietą. Ji buvo vos dvylika kilometrų nuo Vartajos pilies, kur kryžiuočiai nesiryžo stoti mūšin. Žemaičiai šįkart pasislinko dar labiau į šiaurę, kad jų flangą pridengtų Durbės ežeras.

Nepaprastai svarbu buvo ir tai, kad, matyt, žemaičiai iš anksto buvo užmezgę ryšius su kuršiais. Neaišku, kokiu būdu – ar geranoriškai, ar naudodami prievartą, nes turėjo jų belaisvių ir iš ankstesnių, ir iš šio žygio. Gal tiesiog kuršiams buvo pasiūlytas geras sandėris? O kuršiai, matyt, buvo apimti prieštaringų ketinimų. Jie kreipėsi į kryžiuočius gana keistai klausdami, ar jei padės laimėti mūšį, jiems bus atiduota moterys ir vaikai, kuriuos žemaičiai buvo paėmę į nelaisvę. Kitaip sakant, klausė, ar kryžiuočiai padės išlaisvinti jų žmones. Atrodo, savaime suprantama, kad senjoras turi išlaisvinti vasalus, beje, iki tol jiems gana ištikimus. Tačiau kuršiams buvo atsakyta. Matyt, didžiulė kiekybinė persvara kryžiuočiams susuko galvas ir jie ėmė per daug pasitikėti savo jėgomis. Pasekmes buvo galima numatyti. Kai prie Durbės ežero pietinio galo prasidėjo mūšis, kuršiai vieningai paliko Ordino kariuomenę, o dalis net atgręžė prieš ją ginklus. Kuršių pavyzdžiu kaipmat pasekė estai, o paskui juos – ir kiti Livonijos bei Prūsijos žmonės. Kautis su žemaičiais liko tik Ordino riteriai su keliais kolaborantais ir kryžeiviai. Iš vienos pusės spaudžiami žemaičių, iš kitos – kuršių ir praradę pagrindinę kariuomenės masę, jie buvo apsupti ir sumušti.

Estai gal nelabai ir suprato baltiškojo solidarumo reikalus, bet jiems vis tiek buvo labai aišku, ką reikia mušti, kas yra tikrasis priešas… Durbės mūšis buvo tarsi pirmasis mūsų regiono tautų Baltijos kelias, nes jame dalyvavo žemaičiai (lietuviai), būsimieji latviai ir estai. Aišku, kad tokie kuršių ir estų veiksmai sukėlė kryžiuočių paniką, jų rikiuotėje atsivėrė milžiniškos spragos, pastebimai sumažėjo kariuomenės fizinė apimtis… Vis dėlto, anot kronikos, ir pralaimėdami kryžiuočiai greitai nepasidavė, priešinosi net bėgdami. Buvo nukauta 150 riterių ir jų vadai. Žinodami, kad riteris atitinka maždaug dešimt karių, galime apytikriai pasakyti, kiek kryžiuočių ir jų talkininkų žuvo Durbės mūšyje. Manoma, kad jungtinėje jų kariuomenėje vien vokiečių buvo apie keturis tūkstančius, todėl net pakrikus pavergtiesiems padėjėjams jų kariauna galėjo lygiomis kautis su žemaičiais. Be to, jie turėjo prisijaukinę tokių kolaborantų, kurie žinojo, kad geriau žūti mūšyje negu patekti į savo gentainių rankas. Pavyzdžiui, minimas sembas Sklodas, kuris labai narsiai Durbės mūšyje kovojo ir krito – matyt, buvo tokios reputacijos, kad kito kelio tiesiog neturėjo.

– Ar galima tvirtinti, kad Alminas ir Durbėje buvo žemaičių karo vadas (kitos versijos – kad Treniota, netgi Mindaugas)? Kodėl iki šiol jis vos šmėstelėdavo istorikų darbuose ir iš esmės nėra deramai įvertintas? Ar jis turėjo ir politinį bei dvasinį svorį tarp žemaičių elito ir visos bendruomenės, ar buvo tik užsigrūdinęs ir puikiai karo meną įvaldęs kareiva, kaip dabar sakoma, karo lauko vadas?

I. B.: Visiškai aišku, kad Durbės mūšį su žemaičiais laimėjo Alminas (ar Almenas, Algminas; rašyba dar nenusistovėjusi – kryžiuočiai jo vardą rašė Aleman). Nėra abejonių, kad Mindaugas tame mūšyje tikrai nedalyvavo – žemaičių pergalė buvo jo politikos krachas. Eiliuotoji Livonijos kronika, minėdama žemaičių puolimų pradžią 1256 m., užsimena, kad Žemaitijoje buvo toks narsus vyras Aleman, kurį žemaičiai buvo išrinkę savo vyresniuoju. Vėliau nepasakoma, kas vadovavo mūšiui, bet iš konteksto akivaizdu, kad vadovybė nesikeitė. Almino vadovavimo žemaičių kariuomenei stilius buvo vientisas, jis visą laiką rėmėsi įsitikinimu, kad geriausia gynyba yra puolimas, drąsūs ir tolimi žygiai į priešų žemes. Kartu jam buvo būdingas blaivus padėties vertinimas, gebėjimas laiku pasitraukti iš kovos lauko, kai aplinkybės klostydavosi nepalankiai. Aišku, jei mūšiuose Alminas būtų žuvęs, tai Žemaitiją galėjo labai smarkiai išmušti iš vėžių. Na, o Treniota žemaičių vadu tapo per nesusipratimą, per daugkartinį perrašinėjimą kronikų, kuriose buvo pasakojama apie Mindaugo atsimetimą nuo krikščionybės. Buvo pasakojama, kad žemaičiai kreipėsi į Treniotą, o šis juos palydėjo pas Mindaugą, bet praleidžiant žodžius ir iškreipiant prasmę pats Treniota tapo žemaičiu. Šiaip Treniota buvo Mindaugo seserėnas, galbūt Lengvenio sūnus, o rezidavo greičiausiai Linkmenyse. Alminas žavi tuo, kad rinkosi labai brandžią, protingą politiką ir kovos būdą. Ambicingas vyras jo vietoje galėjo bandyti kurti valstybę Žemaitijoje ir netgi tikėtis sėkmės, nes buvo pelnęs visų aplinkinių baltų genčių pagarbą ir paramą.

– Buvo pajėgus perkelti baltų genčių politinį centrą į Žemaitiją?

I. B.: Tuo metu Mindaugas buvo susikompromitavęs, politiškai ir dvasiškai bankrutavęs, kaip valdovas tapęs nuliu. Alminas ambicijas suvaldė dėl Lietuvos vienybės ir bendros pergalės.

– Kur galėjo būti Almino gimtoji žemė?

I. B.: Didelė tikimybė, kad Alminas buvo kilęs iš Karšuvos, nes Ordinas ją buvo pasirinkęs kaip pagrindinį taikinį. Kita galimybė – Medininkų žemė, kuri Mindaugo donacijose dar neminima, o nuo XIII a. antrosios pusės įgijo išskirtinį politinį svorį.

Sutrumpinta iš: „Liaudies kultūra“, 2010, Nr. 3