Laiškas iš Beiruto

Daug kas klausia, koks mano adresas Beirute. Ir tada būna nemalonu atsakyti, kad nežinau. Bet jo ir neįmanoma taip imti ir sužinoti perskaičius, kas parašyta lentelėje ant paskutinio pavargusio namo sienos gatvės gale. Vienam ta gatvė yra Hamra, kitam senelis sakė, kad ji vadinasi 62-oji, o trečias ją žino kaip Z.

Šito miesto gatvės beveidės, nes kiekvienas turi teisę pasitelkti savo atmintį ir vaizduotę, kad nupieštų joms tokius veidus, kokius jos privalančios turėti.

Čia kaip istorija, kurią dauguma žmonių nusprendžia turintys teisę perrašyti savaip. Pagalvoju, kad gal ir nieko: visiems gi gera, visiems smagu, nes kiekvienas gali matyti, vadinti ir jausti savo miestą, kaip jam patinka. Bet miestas tada nebeturi dvasios.

Nors kartais pagalvoju, kad tos dvasios iš esmės jau seniai nebėra: bent taip sako sušaudytų gelsvų pastatų atspindžiai naujose stiklinių dangoraižių sienose. Pavargęs miestas. Gal dėl to, kad vis bando senas skaudžias istorijas lopyti moderniai, paprastiems žmonėms nesuprantamais planais. Tokiais, dėl kurių miestas pasidarys skirtas tik tokiems kaip ta amerikietė, kuri aną dieną pasakojo, kaip jos tautiečiams būtina važiuoti į „tokias šalis“, nes jie skleidžia pažangesnį gyvenimo būdą ir praktišką požiūrį į verslą. Ji kalbėjo ir apie politiką, ir apie švietimą, ir apie sveikatos apsaugą… Apie viską. Nes viskas šioje šalyje yra taisytina, o tuo tesugeba pasirūpinti Gelbėtojai (taip ir matau Pamelos raudoną maudymosi kostiumą, sulėtintai judantį Beiruto privačiuose paplūdimiuose). Gerai mano močiutė sako: „Prišika ir valo paskui, bet tik savo atsivežtu tualetiniu.“ Taip, tikrai. Miestas greitai priklausys tik Raudoniems Gelbėtojams didelėmis krūtinėmis, ko gero.

O žmonės pavargo. Jie nebesupranta, kad valstybė, kuria jie taip didžiuojasi, neegzistuoja ir kad jie nėra piliečiai. Sarkastiškiausias iš mano kada nors sutiktų žurnalistų Nadimas pasakė: „Čia žmonės turi lakią vaizduotę. Jie jau daugybę metų sugeba išgyventi susikurtoje iliuzijoje.“ Ir teisingai. Čia žmonės ne tik gatvėms, bet ir sau kasdien kitokį veidą nusipiešia – vis pagal madą. Žmonės pasiklydę. Matyt, dėl to jie pasisveikina trimis kalbomis, bet nė viena iš jų iki galo nesusišneka.

Nuoskaudų niekam netrūksta. Lakstančios akys ir begalinis noras išgyventi, šokiai brangiausiuose baruose, kai duonos neišgali nusipirkti, nebyliai viską papasakoja. „Na ir kas, kad mėsos jau mėnesį nevalgiau, užtat nagai visada sutvarkyti, žmonėms gražu į juos žiūrėti“, – pasakė viena mergina. Tokių – raudonais nagais – daug.

Labai daug dar nepapasakojau. Bet ir neišeina daugiau. Man čia įdomu ieškoti, nes kiekvienas atradimas atidengia šimtą naujų. Turbūt dėl to žmonės ir knygas rašyti pradeda.

Man dar labai patinka čia dirbti. Tikrai. Motyvacijos per kraštus byra. Labai noriu ką nors palikti šitiems žmonėms, nes daug iš jų mokausi.

Kristina