Dainos, kurių išmokė motina
SIGITAS GEDA
2007 metai
Lapkričio 20, antradienis
Prielaidos
Ugningos vėliavos iškeltos,
Mirtis įeina į namus…
Šias H. Radausko eilutes radau pacituotas J. I. „Viršvalandžiuose“ ir pamaniau, kad jos yra parafrazė lotyniškos viduramžių giesmės „Vexilla regis prodeunt inferni“ – „Artėjo Pragaro valdovo vėliavos“.
Jomis Dante pradeda baigiamąją „Pragaro“ giesmę. Lietuviškai verčiau: „Gelmių valdovo vėliavos plevena.“
Norėjau pasakyti tik tiek, kad H. R. įvaizdžių niekas nėra palyginęs, t. y. ieškojęs jų „gimties lizdo“. O dažnai jis yra.
Jurgis, Vladas ir Vaclovas
Trys broliai, augę po karo Šeduvos miestely. Jurgis buvo mažiausias iš visų trijų. Naktį nubusdavo, kartais net 2–3 kartus, strykt lovytėje ir greitakalbe varo:
– Mamyte?
– Ko?
– Myli mane?
– Taip.
– O Ladzę, o Vacę?
– Tave.
– Tai gerai. Ich, mergičkos!
Griūva ir miega.
Ramūnas parduotuvėje
Berniukas vardu Ramūnas. Iš skurdžios šeimos. Kaimo parduotuvėje kaimynės klausdavo:
– Ramūnai, gal tau ką valgyt nupirkti?
Tyli, tyli. Paskui nuleidęs galvą:
– Mūsų namuos jau nėra nė vieno sausainio…
Mažosios siuvyklėlės
Į vieną buvau priverstas užsukti – užtrauktukas, pakaba, sagos… Ūmai pasijutau kaip… namie, Vilniuje prieš 30–35 metus. Ir žmonės tokie pat, ir kvapai, kalbos.
– Nogi moji nelaiko, nogi, – dejavo seneliokas, kušlindamas prie siuvamosios.
– A čego chceš? – perklausė jį moteris, sėdinti nugara, mačiau tik jos šviesžalę nugarą. – Mano uošvė devyniasdešimt šešių, sveika, tik iš lovos iškrito…
– O tu eitum su manim?
– Kaip?!
– Na, ne ženytis, o bum bum…
– Man savo gana, sykį jau pasismaugiau, su vienu ir mirsiu…
Čia pynėsi 3–4 kalbos, buvo ne tik siuvama, bet ir dejuojama, kabinama… Visa tai prarijo super-super-supermarketai, dėvėtų rūbų pardavyklos, madingi grožio salonai, kur kasdienio žmogaus nėr.
Dingo ištisas žmonių kontinentas, stačiai nugrimzdo. Sudegė kaip kad mediniai Vilniaus priemiesčiai ir senamiesčiai.
Iš atsiminimų
Pusamžė moteris, kuri, prisiminusi savo pamaivišką vaikystę, juokiasi ir čiauška:
– Jeigu iškrėsdavau kokį pokštą, motina dėdavosi supykusi ir mesteldavo: „Kiaulaitė karalaitė!..“
Pataisos
Šiandien Leonas G., fotografas, renkantis medžiagą iš Sąjūdžio laikų apie tai, kad p. Zaleckas, andainykštis komjaunimo veikėjas, pasakojo, jog Arkikatedros (tada – Katedros) grąžinimo idėja gimusi spontaniškai Sąjūdžio suvažiavime.
Kaip atsakas į žmonių spaudimą: „O ką jūs mums duosite?“
Lapkričio 21, trečiadienis
Suvokimai
Šiandien galop patyriau palaimos mirksnį, teisingiau, jis truko bent valandą, – išsivadavimą iš puikybės.
Neužtenka kurti (visad kračiausi šio žodžio), reikia dalintis.
Kada visi dreba dėl pinigų, tuomet gelbsti atvirkštinis veiksmas – duoti jų tiems, kurie vargsta. Nesitikint jokio atlygio ar kaži kokio ypatingo dėkingumo.
Aš ieškosiu ryšių su artimais žmonėmis, su tais, kurie manęs neužmiršo ir kurių aš neužmiršau.
Padėti tiems, kuriems galiu padėti. Mano galvoskausmiai slūgte nuslūgo. Jie, tie veiksmai, bus man paguoda sunkią dieną, nemigos naktį.
Ar būčiau sveikas, ar (…).
Mikas Miliauskas
Šiandien parodė senus kadrus per televiziją. Juodosios keramikos meistras, gyvenęs prie Merkinės. Esu ten buvęs. Krosnys statytos 1926 metais. Iš didelės šeimos, mylėjo tik molį… Už tai, kad nemokėjo žemės darbų, broliai norėjo jį šakėmis užbadyti. Išgėręs labai gražiai imdavo: „Vai tu aglala…“
Liesas, linksmas žmogutis. Jo darbo grūstuvė aguonoms (terlyčia) ir puodžiukai troškiniui dar tebelaiko! O pirkti bene 1981–1982 metais. Suradom jį naktį, gėrėm alų prie ilgo stalo.
Dabar čia gyvena ir dirba kitas žmogus (pavarde Pretkelis), labai gražiai mini Miką… Mikas, atkišęs nykštį, šypsosi iš fotografijos.
Kamieninių ląstelių sukūrimas
Galop mokslininkai gavo jas ne iš embrionų, o iš odos! Šios ląstelės gali šakotis į visas kitas (kaip koks medelis!).
Tam reikėjo performuoti ląstelę, t. y. grąžinti ją į pirmykštę būseną ir įvesti papildomas savybes.
Šios ląstelės galės būti naudojamos daugeliui ligų gydyti, t. y. iš esmės performuoti ir sergantį organizmą. Ankstesnis jų gavimas iš embriono prieštaravo žmogiškajai etikai.
Volemijos
Seniausieji pasaulio augalai, pergyvenę ledynmečius ir dinozaurus. Panašios kiek į paparčius. Žemėje augusios prieš 200 milijonų metų. Manoma buvo, kad jau išnykusios, bet ne per seniausiai rastos Australijoje, viename tarpeklyje.
Viena atvežta į Kauno botanikos sodą, per metus išauga 0,5 m. Australijoje jų esama sulig devynaukščiu!
Dvidešimt pirmo amžiaus sensacija. Dauginti, pardavinėti draudžiama.
Beprotybės šaltiniai
Vienas iš jų – begalinis troškimas išgarsėti. Pavyzdžiui, pas mus mėgstamas prancūzų menininkas Artaud yra prisipažinęs, kad jo beprotybės priežastis buvusi begalinis noras rašyti ir nesugebėjimas ką nors pasakyti… Įdomu, kaip ši „taisyklė“ atrodytų Lietuvoj, kas pirmas pakliūtų į šitas baisias pinkles?
O pakliuvusių daug. Kitiems netgi pasisekė. Išgarsėti (?).
J. I. „Viršvalandžiai“
Man patiko jos mintis apie Skausmo matuoklį (prietaisą, kuris rodytų, kiek „laipsnių“ skausmo turi ligonis), bet greit atsitokėjau, nes žmonės nevienodai atsparūs skausmui, vieni cypia prasidūrę pirštą, kiti tyli dantis sukandę, kamuojami baisių skausmų. Dar išgirdau, kad esama skausmo „blokuotojų“. Pavyzdžiui, sąmonė žmogaus, kurio smegenyse yra auglys, ilgainiui gali iš viso užblokuoti skausmą, žodžiu, žmogus „atbunka“ ir – nieko nejaučia.
Daržovė…
Genų perkėlimas
Pasirodo, pagrindinis rūšių atsiradimo variklis yra mutacija. Spalvotosios papūgėlės (kaip rūšis) atsirado lesinant jas įvairiais augalais, net raudonaisiais pipirais. Taip jų geltoni sparneliai paraudo.
Mutagenezė yra vienų mutantų kryžminimas su kitais, taip išvedamos naujos veislės. Jau ne visus stebina gyvūnų genų įvedimas į augalus ir pan.
Iš esmės niekas nežino, kaip atsirado augalai ir gyvūnai. Manoma, kad mutuojant genams dėl radiacijos ir dar daugybės veiksnių.
Gudrusis kryžminimas – l. tolimų genų sukryžminimas. Beje, geras poetas ar istorikas vartoja tą patį metodą, t. y. jo asociacijų laukas yra l. didelis. Juo didesnis, tuo geriau.
Reikia priminti, jog visur privaloma griežta kontrolė, kad išvengtume išsigimimų…
Transgeniniai augalai su saugos mechanizmais, kurie stabdo tolesnį, savaiminį augalo susikryžminimą su esančiais šalimais.
Lapkričio 22, ketvirtadienis
Giltinė šienauja –
gentainius… Po A. Maldonio pasiglemžė Onę Baliukonytę (Baliukonę). Buvo gimusi 1948-aisiais, prisimenu ją, vos įstojusią į universitetą. Iš rašančių ten dar buvo a. a. A. Kalanavičius, M. Kontrimaitė. Jiedvi vaikščiodavo susikibusios, žodžiu, draugavo. „Didžiausias“ jų tada buvo Antanas K., daręs įtaką kursui.
Onė buvo iš Kančėnų, mokyklą baigusi bene Onuškyje. Tamsaus gymio, galgi (pajuokavom) esi iš… totorių. Čia aplinkui Butrimonis jų būta, o ir dabar esama. Kai pamačiau RS klubo salėje pašarvotą Onę, regėjosi – vaškinė mumija, kokių 100 metų. O nesulaukė nė 60.
Dukra Benigna (būčiau neatpažinęs) tokia pat „totoriukė“, liesutė, pasimetusi ir išblyškusi.
Paguodos tiek, kad gyvenime su ja gražiai sutarėme, esu „padėjęs“ jai gauti didelę premiją, o tas jos gyvenimas buvo kaip reta sunkus ir nenusisekęs. Laimė, kad ji laikėsi gana „vyriškai“, nes jos dukters tėvas pats šaukėsi globos.
Dar prisimenu, kaip vienąkart ji skambino man dėkodama už Novalio „Himnų nakčiai“ vertimą. Tada nedrįsau prasižioti, kad tas vertimas jau sykį buvo skelbtas „Krantuose“… Meilė novališkam stiliui galbūt ir neleido jai pritapti prie naujųjų – pažemėjusių poezijos horizontų… Ji buvo idealistė ir romantikė, žemas stilius ir toks pats elgesys ją žeidė ir stulbino.
Kelis sykius buvo išsprūdusi iš vėžio graibštų, paskutinysis – nutvėrė. Regis, porą metų prieš mirtį vos bematė…
Taigi tiek. Nesirengiau eiti į laidotuves (man jų jau per daug!), bet nunešiau į RS leidyklą „Siuitą Virginijai“, knygą, kurią norėtume išleisti su Mikalojumi Vilučiu. Kadangi Onė jau buvo pašarvota, tai užėjau atsisveikinti.
Iš „Viršvalandžių“
A. a. J. I. prisipažinimai: „Įveikti visą gyvenimą man neišsprendžiamą prieštaravimą tarp meilės Viešpačiui ir meilės konkrečiam vyrui, tarp agapės ir erotikos. Nejaugi tai neįmanoma?“ (p. 149)
Toliau cituojamas Julius Sasnauskas: „Prie kiekvieno tikro buvimo dviese ar trise prisišlieja, priglunda Žmogaus Sūnus“ (plg. su arabų patarle: ten, kur yra du – vyras ir moteris – trečias būna velnias).
Matyt, tie dalykai jai išties rūpėjo. Beje, Koranas nepataria melstis tam tikrą laiko tarpą po meilės ryšių… Meilė Alachui ir meilė konkrečiam asmeniui turi „atsiskirti“, netrukdyti viena kitai.
Iš prisiminimų
Aleksio Ch. eksperimentai.
Nedaugelis jau jį beprisimena. O būta reto tipo! Pavyzdžiui, ginčininkas neapsakomas. Savo klaidų niekad nepripažinęs. Apsiskaitėlis ir prisiskaitėlis. Susiginčijęs su tariamais poezijos žinovais, darydavo taip: lyg iš netyčių pakišdavo jiems ranka perrašytą klasiko eilėraštį, paskui klausdavo:
– Na kaip?
Daugelis manydavo, kad tai kokio nežinomo autoriaus, ir, žinoma, supeikdavo.
Tada Aleksys pašokdavo kaip žirnis į lubas ir kliegdavo:
– O čia Tiutčevas, Fiodoras Tiutčevas!
Taip jis yra „pagavęs“ ir lietuvių literatūros „įgaliotinę“ iš Maskvos Belą Zaleskają… Sučiuptieji jam tos klastos neatleisdavo.
Tai, ką reikia žinoti
Pavyzdžiui, Kalbos komisija ilgai įrodinėjo, kad „lietuviškai“ datas rašyti galima tik taip:
2001 (ar 7) lapkričio (XI) 22.
Pasirodo, toks rašymas atėjęs iš rusiško, dar caro laikais. Taigi rašyti atvirkščiai – irgi „lietuviška“:
22 lapkričio 2001 (ar 7)…
