Į tą patį vis vandenį

LEVUTIS MALINAUSKAS

Turbūt nėra didesnio man džiaugsmo nei susidurti su vienodų dalykų virtine. Visad nušvintu ir keistai susigraudinu, kai dovanų parduotuvėje pamatau balionėlius, įpūstus į didesnius balionus. O ką jau sakyti apie jausmus, užplūstančius menininkės Yayoi Kusamos nesuskaičiuojamos daugybės taškelių ir žirnelių akivaizdoje!

Aš mėgstu klausytis istorijų apie dvigubus, o ypač trigubus agentus, nes jų dėka pasakojimas ima priminti veidrodžiais nukabintą koridorių. Iš literatūrinių favoritų galiu paminėti Limonovo novelę „Antrininkas“, kurios protagonistas pasineria į visokius nejaukius apmąstymus, sutikęs antipatišką savo atspindį. Kitoje novelėje („Ekscesai“) herojus prisimena, kaip kažkurioje Niujorko diskotekoje visi spoksojo į jį, nes palaikė „Devo“ vokalistu. Tačiau netrukus ir pačiam Edičkai ima atrodyti, kad klubo „Ekscesas“ (na, arba „Perteklius“) lankytojai ką nors primena. „Kimšte prikimšta pretenderių“, – baisisi jis.

Ne kartą žiūrėjau Jacques’o Rivette’o filmą „Selina ir Žiuli plaukia valtimi“. Finale herojės iš tiesų plaukia valtimi, bet yra ir perkeltinė šio pasakymo reikšmė, tik nežinau, kaip geriau ją išversti. Vedžioti už nosies, paistyti niekus, mulkinti, apsimeluoti? Gal „Selina ir Žiuli meluoja kaip per vandenį“? Taigi – dvi herojės nuolat lankosi sename name, tačiau, vos užvėrusios duris, kassyk visiškai užmiršta, kas gi ten viduje vyksta. Kad susigrąžintų atmintį, Selina ir Žiuli imasi originalių būdų (valgo paslaptingus ledinukus, geria magišką viralą). Pamažu aiškėja, kad kasdien vis kartojasi tie patys įvykiai. Šiaip ne taip herojėms pavyksta įsikišti į name vykstantį siužetą ir sustabdyti stringantį jo mechanizmą.

O juk kartojimas iš tiesų yra tam tikra apgavystė. Kai rutuliotis pradėjęs siužetas užstringa ir ima kartotis, tai sugriūva ir mūsų lūkesčiai, kad paslaptis bus atskleista. Tačiau lieka su niekuo nepalyginamas absurdiško apmulkinimo ir išsaugotos paslapties skonis. Staiga supranti, kad paslaptis slypi ne atomazgoj, o kažkur visai kitur. Ir norisi dar kartą įbristi į tą patį vandenį.

Paskutinį kartą susidūriau su mėgstamu reiškiniu žiūrėdamas Jimo Jarmuscho filmą „Kontrolės ribos“ („The Limits of Control“, 2009). Pasijutau, lyg vienu metu būčiau galutinai išblaivėjęs ir sunkiai apgirtęs. Mat „Kontrolės ribos“, kaip ir visa Jarmuscho kūryba, o ypač filmai „Keisčiau nei rojuje“, „Kava ir cigaretės“, atidengia pasaulį, balansuojantį ant atsitiktinumo kratinio ir visuotinio rezonanso ribos. Ir visiškai neaišku, ant ko tas prakeiktas pasaulis laikosi iš tikrųjų.

Filmas turi epigrafą – Arthuro Rimbaud eilėraščio „Girtas laivas“ eilutes. Ko gero, šitas laivas dar pirmajame režisieriaus filme „Nuolatinės atostogos“ buvo pasirodęs. Jaunasis filmo herojus atrodė kaip atsilikęs nuo gyvenamo laiko, slampinėjo, skaitė „Maldororo giesmes“, kol galiausiai laivu išplaukė iš Niujorko į Paryžių. Save jis laikė turistu, išėjusiu amžinų atostogų. Panaši turisto dalia tenka ir „Kontrolės ribų“ protagonistui Vienišiui – slaptajam agentui, samdomam žudikui, moderniam samurajui. Kiti du aptakiomis užuominomis kalbantys „samurajai“ jam paveda nuvykti į Ispaniją, susitikti su kitais agentais, apsikeisti šifrais ir galiausiai, aišku, atlikti samdomam žudikui priderantį darbą. Daugiau jokių rimtų užsiėmimų Vienišius neturi, tad dienomis sėdi kavinėse, o naktimis guli ant lovos klausydamas miesto garsų. Laukimas, nieko neveikimas, rymojimas prie staliuko kartojasi kiekviename naujame filmo epizode su tokiu užsispyrimu, kad ima priminti ritualą. Ir čia jau mano širdis ima plakti tankiau.

Tačiau įdomiausia, kad Vienišius keturis kartus apsilanko muziejuje, kur žvilgsniu tiesiog siurbte įsisiurbia į keturis paveikslus. Vėliau dviejų paveikslų vienokius ar kitokius atspindžius aptinka realybėje, o kituose dviejuose atranda vienaip ar kitaip atspindėtus tikrovės vaizdus.

Žinia, dailė, kitaip nei kinas, yra nelaikinis menas. Todėl įtariu, kad šie paveikslai yra mano pamėgto reiškinio kaltininkai. Tai yra jie vis pristabdo filmą ir kaip veidrodžiai ima dvejinti vaizdus. Tarkim, Vienišiui buvo paliepta ieškoti smuiko. Jis taip ir padaro – muziejuje susiranda Juano Griso paveikslą „Smuikas“. Bet visai ne todėl, kad jį, pavyzdžiui, pavogtų. Neilgai trukus Vienišius sutinka smuiku nešiną agentą, kuris byloja taip: „Instrumentai skamba, net kai jais niekas negroja. Jie turi atmintį. Kiekviena nata sukelia rezonansą medžio molekulėse. Matyt, čia kaip ir visur esmė – jautri klausa.“

Arba štai Vienišius žvelgia nuo dangoraižio aukštybių į Madridą, o tada įsigilina į Antonio Lópezo skrupulingai nutapytą miesto panoramą. Ir tikrai imi manyti, kad ekrane matai pranašiškų ženklų ir nuostabių atitikmenų pritvinkusį pasaulį, kur kiekvieno daikto reikšmė yra perskaitoma įdėmaus personažo. Labai panaši atmosfera viešpatauja minėtame Rivette’o filme, kad ir jo pradžioje, kai Žiuli sėdi parke, skaitinėja knygą ir vis apsidairo, lyg nujausdama (ar prisišaukdama) kitos herojės pasirodymą. Katinas šoka nuo vieno suolelio ant kito, šlama lapija, skamba vaikų balsai… O tada svirduliuodama lyg girtas laivas atlekia Selina.

Kartu paveikslus kontempliuojantis ir smulkiausias tikrovės detales analizuojantis Vienišius yra šioks toks mūsų, kaip filmo žiūrėtojų, atspindys. Juk mes stebime personažą, kuris stebi pasaulį visai taip, kaip geras kino žiūrovas stebi filmą.

Tačiau, panašiai kaip ir filme „Kava ir cigaretės“, rezonansas paradoksaliai turi disonanso atspalvį. Visi Vienišiaus sutinkami personažai savyje nugrimzdę, šneka jiems patiems įdomiomis temomis – kas apie molekules, kas apie haliucinacijas. O ir pats protagonistas su niekuo į kalbas nesileidžia, pats sau vienas geria du puodelius espreso kavos. Agentė japonė susumuoja: „Sufijai sako: mes – planetos, besisukančios ekstazėje. Aš sakau: mes – trapus molekulių rinkinys, besisukantis ekstazėje.“

O štai kita agentė Blondinė lyg tarp kitko užsimena apie šaudynių sceną iš Orsono Welleso filmo „Ledi iš Šanchajaus“. Prisiminkime ir mes, kaip visų apmulkintas herojus atsipeikėja apleistame atrakcionų parke. Jis užklysta į veidrodžių kambarį, ten aptinka savo mylimąją ir jos teisėtą, bet nemielą vyrą. Vyras ir žmona nukreipia vienas į kitą ginklus, prasideda susišaudymas. Dūžta veidrodžiai, kuriuose atsispindi, susilieja veikėjų veidai, figūros, byra atspindžiai. Blondinė taip apibūdina šią sceną: „Visiška beprasmybė, tarytum žaidimas, apgaulė, spindesys.“ Tačiau juk tos gražios duženos ne vien dėl grožio. Juk tai filmas apie atspindžius ir jų melagingumą. Kai vyras ir žmona žūva, herojus pagaliau išsilaisvina iš veidrodinio kambario ir iš apgaulės.

„Kontrolės ribų“ pasaulis – vien veidrodinės nuorodos ir citatos. O Vienišius – atokvėpio nežinantis interpretatorius. Ir atrodo, kad tokia dalykų padėtis net vargina. Tarkim, nukeliavęs į Ispanijos glūdumą herojus įsitaiso kavinėje. Jo veide matome neapsakomą palengvėjimą, kai žvilgsniu jis aprėpia nieko nesakančias tolumas. Vienišius atsikvepia, pamaišo kavą, o ten – sužvilga deimančiukas. Ir vėl Vienišius surūstėja, atgauna budrumą. Čia net norisi prisiminti Nabokovo „Ženklų ir simbolių“ personažą, sirgusį „užuominų manija“ ir įsivaizdavusį, kad visas pasaulis kalba vien jam ir apie jį, siunčia tik jam skirtus ženklus. „Akmenukai, dėmės, saulės blyksniai sudaro ornamentus ir kažkokiu siaubingu būdu sukomponuoja pranešimus, kuriuos jis privalo perimti. Visa esamybė – šifras, ir jis – visa ko tema.“

Išeina, kad ženklai, atspindžiai ir atitikmenys gali būti negatyvūs, nes įkinko į nepabaigiamą darbą. Be to, kaip rodo Welleso filmo pavyzdys, yra pavojus, kad herojus įtrauktas į fantazijų pasaulį ir nežino, kad viskas tėra apgaulė. Tuo labiau kad „Kontrolės ribos“ turi utopijos ar, teisingiau, antiutopijos sluoksnį. Reikalas tas, kad filmas vadinasi taip kaip ir mąstymo kontrolės grėsmei skirta Williamo S. Burroughso esė, nors, Jarmuscho žodžiais, jam tiesiog patiko esė pavadinimo skambesys. (Kiek nutuokiu, lietuviškas filmo pavadinimo vertimas „Kontroliuojamos ribos“ vis dėlto buvo netikslus, nes esė kalbama ne apie ribas, kurias kažkas kontroliuoja, o apie kontroliavimo ribas.) Tiesa, Jarmuscho filme paslaptingų „kontrolierių“ nuojauta tik plevena ore ir primena keistas Rivette’o grupuotes, kurios taip ir lieka neatskleistos (nes galbūt jų nė nėra). Tačiau ilgainiui režisierius tampa atviresnis. Kai paskutinė sutikta agentė prabyla arabiškai, o Vienišiaus tykoma auka pasirodo besąs Amerikietis, savo peruką pamaunantis ant hamletiškos kaukolės, šiokį tokį vaizdą susidarome, kokia čia tos antiutopijos esmė. Na, bet kai Vienišiui prireikia patekti į akylai saugomą Amerikiečio tvirtovę, originalumu jis pranoksta visus vaikiškus Selinos ir Žiuli burtus. Kaip sako pats, jis tiesiog „pasitelkia vaizduotę“ ir taip įsigauna vidun.

Nieko keista, kad Vienišiui labiausiai patinka kūrinys, kuris… nieko nebenurodo. Tai Antoni Tàpieso „Didžioji dykra“ – toks ant drobės pritvirtintas susiraukšlėjęs balzganas stačiakampis audeklas. Jei po juo kas nors ir yra, tai taip saugiai paslėpta, kad neišsprūstų išorėn ir nebedaugintų reikšmių. Šitą audeklą Vienišius apžiūri paskutinį ir, atrodo, netgi jam nusilenkia. Kurgi ne, po tokios daugybės interpretacijų! Ir, atrodo, grynai iš įpročio ar tiesiog savo malonumui Vienišius paskui visgi paieško atitikmenų – padėjęs ant delno suglamžytą popieriaus lapelį palygina su baltais kalnagūbriais už traukinio vagono lango.

Kas liktų iš samdomo žudiko, slaptojo agento istorijos, jei iš jos būtų pašalintas veiksmas? Interjerai, rakandai, herojų drabužiai…

O juk visai užmiršau miegančios merginos aktą (dailininkas Roberto Fernándezas Balbuena), kuris Vienišiui praneša apie dvigubos agentės Nuogalės pasirodymą. Nuogalė ne tik šiaip gundo, bet ir vilioja pasukti į kitokį kiną, kur geriausi merginų draugai yra deimantai, kur į darbą paleidžiami ginklai. Tačiau Vienišius akimoju užkerta kelią, eliminuoja privalomus šio kino atributus: išpurto kulkas, sudaužo telefoną, atsispiria erotinėms pagundoms. „Jokių ginklų, jokių telefonų, jokio sekso“, – atsidūsta Nuogalė, tuo metu Vienišiaus veidas atspindi didžiulį pasitenkinimą. Paskui kiek sutrikęs jis bėga nuo vaikų, kurie pristoja su klausimu: „Atleiskit, ar jūs – amerikietis gangsteris?“

Vienintelis Vienišiaus ginklas – antikvarinės gitaros styga. Vieninteliai Vienišiaus atliekami koviniai manevrai – taiči mankšta, dar, regis, vadinama vidinės kovos menu. Iš tiesų, jei ir vyksta kokios kovos, tai paties Vienišiaus viduje. Jų rezultatas – begalinė ir todėl beveik komiška koncentracija, askezė, pedantizmas, nepriekaištingi kostiumai bet kokiomis aplinkybėmis ir, kaip viename savo romane rašė Aleksandras Piatigorskis, „dieviškai užlygintas kelnių kantas“.

Žodžiu, noriu pasakyti, kad šalia „Kontrolės ribų“ net minorinis Jeano-Pierre’o Melville’io „Samurajaus“ grožis atrodo sudrumstas nereikalingos sumaišties. Visokia painiava su moterimis, šautinės žaizdos, telefoninių pokalbių klausymasis… Pagrindinis „Kontrolės ribų“ ginklas – estetika, nukreipta prieš priežasties ir pasekmės ryšių genamą kiną.

Ne pirmą sykį Jarmuscho kine skamba samurajaus garbės kodekso atgarsiai. Šįsyk ir vėl padvelkia samurajiška vienatve („Tarp mūsų yra tų, kurie ne su mumis.“ – „Aš su niekuo“, – burbteli Vienišius), demaskuojama gyvenimo tuštybė (viena iš kodinių frazių – „gyvenimas – tai sauja dulkių“). Ne paslaptis, kad, jei tik yra pasirinkimas, bušido pataria rinktis tą kelią, kuris veda į mirtį. Filmo „Samurajus“ herojus taip ir padaro – priduoda į klubo drabužinę skrybėlę ir nepasiima numeriuko, nes žino, kad iš čia gyvas nebeišeis. Vienišius irgi išmeta saugojimo kameros (kur paliko visus savo puikius kostiumus) kvituką ir iš filmo išeina sveikas gyvas. Tačiau štai koks dalykas – ir filmo pradžioje, ir finale jis žvilgteli į savo atvaizdą veidrodyje ir taip tarytum peržengia paslaptingą ribą. Pradžioje – įžengia į filmo pasaulį, finale – išeina ten, kur grėsmingai gaudžia miestas ir burzgia sraigtasparnis (visai kaip „Nuolatinėse atostogose“ – ten irgi be perstojo kaukė sirenos, žvangėjo gamelano instrumentai). Ir staiga kamera sudreba, lyg slystų iš rankų.

Štai tada ir prisimenu, kad dar egzistuoja aplinkinis pasaulis, kurį Jarmuscho dėka buvau laimingai užmiršęs. Kitaip nei Vienišius, nes jis – sąmoningas personažas, taigi niekad nepamirštantis, kad vaidina Jarmuscho filme.

Ir man patinka, kad taip ir nesužinau, ar jis bris į tą pačią upę, ar jau į kitą krantą.