Visi laiškai – žirafos
KĘSTUTIS NAVAKAS
Labas, Akvile,
gyvenanti skylamušyje. Sakai, lubos įgriuvo. Gaila, kad ant jų nebuvo Mikelandželo freskų, dabar surinkinėtum jas atgalios, po dulkę, turėtum ką veikti, nebūtų kada skambinėt po zoologijos sodus ir domėtis beždžionių reikalais. O skylės į kitus butus yra lyg į kitas galaktikas, nes kiekvieni namai – galaktika. Kadaise norėjau savanoriu dirbti visuotiniame gyventojų surašyme, kad pažiūrėčiau, kaip žmonės gyvena arba kaip jie negyvena. Dar buvau sugalvojęs žaidimą „Keičiamės butais“. Imi ir apsikeiti su kuo nors, tarkim, savaitei ir savaitę gyveni ne visai savo gyvenimą. Savanoriškai gyventi ne savo gyvenimą yra smagu, nes saugu.
Skylė lubose man primena tokį Tsai Ming-liango filmą, ten viename aukšte gyveno vaikinas, kitame mergina, o skylė lubose / grindyse buvo mediumas, tarsi koks traukinys, imdavęs vieną pas kitą ir atgabendavęs. Nežinomi tie skylių maršrutai, štai tave gabena pas kaimynės kepamą anoniminį žvėrį, o tu norėtum prie J. M. W. Turnerio jūros arba į Ch. Soutine’o mėsinę. Šiaip ar taip – į paveikslus.
Paveikslai irgi skylės, irgi namai, mielai eičiau savanoriu į visuotinį paveikslų surašymą, taip knieti nors savaitę juose pagyventi. Savaitę pagyventi paveiksluose yra smagu, nes saugu, man taip gaila Monos Lizos, kuri jau niekad iš ten nebeišlips, kaip uodas iš gintaro. Nežinau, kur šiandien eičiau, gal pas kokį Th. Gainsborough, klosčių tapytoją. Ne dėl to, kad šv. Gainsbourg’as, juo sekdamas, pasikeitė pavardę, dėl to, kad niekas taip gražiai netapė šilko ir aksomo.
Šiąnakt nusipirkau laikrodį. Laikrodžio kaip laiko rodytojo man nereikia, bet labai malonu, kai ant riešo lėtai sukasi šveicariški ratukai. Apskritai mėgstu mechanizmus, mielai savaitę pagyvenčiau mechanizmuose. Laiko nemėgstu, neturiu su juo jokių reikalų, nors kartais pastebiu. Štai virtuvėje ant spinčiukės tebeguli šaukštelis, kuriuo maišiau ryto kavą. Išsyk primena tą rytą, jau praėjusį. Laikrodis man jo neprimintų, tad laiką matuoju šaukšteliu, ne laikrodžiu. Šiaip laiko man tarsi nėra, nieko jis man nelemia, niekur nereikia skubėti, su niekuo nereikia susitikti, tad kam tas laikas? Kad senčiau? O kam senti? Jei nenori, nesensi, il cuore non invecchia mai. Tiesa, šaukštelis paseno, apsitraukė kavos rūdimis. Kokie silpni tie mūsų daiktai. Nors silpni jie tik savo momentinės, poliaroidinės senatvės metu. Kai susensta iš tikrųjų, tampa vėl stiprūs ir pilni aukcionai išgyvenimo patina aptrauktų jų korpusų.
Visada pamesdavau laikrodžius, kartais jie suduždavo. Kad taip neatsitiktų, turbūt reikia labai mylėti laiką arba jo bijoti. Tačiau tai, jog pasaulyje egzistuoja valandos ir minutės, man nė motais. Juk būtų keista, jei pradėčiau jaudintis dėl to, kad pasaulyje egzistuoja gramai ir centimetrai. Ne kitaip ir minutės su valandom. Tiesa, nuo gramų ir centimetrų kiek sunkiau mirti nei nuo valandų ir minučių, ir mano laikrodis iš esmės yra žudymo mašina. Žinau, kad nenusižudysiu kulka ar nuodais, nusižudysiu laikrodžiu, ant riešo besisukantys maži šveicariški ratukai kada nors sumals mane į miltus. Ar bijau tų miltų? Nebijau. Kam bijoti miltų?
Laikrodis – vienas mazochistinių atributų, kaip rimbas ar pūkuoti antrankiai. Galima laikyti jį simboliu, bet man geresnis analogiškas simbolis yra kriauklė. Spiralės tėkmė centro link. Ligi šiol man laikas ėjo savotiškais luitais, debesimis, vėjy plazdančiom kinematografiškom paklodėm. Kartais jis būdavo ir yra stabdomas. Jis stabteli kiekvienam renginy, eilėje prie kasos arba sutikus pažįstamą žmogų. Tuomet gana greit imu jaustis nejaukiai, spurdėti, veržiuosi ir noriu vėl grįžti į savo belaikiškumą. Nes laiką pastebi tik tada, kai su kuo nors susieji. Nenoriu savo pasaulio sieti nei su gramais, nei su centimetrais, nei su minutėmis. Tačiau nenoriu ir vaizduoti, kad jų apskritai nėra. Teesie, tematysiu. Tam ir nusipirkau laikrodį. Dar nusipirksiu svarstykles ir liniuotę.
Galvodamas apie tavo namus, manau, kad jie irgi ilgainiui virto debesiu ar mano minėtom vaiduokliškom paklodėm. Šuorais, gūsiais, migla. Namai, kuriuose nuolat gyvenama, greitai praranda savo medžiagiškumą, virsta įpročių, refleksų ir atminties raizginiu. Jų pradedama nebepastebėti, jei dabar savaitei užsimerktum – puikiausiai sugebėtum juose gyventi ir tau nieko netrūktų. Tik staiga taukšt – atsiveria lubos. Ir namai grįžta, kiek nustebę. Daiktai vėl trumpam atgyja lentynose, o baldai vėl kampais plekšnoja per sąnarius. Pavojaus akivaizdoje atgytų ne tik tavo butas, bet turbūt ir Devonšyro hercogienė iš Th. Gainsborough paveikslo. Nors pavojus ir nedidelis, ne didesnis nei laikrodis ant mano riešo.
Ha, štai kam pirkau tą laikrodį. Kad nuolatos būčiau pavojaus akivaizdoje. Kad toje akivaizdoje atgyčiau. Grįžčiau iš šuorų, gūsių ir miglos.
Tiktai kur grįžti? Į filmus ir paveikslus? Gal. F. Fellini „Orkestro repeticijos“ finale irgi yra skylė sienoje. Siena pramušama ir atsivėrusioje ertmėje grėsmingai siūbuoja statybinis svambalas. Tarsi kokia laikrodžio švytuoklė. Taip panašu į šį mano vakarą, pramuštą kavos patina apsitraukusiu pusryčių šaukšteliu.
