Fizio(a)loginės improvizacijos
Minties akmuo
Išugdėm auksinį vaikį.
Kasdien filosofiškai
veikė.
Ieškojo minties akmens.
Surado! Ir
kad trenks… – – – –
Išmintis gera –
po ja kyšt snapą –
ir kalto nėra…
Kartais „auksas“
panosėj žiba,
o pelenuose – spec. tarnyba.
Patekus į zoną
labai svarbu
rezonas.
Gulintys ant minkštų narų
kietų filosofijų
pavaro.
Grįžta į lovas „akmenuoti“,
net hėgeliams sunku
reziumuoti…
Apibendrina faktą
gavę į dantis
ar kaktą.
Jų nuomone,
filosofinį akmenį
tuomet ilgiausiai atmeni.
Quo vadis?
Užknistas irgi žmogus,
tik kartais
nesmagus.
Linksmesni –
užsiknisę patys.
Jie klausia savęs: „Quo vadis?“
Kai savęs klausi,
klausimas
neišeina pro ausį.
Jų susikaupia daug,
nes vis sakai:
„Palauk…“
Sakantys
visada gražūs,
į tylinčius nepanašūs.
Panašūs
pridaro klaidų.
Dar nieko, jei vienas, du…
Kai visas būrys,
nežinai –
kuris.
Užknisa nepanašius
ir padaro
negražius.
Negražūs
atsiknisa patys,
glaudžia prie peties petį.
Tampa stiprūs, našūs
ir dar labiau
nepanašūs.
Kiekvieną panašų –
švyst per petį
ir padaro panašų į medį.
Kaip žinia, medis
neklausia:
„Quo vadis?“
Jeigu klausia –
vėjui
į ausį…
Metafizikai užsisegiojęs
Metafizinė mintis
tupi ant nosies.
Ar tautinės nenukosės?
Pasaulis
dvasiškai sloguoja –
per daug metafiziškai atsisegioja.
Pro iškirptes, antukus
medžiaginius
nukrypstam į fizinius reginius.
Reginiai
organiški,
švietėjiškai – žvelk – chamiški.
Pirmapradis chamizmas
šviesus kaip
antukinis komunizmas.
Pasauliui giesmę antukų
užtraukė Europos
užtrauktukai.
Kai atsirado geležinės „sagos“,
„šviesa“ ėmė vaikščiot
užsisegus.
Atsegta tamsėjo, sklaidės,
drisko antukai,
liko trys raidės*.
Šiandieną užtrauktukai,
o drauge,
mažumas prie mažumų traukia.
Per tiesiąją –
ne per Seimą! –
į nulį einam.
———-
* Rusiškas keiksmažodis.
Ek, nuotraukos!
Arba nufotkink tarp… ko nors
Angelskos* medžiagos kostiumas
ir nuotrauka
it gelsvas dūmas.
Joje toks kavalierius
su Adolfo ūsiukais,
plaukai ant šono lyg asiūkliai.
Šiek tiek – gal aš?
Bet iš tikrųjų – tėvas.
Ir motina šalia iš „Teo“.
O gal iš „Lietuvos žinių“…
Man trūksta informacijos
iš įžymių…
Sakykim, Diogeno
ar Tacito.
(Nedėsiu taško dar prie šito.)
Man įdomu, ką tartų Šliogeris
ar iš „Kompserviso“
vilnensis švogeris.
Daugiau žymių, atrodo, nežinau.
Mat pats kukliai
nežymiai gyvenau.
Na, kas gi dar, galvoju įsijautęs.
Ak, Dieve, Teo… –
Macijauskas!
Patyręs, kietas,
iš tų iškilių…
O, Aleksandrai! Nufotkink tarp arklių.
Nukalk mane tarp meno kalvių,
arba vet. klinikoj
tarp užmarintų karvių.
———–
* Sulietuvinta angliškoji.
Nepremijuotas – ne žmogus
Visi, kas kuria,
nešioja
kepurę.
Ją užsideda, kai lietinga,
kai giedra,
kyšteli turtingam.
Jei turi talentą,
mokėki
skolinti.
Prie vartų lentelė –
drąsu! –
užrašas: linksmas šuo.
Nepremijuota išmintis:
bedančiui
paskolink dantis!
Kol jaunas, o broli,
užsiaugink savyje
broilerį.
Senatvė – negandų mama:
košė ir
Suslavičiaus reklama.
Daug premijuotų minčių,
brendintų
brendžiu.
Nepremijuotas – ne žmogus.
Išimtis –
turintis ilgus nagus.
Mylimas valdžios, tautos
Talentas –
ant lentos.
Nežiūrėkite pašiurę –
turiu liaudies
kepurę!
Liaudies vardą
ir
josios vargą.
Premijos – jokios,
o lentos
tikiuos…
Geriausia – kieta:
neleidžia lankstytis
šita…
Kepurės
tenai nereikės,
nebent užsidengti akis.
Vilnageidžiai vilną
prabai nepasvilina.
Odisėjo
transnosinis žvilgsnių skrydis
ir jis – tarp Scilės
ir Charibdės.
Scilei prabaladojęs skylę,
šast prie Charibdės,
nes ją myli.
Jos vilna –
tikrasis auksas,
kitur ieškot neplauksiąs.
Iš pavydo uola Pirmoji
Antrajai
per dantis tvoja.
Legendoj būna visko,
Charibdė strykteli
škotiško viskio.
Su juo – pas garsų
odontologą,
ir tą viskį abu išsprogo*.
Turėjo sumanymą kilnų:
jai dantys rūpėjo,
jam – aukso vilna.
Charibdė prabudus
pasiuto –
odontologas vilną nuskuto!
Veide jam padarė brydę – – – –
Odisėjas transnosiniu
švilpt į Kolchidę.
Legenda baigės padoriai:
vilnageidžiai –
ES nariai!
Jų dukrų
pažiūros plačios –
skutasi pačios.
———–
* Skaniai išgėrė.
Prišvilpė biologiškai gimęs ir alogiškai gyvenantis Rimantas Petras Elena von Klusas-Felčeris
