Eilės. MINDAUGAS NASTARAVIČIUS
vienas
„…ir nešu save ant pečių.“ Tomas Vaisetamatai, kokia eilė susidarė, eilė, kurioje
tiek stovėta ir laukta, akimis palydint
kiekvieną, esantį prieš tave
prie sūpynių, klausyklos, vienos krypties kelio
ir to nelemto – šiandien aš, rytoj tu
o kol stovi, tikiesi, kad nebūsi išbrauktas
iš laukiančiųjų sąrašo, iš lenktyniaujančių
prie tos eilės, kurioje stovi vienas
eilės iki savęs paties,
pagrindinio
o kai išdrįsti eiti bėgčių su savimi ir įtikini
save patį, kad kažkas, visgi, šiame gyvenime
turi prasmę, nors ir laikiną
tada viskas atrodo labai paprasta, atsakoma
sau ir kitam, klausiančiam,
kodėl jis apleido
šią eilę, kam jis buvo reikalingas toks jaunas,
užsimerki ir matai save, besigainiojantį
jo gyvybės spindulį
nesutinkantį, mėginantį pasipriešinti,
ir viskas atrodo labai paprasta,
neįveikiama, tada atsimerki
ir stovėdamas prie kūno tikiesi,
kad tai ne viskas, kas liko,
ne viskas, kas yra
o sakei, kad jau viskas – nebegali
išlaikyti, slysti nuo savo pečių,
ir negalėjau patikėti
tada vėl užsimerkiau, bet tik šiek tiek,
ir mačiau, kaip mėgini perlaužti
tą gyvybės spindulį
girdėjau, kaip kalbėjai
viskas, viskas labai sudėtinga,
ir sakei, kad esi vienas
vienintelis likęs
pasaulis
ir jaučiau, kaip viskas išsitęsia per tavo
gyvenimus, neatpažinus laiko,
reikšmių, pasiklydus garsuose
iš savęs neišmetus, kas trukdė išgirsti,
kaip beldžiasi iš kitur,
iš kitų gyvenimų
kurie žadėjo
tai, kas svarbu, ko ilgiesi,
visgi, turi kažkokią
neapčiuopiamą
tą, kur anapus,
prasmę
vėl užsimerki, jau paskutinį kartą,
ir tik rišlūs garsai, atkartojantys
tave patį
ir tada viskas yra viskas,
kas yra poezija
pavyzdžiui, mama, kai atvažiuoju, vedasi apžiūrėti
visokių surfinijų, petunijų ir kitų
šio pasaulio stebuklų, ir sako –
viskas, nėra lietaus, vis nėra lietaus, o aš žiūriu
pakreipęs galvą, vis žiūriu
metai iš metų
galvodamas
negi niekaip neįmanoma prisišaukt,
suvaldyt tą pasaulį – save,
vienintelį tų –
iš tikrųjų
o tu galynėjiesi savo sielos aikštelėje,
ritiesi kūno stadione, kur vienas
po kito – tavo gyvenimai
visada lieki vienas,
dabar
kad ir kaip mėgintum simuliuoti, jog varžaisi
ne su savimi, neužleidi eilės, kad ir kaip
norėtum pasiduoti sau pačiam
dabar, visada
lieki vienas
šito pasaulio gyvenimas,
visiškai vieno,
žmogaus
kita kryptimi
tėvas, mokydamas vairuoti, sakydavo:
svarbiausia išlaikyti kryptį, būti nuspėjamam,
nešauti staigiai į kitą, priešpriešinę
kažkurią naktį, kai nesimatė juostų,
kirtau per visas, ir, atrodė,
nebespėsiu pasukti, atgal
būsiu išlydėtas kita kryptimi,
vienintele
baltomis juostomis,
prisiminimais, liūdinčiais klasės draugais,
kolektyvais, palinkėjimais
užrašais ant baltų juostų,
ištisinių
nemiegantis
sunkiausia – suprasti priežastis, kodėl,
pavyzdžiui, būdamas penkerių metų
keldavausi prieš penkias
išeidavau, pasakoja sesuo, į lauką,
pasiėmęs ilgą, už mane patį dukart
ilgesnę lazdą
(saugojau ją, buvo tiesi, niekam
neleidau jos liesti, panaudoti meškerei,
parišti žirnių)
ir vaikščiodavau aplink namus,
palei langus, iškėlęs ją, sukau ir sukau
ratus, nieko nežadindamas
sunkiausia – tikėti, kad tai kažką
reiškė: nemiegančiojo apeigas ar
pastangą saugoti
kažkokią esmę, svarbesnę už tą,
kurios nesuvokiau prieš penkias
arba, galvoju dabar
žiūrėdamas į tą lazdą, perlaužtą
perpus, neužmiegančią
ligi šiol