Dar taip toli iki bezdų žydėjimo

RIMANTAS ŽILEVIČIUS

Pavasaris, lauktas ilgus žiemos mėnesius, sprogo netikėtai. Iš veltiniu aptraukto dangaus išlindo saulė, žydruma pasikėlė virš gimnazijos liepų, o tvarto stogo kraigu pražygiavo pirmasis varnėnas.

– Per anksti, paukšteli, pas mus atskridai. Žiūrėk, neištirpo dar upių ledai, – pasveikino svečią mamunėlė.

Varnėnui nė motais žiemos palikimas, jo galvoje – kiti rūpesčiai. Apžiūrėjęs klevo inkilėlį, kvietėsi draugę, kuri nė per žingsnį nesitraukė nuo frakuoto kavalieriaus.

Dabita kimo nuo meilės serenadų, tik išrinktiesiems būdingo sparnų kilojimo. Juo aukštesnis šelmuo, tuo įspūdingesnis sparnų mojavimas. Draugė, pritūpusi ir pakreipusi galvelę, sekė kiekvieną gražuolio judesį ir apspangusi iš laimės šūkteldavo:

– Nu ir poike, tamsta, gėidi. Kokį stebuklą susiradau!

Kol suvaikščiojo pasisiūlymo laiškas (kompiuterių dar nebuvo), porą užgriuvo rūpesčiai – kur čia iki trelių… Įžūlūs geltonsnapiai jau brovėsi pro landą, nesidrovėdami gnybo tėvams į gūžį. „Aprūpinkit iki senatvės“, – rėkė nepasotinamais balsais. Tokios tat meilės uogelės!

Po ketverių metų pora nebeapsigyveno inkilėlyje. Tarėme, skyrybų problemos. Pasirodo, ne. Taip anie protestavo, kad aptarnaujantis personalas, tai yra mudu su papunėliu, neiškuopėme metų metais dergto būsto.

Suaižėjęs ledas laukė paskutinio saulės varpo smūgio. Grioviuose vis labiau putojo drumzlini vandenys. Ypač smarkavo šokinėjantis už sodo, pakalnėn besiverčiantis srautas, kasmet pridarantis eibių. Visu smarkumu jis grauždavosi po šaligatvio plyta, vis nauji uruliai šokdavo per kelią, žarstydami smėlio saujas.

Šaligatvį Smetonos laikais turėjo pakloti kiekvienas savininkas. Juos liedavo 1 × 1,2 m lentiniuose garduose, o paskui šie masyvūs luitai likdavo sklypų patvoriuose. Pasmukusią storąją plytą papunėlis su dalba atkeldavo, pritutindavo žvyro ir žemių, vildamasis – daugiau eibių nebebus. Deja, deja, pavasariniai potvyniai vis parodydavo, kad humanitaras mokytojas prašauna inžinerijos srityje.

Vanduo plūsdavo per keliuką pievon. Akyse tvenkdavosi pakelės, raibuliavo balos. Po mėnesio iškišdavo ūsus asiūkliai.

Šių barzdeles vertindavo mamunėlė, nes tai buvo garantuotas vaistas nuo kepenų ar inkstų, bala žino tas moteriškučių ligas.

Viena aišku: gimdytojos padejavimas – ne baika. Rusams ir vokiečiams pliekiantis iš armotų, visi sėdėdavom drėgnoje žeminėje. Kad ir kiek kamšėmės senais paltais bei kučkailiais, kvaraba įsimetė ir į mamos juosmenį.

Kaimynės, jau atsikračiusios panašių sopulių, prisakė gerti asiūklių arbatą.

– Tik žiūrėk, pontele, kad būtų tikrosios, su ilgom barzdelėm. Juo šilkavesnės šluotelės, tuo mačlyvesnės.

Po kelių mėnesių arbatavimo sopulius lyg ranka nuėmė.

Be žolelių rinkimo, pavasariniai vaistų atsargų rūpesčiai – beržų pumpurų skabymas. Kaimynės Rimkienėlės darže augo galiūnas beržas, įsisiautęs į baltus tošies marškinius. Kai sykį pieštuku rašinėjau ant kamieno, papunėlis paporino:

– Esi viduramžių žmogus. Protėviai, nežinoję popieriaus, beržo tošį naudojo užrašams.

Rimkienėlė mielai skolindavo ilgas kopėčias, bet niekad neužmiršdavo:

– Mano daliai saujelės pumpurų nepagailėkit – neatsikratau skrandžio sopės.

Mes beržų pumpurus užpildavom spiritu. Tai pirmas vaistas įsipjovus, supūliavus žaizdai. Pagelbėdavo nuo rožės, o su pipirais – nuo strėnų gėlimo. Žinojome, kad pumpurų ir lapų nuoviras – pirma pagalba nuo pleiskanų, tik nereikia persistengti – gelsvėja plaukai.

Beržų pumpurais, taip pat ąžuolų ir juodalksnių ar svogūnų „marškinėlių“ nuoviru dažydavom Velykų margučius. Krominių dažų nenaudojom, chemija – nuodai. Keliuose puodukuose su žievėm verdami kiaušiniai dengdavosi lygiom spalvom – nuo žalios iki aksominės rudos.

Mūsuose margučius tik skutinėdavo. Apie marginimą vašku buvom girdėję viena ausim, bet eksperimentuot nedrįsdavom.

Man, kaip patikimiausiam „dailininkui“, įteikdavo papunėlio barzdos skustuvo nuolaužą. Aštriu galu „Solingen“ plieno gremžtukas leido raityti saulutes, lapelius, o kartais ir ilgaausis ar trobelė su rūkstančiu kaminu stodavosi.

Tiesa, per didelė storonė liūdnai baigdavosi. Stipriau paspaudus būsimą šedevrą, saujoje likdavo lukštai ir trynio skystalas.

Dažniausiai margindavom dvidešimt kiaušinių. Šventas dalykas apdovanoti gimines, kaimynus ir, žinia, atėjusius kiaušiniauti vaikus.

Ridenti margučius nebuvo mados, bet susidaužti visiems knietėjo. Batalijose įgijau patirties: storu buku galu margutis – visada čempionas.

Tarnaitės Bronelės ir auklės Uršulės tautodailininkėm nepavadinsi. Jų šedevrai kasmet tie patys – saulė it bulvė, paukštis su šaukšto formos snapu ir susirezgusiom it siūlas kojom.

Velykų stalas visada linko nuo valgių. Gėrėjausi iš skrynios ištraukta balta linine staltiese su raudonais žičkais. Pastalėje lyg varpeliai sūpavosi jos šilkiniai spurgai. Viduryje staltiesės – blizgančiais siūlais išsiuvinėtas avinėlis, gracingai kojele prilaikantis vėliavėlę su raudonu kryžium.

Prieš prasidedant šventiniams pietums mamunėlė avinėliui ištardavo:

– Prisikėlusio Kristaus Dievo avinėli, naikinąs svieto nuodėmes, susimilk ant mūsų.

Tuo momentu dievobaimingai nuleisdavom galvas, o aš atsitiesęs žvalgydavausi, ar nepasislinko šlifuoto stiklo vaza su pūpsančiais pyragiukais.

Visų akys neatšokdavo nuo žąsies su degintu cukrum varvančiais obuoliais. Tiesa, vaisiai ne kasmet sulaukdavo Velykų stalo pagerbimo. Antaninius rudenį atrinkę nukišdavom į tolimiausią rūsio kampą. Tačiau šie, nežinodami, kas jų laukia, begėdiškai supūdavo.

Torto nebūdavo, bet jį atstodavo storulis Velykų sūris, mamunėlės vadinamas paska. Jį pjaustydavo piršto storio riekelėmis, kad visiems tektų ir Atvelykiui liktų.

Žinia, Velykos – ne lūžtantis nuo gėrybių stalas. Į jas eidavome nuo Verbų sekmadienio, kai namuose įsivyraudavo šventinė nuotaika.

Daug prisidėdavo visų kampų išvalymas, šventųjų paveikslų išblizginimas.

Mamunėlė su tarnaite vėdindavo visus podėlius ir spintas, išnešę kieman be gailesčio tvatindavom patalynę.

Per Didžiąją naktį, tėvams išėjus į namus, vaikai likdavo budėti bažnyčioje. Tai buvo reto iškilmingumo ir susikaupimo naktis, meldžiantis ir giedant prie žvakių, nutilus vargonams, neskambant varpeliams.

– Žydai Šventąją naktį net nosies nedrįsta nusišluostyt, – primindavo mamunėlė. – Smetonos laikais samdydavo vaikus, kad padėtų delikačiai išsiburbuliuot į nosinę.

O kaimynų Petrauskas grebluojančiu balsu pridėdavo:

– Ui, vaikėli, du litus dousiu, tik neužsuk nosies.

Žinia, gavę tokį pinigą, mes tyčia Joškei išspausdavom ašarą.

Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje Velykų naktis neapsieidavo be linksmybių.

Varliamušiai kišenėse slėpdavo buteliuką amoniako, mūsuose vadinamo štinkspiritu. Gerokai po vidurnakčio, kai maldos pritildavo, dairydavomės, kuri bobutė knapsi, ir prislinkę pakišdavom aitriojo skysčio. Labiausiai taikydavom prie vienumoje rūgstančios senės Irkinienės. Ši, pasidėjusi po ranka gumbuotą lazdą, nevengdavo ir vibruojančiai užknarkti. Vaikiščių sąmokslininkas su atkimštu buteliuku brūkšteldavo jai panosėje.

O Sodoma ir Gomora, kas tada dėdavosi!

Praplėšusi akis, paniekintoji griebdavo lazdą ir nežiūrėdama tvodavo aplink. Nukentėdavo ir nieko nenutuokiančios parapijietės. Mažiai, sušokę į tolimesnius suolus, dievobaimingai krutindavo lūpas, kartkartėmis springdami iš juoko.

Kai Kalupis po ledonešio grįždavo į vagą, sušilus vandeniui, imdavo spurdėti gyvybė. Pasirodydavo tęvos it degtukai lydekaitės, miklūs buožgalviai. Po poros savaičių ūgtelėjusios plėšrūnės kibdavo į blauzdas būsimoms kvarklėms.

Kai suįžūlėjusios lydekaitės ištįsdavo per sprindį, pakalupio vaikai, nešini krepšiais, brisdavo į drungnus vandenis. Meišdami lazdom, mažiai keldavo dumblo tumulus, o vyresnėliai, braukdami pintinėm, semdavo lydekaites. Pasitaikydavo ir po desėtką štukų geidžiamo laimikio. Po valandos aplinkiniai namai pakvipdavo žuviene, o žvejai, išdidūs ir laimingi, mažiams rodydavo, kad buvo ir rankos storumo, sieksnio ilgumo lydekų.

Pavasariniam bitelių apėjimui papunėlis ruošdavosi kelias dienas. Išsitraukdavo ant vielos lanko užtrauktą lininę skrybėlę su tinkleliu, vis tą pačią dūminę su gurgždančiom dumplėm iš čebato aulo, kvepiančius naujus korius, kurie rudeniop apsunks nuo medaus.

Atsinešdavo pašventintą verbos šakelę, kuri pamalonindavo mamunėlę.

Papunėlis nebuvo uolus katalikas, bažnyčion ėmė lankytis tik išėjęs pensijon, bet kai reikėdavo pasimeilinti antrajai pusei Elenai, koziruodavo tikėjimo korta. Kieno ratuose sėdi, to ir giesmę giedi.

– Tai vėl cukrų į avilius krausi, – perpratusi Jonio gestą, nepiktai suburbėdavo mama.

– Pati žinai, iki pirmų žiedų reikia šeimynas pastiprint. O verba apsaugo nuo kandžių, pelių, kaip ir šv. Agotos duonelė, – dėstydavo mamunėlei malonias žinias.

– Ale ir tingines augini, – atlyžusi suburbėdavo šeimininkė. – Rudenį cukrus, pavasarį cukrus, dar kelis červoncus koriams primesk, iš kur man tiek pinigų traukti? Nuimsiu nuo švilpio, – nepiktai pašposindavo.

– Bet ir nuo medaus neatmuši! – šypsodamasis mesteldavo šis, eidamas pro duris.

Švilpis buvo tie keli rubliai, kuriuos papunėlis savo reikmėms gaudavo, sąžiningai atidavęs algą.

Didžiausi pavasario darbai – tai daržas. Vieną pusę – 9 arus – skirdavo bulvėms, kitą – smulkmei: morkoms, kopūstams, ridikėliams, agurkams, salotoms. Dvi lysvės likdavo pomidorams, kurių daigų dviratuku iš Nevarėnų atveždavo daržininkas brolis Stasys. Jo pasirodymas visada sukeldavo linksmą šurmulį, o lauktuvės, nukeltos nuo bagažinės, džiugindavo namiškių akis.

Dar desėtką metų po karo J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos gatvių kampe, mūsų 2 ha sklype, sėdavo varpinius. Javai stodavo mūru, nes mamunėlė pasistorodavo elitinės sėklos, užsimušęs nerasi jokios piktžolės.

Paskutinę vokietmečio vasarą į rugius subėgdavo kaimynų vyrai, nes okupantai gaudydavo darbams Reicho karo gamyklose. Tvarkingi fricininkai nesumodavo, kad vyrai ten gali slėptis – kur matyta išgulėti javus!

Sklypus, kaip ir Kapėnų ūkį (24 ha), atidavėm „brangiajai“ tarybų valdžiai, nes stribai geverzojo, kad visi, turintys 25 ha žemės, bus nubuožinti ir iškraustyti į Ledjūrio kurortus.

Tiesa, vaikystėje laukiamiausia pavasario diena – pasaulio proletariato vado gimtadienis – balandžio 22-oji.

Žinia, džiugino ne Lenino gimtadienio sakrališkumas, o kainų mažinimo vajus. Visi laikraščiai prieš savaitę trimituodavo apie stulbinančius Tarybų šalies laimėjimus, socializmo triumfą įrodantį liaudies vartojimo prekių kainų mažinimą.

Papunėlis ir dar keli mokytojai vakarop užsidarydavo didžiausioje miestelio parduotuvėje, vadinamojoje manufaktūroje.

Tėvelis, kaip geras matematikas, neišvengdavo komisijos pirmininko kėdės. 5–6 nariai kilodavo prekes, matuodavo audinius, perstatydavo lentynose puodus ir džiugiai skelbdavo – liaudies vartojimo prekė atpigo keliasdešimt kapeikų ar net vienu kitu rubliu.

Iš ryto atnešus senukui Mikalauskui laikraščius, puldavom skaityti, kas draugo Stalino ir komunistų partijos dėka atpigo. Tiesa, mikroskopinėmis raidėmis skelbiamo pabrangimo siekiant „išlyginti kainų neatitikimą“ nepastebėdavome.

Papunėlis iš varginančio naktinio triūso (žinoma, už dyką) grįždavo po vidurnakčio.

Ant stalo išdėliodavo pigiau įsigytas lauktuves – gėlėtą kartūną mamunėlės palaidinukei, drūžėtas medvilnės atraižas marškiniams – sau ir sūnums, keliolika spalvotų siūlų ritelių, trečius metus ieškomą emaliuotą arbatinuką.

Stalo vidurin padėdavo į laikraščio tūtą susuktą kilogramą karamelinių saldainių su džemo įdaru. Pirmosios karamelės buvo apvalios, nebuvo valgomųjų dažų. O ir įdaras buvo tik burokinės spalvos, nesikeičiančios obuolių tyrės.

Po daugelio metų Kauno konditerijos fabriko senbuvės papasakojo, kad obuolių tyrę virdavo fabrike didžiuliuose puoduose, prieš tai apvažiavę ne vieną Lietuvos rajoną ir iš kaimiečių supirkę tonas obuolių.

Geltona saldainių spalva kėlė įtarimų. Matyt, smegenyse įsispaudė karo meto minų tolo geltonis. Saldainius padvejoję išdrįsdavom gurktelėti tik po savaitės.

Šiaip ar taip, kainų mažinimu visi džiaugėmės.

Manufaktūros vedėjas Rinkevičius prekių prasimanydavo savaip.

Miestelyje pasklido gandai, kad naktį apiplėšė parduotuvę. Daug prekių išnešė pro išdaužtą langą (apie signalizaciją nebuvo girdėta). Namuose baisėjosi nedorėliais, mamunėlė linkėjo, kad vagišiui ranka nudžiūtų.

Atvykęs Mažeikių apskrities tardytojas tik pasišaipė iš diletanto. Pasirodo, lango stiklų šukės išlindusios ne iš išorės, o iš vidaus, tai liudijo primityviai imituotą vagystę.

Ūžaujant pavasariniams vėjams auklės Uršulės ausin įsimetė sopulys. Ramunėlių kompresai, sėmenų aliejaus lašinimai padėjo kaip mirusiam garstyčios.

– Eisim pas Šiušienę, – nebetekusi kantrybės, išpoškino mamunėlė. – Ji visokias kvarabas išvaro, padės ir tau.

Per daržus trise nuėjom pas bobulytę. Tai buvo spritna dručkė, veidais kaip burokais. Ji gyveno troboje pasišiaušusiu stogu. Iš klebančių langinių, vos nevirstančių lauk durų matėsi, kad vyriška ranka seniai čia kalė vinį, virtuvės asla irgi nebuvo šluota nuo krakusmečio, bet su bėdom atėjęs nedėsi akių ant lentynos.

Apžiūrėjusi nelaimėlės ausį, Šiušienė atsinešė išdundėjusius drobinius marškinius, mikliai iškirpo sprindžio dydžio gabalą. Ištirpdžiusi vaško luitelį, supylė rausvą skystį į drobinę tūtą ir, pakočiojusi tarp delnų, išsitraukė poros sprindžių „žvakę“. Paskui skaudančia ausim į viršų ant pagalvės liepė dėti galvą tebeaimanuojančiai tetulei.

Juo toliau, tuo įdomiau. Siaurąjį žvakės galą įkišo į ausį, o kitą padegė. Tirpstantis vaškas tūta lašėjo į ausį, iš jos ėmė veržtis balti dūmai. Tetulytė, užsimerkusi iš nuostabos ir karščio, bejėgiškai čepsėjo lūpomis.

– Dar, dar pakentėk! – blaškė ranka dūmus žiniuonė. – Va ir siera su pūliais išėjo! – užsikvempusi ant ligonės, apsidžiaugė Šiušienė.

Iš gretimo kambario atsinešusi samanės butelį, atkimšo laikraštinį kamštį ir, pamirkiusi skepetaitę, išvalė ausį. Tetulė kromine nosinaite nusišluostė ašaras ir, remdamasi į stalą, nepaliovė kartoti: „Didžiausias ačiū.“

– Dar kelias dienas pavaikščiok apsimuturiavusi galvą, dėk ramunėlių kompresą ir, gink pone Dieve, neperšalk!

Po trijų dienų ligos kaip nebuvę.

Pačiu laiku! Auklė dar suskubo išgirst, kaip krauna žiedus bezdai (jazminai) prieš birželio medonešį.