Kamos aukštupio motinos-gulbės

Su udmurtų šokių folkloro ansamblio „Ekton korka“ vadovu dr. ANDREJUMI PROKOPJEVU kalbasi Juozas Šorys

– Lankėtės „Balticoje“ Estijoje, šiemet – folkloro festivalyje „Atataria lamzdžiai“ Kaune, „Skamba skamba kankliai“ Vilniuje… Žinome, kad udmurtai gyvena Kamos ir Viatkos upyne, bet – kas jie?

– Pagal kalbinę ir kultūrinę apibrėžtį udmurtai yra finougrai. Jie – seniausi Rytų ir Šiaurės Europos gyventojai, jų pietvakarių kaimynai seniau buvo baltai. Šiuo metu finougrų kalbomis bendrauja 20 tautų. Udmurtai priklauso finų šakai, todėl jie artimesni estams ir suomiams, o ne vengrams. Kultūros ir istorinių kontaktų požiūriu udmurtai yra tarsi ant to mažojo brūkšnelio (finai-ugrai) arba tiltelio, kuris jungia finų ir ugrų etnosus. Ankstyvaisiais viduramžiais (IV–V a.) būta ir artimų kontaktų su ugrais (protovengrais), kurie tada buvo mūsų kaimynai. Jų Magna Hungaria plytėjo piečiau Permės genčių žemių.

– Kur buvo pagrindinis udmurtų genezės žaizdras?

– Udmurtai kaip tauta formavosi Kamos ir Viatkos tarpupyje. Didžiuma istorikų ir archeologų linkę manyti, kad vakarinis Prieuralės regionas, esantis prie Kamos, buvo apskritai finougrų tautų formavimosi lopšys (ir į vakarus, ir į rytus nuo Uralo). Labiau į vakarus – finai, į rytus – ugrai. Vėliau jie nutolo. Udmurtai iš esmės ir gyvena istorinėje finų tautų protėvynėje. Dėl to mumis taip domisi suomių, vengrų, estų kalbininkai, kultūros istorikai, etnologai. Udmurtijos Respublika, esanti Rusijos Federacijos sudėtyje, turi kai kuriuos valstybės požymius – prezidentą, vietinę įstatymų leidybos ir vykdomąją valdžią, vėliavą, herbą, himną…

– Iš ko kilo jūsų vėliavos spalvos ir viduriniame baltame lauke įkomponuota aštuoniakampė žvaigždė?

– Mūsų vėliava neseniai sukurta ir susijusi su šiuolaikiniu udmurtų menu (šiuos kūrėjus kartais pavadiname etnofuturistais), jos autorius – Jurijus Lobanovas, beje, sukūręs ir herbą.

Seniausi udmurtų tautinio kostiumo pavyzdžiai, žinomi iš dokumentų ir muziejų rinkinių, turi dominuojančias raudoną, baltą ir juodą spalvas. Vėliau pasirodė ir kitos spalvos. Manoma, kad šios spalvos yra seniausios reiškiant tautų savimonę. Aštuoniakampė heraldinė simbolika yra vėlyvesnė, ji naudota tradiciniame udmurtų kostiume. Ji yra ir centrinis vestuvinio antkrūtinio elementas (šiaurės udmurtų jis kur kas didesnis), suvokiamas kaip apsaugos simbolis, juo kliovėsi ir ant krūtinės jį nešiojo ištekančios merginos. Ši apsauginė ir soliarinė simbolika panaudota udmurtų vėliavoje ir herbe. Aštuoniakampė laimės žvaigždė saugo udmurtų būtį. Herbe svarbus mitologinis personažas, kurį vadiname žmogumi-paukščiu, dažniausiai tai – gulbė. Udmurtai gulbes laiko šventais paukščiais, būtent jos turėjo tabu statusą aukojant dievams atnašas, jas siųsdavo pas dievus su maldomis, prašymais… Sugaudavo gulbių patiną ir patelę, siųsdavo juos į Kamos aukštupį dievams… Gulbių vaizdiniai aptinkami senuose folkloro siužetuose. Baltoji motina, žmogus-paukštis (gulbė) – pagrindinis šventasis udmurtų simbolis.

– Kaip su panašiais vaizdiniais susijęs udmurtų tautinio kostiumo formų, spalvų, sukirpimo būdų įsitvirtinimas?

– Svarbiausias archajinis mūsų tautinio kostiumo elementas – tunikos pavidalo sukirpimas. Audinys išaudžiamas staklėmis, tada suimamas per vidurį ir daroma prorėža; tokio apdaro nereikia laikyti pečiais. Iš šonų dar įstatomos dvi audinio skiautės – taip susidaro ir marškinių pagrindas (moterų ir vyrų). Bėgant laikui ir veikiant miestų madoms, kostiumo fasonas kiek keitėsi. Jei palyginsite šiaurės ir pietų udmurtų tautinius kostiumus, pamanysite, kad tai skirtingų tautų rūbai. Šiauriečiai išsaugojo daugiau senųjų elementų. Jų merginų kostiumas – išskirtinai baltos ir raudonos spalvos, tiesa, apdailai dar naudojama juoda ir šiek tiek mėlynos, geltonos. Yra ir kostiumo variantas su „uždėjimu“, kai viršutinė jo dalis lyg pakimba ant juosmens. Pagrindinė išlikusio vestuvinio kostiumo puošmena – antkrūtinis su minėtu simboliniu motinos-gulbės atvaizdu (yra ir kitokių). Jis gausiai ornamentuotas ir išsiuvinėtas pagal visiško išsiuvinėjimo techniką; pagal dygsnių ir jų sandūrų kiekį tai – filigraninio virtuoziškumo darbas. Antkrūtiniuose simetriškai išdėstyti raštų elementai. Tai liaudies meno šedevrai su tikslingai kompoziciškai ir semantiškai įvaldyta visuma.

– Moterys puošėsi ir sidabriniais antkrūtiniais?

– Tai šiaurės udmurtų kostiumo akcentas. Mes, pietų udmurtai, jo neišsaugojome, o ansamblyje dominuoja būtent pietiečiai. Kartais šiauriečių kostiumus koncertuodami dėvime informacijos skleidimo sumetimais. Pietų udmurtės nešioja antkrūtinį, padarytą iš sidabrinių monetų (pirminės buvo carinės). Sidabrines monetas ir papuošalus (seges, segtukus) moterys mėgo nuo seno – apie tai galime spręsti iš archeologinių radinių ir kitų finougrų tautų kostiumų. Pietų estai – setai tokią puošybą naudoja ir dabar. Pietų udmurtų kostiumą veikė ir tiurkų tautos, Pavolgio bulgarai. Beje, tai susiję su XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje paplitusiu audimo būdu – marginiu. Pagrindinių raštų – langelių arba brūkšnelių – kryžminimas sukuria margai dryžuotą audinį. Pamatinė raudona derinama su kitomis spalvomis (pietiečiai naudoja daugiau spalvų).

Udmurtų šokių folkloro ansamblis "Ekton korka" (centre - ansamblio vadovas Andrejus Prokopjevas). Nuotrauka iš ansamblio archyvo

– O kokiais batais seniau avėta?

– Matyt, pirminė udmurtų avalynė buvo odinė, nors archeologiniai tyrimai duomenų nepateikia. Valstiečių avalynė XIX a. buvo daroma iš liepų ar beržų karnų – tai ypatingos formos vyžos. Udmurtai jų nepainiojo su rusų vyžomis. Pagrindinis skirtumas – savitas pynimas. Be to, udmurtų vyžos buvo su aštria trikampe nosimi, o rusų – bukai apvalios. Šventines vyžas puošdavo juostelėmis ir netgi paukščių plunksnomis. XIX a. antrojoje pusėje ėmė plisti fabrikiniai auliniai batai, kurpės – iki tol avalynė su kulniukais nenešiota. Būtent todėl kai kuriuos šokius atliekame su avalyne be kulniukų, kad pėda su žeme liestųsi lygiai, nuo to labai priklauso šokėjų judesių plastika. Merginos šoka su guminiais kaliošais, kaimuose iki šiol taip daro močiutės.

– Kokia dabar udmurtų demografinė padėtis?

– Per 2002 m. surašymą, atliktą su įprastomis valdžios „nuodėmėmis“, Rusijoje buvo užfiksuota 637 tūkstančiai udmurtų (1989 m. buvo 747 tūkst.). Mažėjimo priežastys – bendroji depopuliacija, socialiniai ekonominiai sukrėtimai, tautinė asimiliacija, migracija. Udmurtai yra mažuma Udmurtijoje (mažiau nei 30 nuošimčių gyventojų). Miestuose ir rajonų centruose telkiasi rusai, o udmurtai kompaktiškai gyvena kaimiškuose rajonuose, kai kuriuose sudaro beveik 90 nuošimčių. Tautinės mokyklos sovietmečiu veikė tik ten. Gimiau sostinėje Iževske (udmurtiškai – Ižkare), bet udmurtų kalbos mokykloje net neragavau, tėvai išmokė, be to, dažnai lankydavausi kaime. Dabar ir Iževske yra tautinė gimnazija, dar dešimt mokyklų, kuriose galima mokytis udmurtų kalbos, bet tokių, kuriose dėstomieji dalykai būtų perteikiami vien udmurtiškai, deja, nėra.

– Kokių tikslų siekia „Ekton korka“?

– Vyko dvi etninės mobilizacijos bangos – XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje ir XX a. pabaigoje. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, tada ir mes žengtelėjome tautinio atgimimo linkme. Žinoma, ne taip radikaliai kaip jūs ėjome, bet kai ką pasiekti sugebėjome. Folkloro judėjimas prasidėjo maždaug prieš keturiasdešimt metų. Miestuose, rajonų centruose vyko vakarai, į kuriuos rinkdavosi folkloro kolektyvai. Žinovai rengdavo kalendorines udmurtų šventes, dainų ir apeigų mokymosi sambūrius. Iš to radosi aukštesnio lygio kolektyvų, pavyzdžiui, universiteto studentų etnografinis ansamblis „Čičirga“ (teko būti jo nariu).

Ansamblį „Ekton korka“ sukūrėme prieš trylika metų veikiami ir udmurtiško folkloro, ir finougrų tautų vienybės judėjimų. Pagal specialybę esu etnologas, bet mano disertacijos tema buvo „Šokio etnologija“, domiuosi etnochoreologija. Liaudies šokio teoriją ir praktiką studijavau Vengrijoje. Ten susipažinau su galingu vengrų folkloro judėjimu „Šokio namai“. Jų vakaruose pamačiau miesto jaunuolius, mokančius šokti liaudies šokius, gal ir todėl besididžiuojančius, kad yra vengrai. Arba šokančius tam, kad jaustųsi vengrai! Negalėjau tuo neužsikrėsti, siekiau ir Udmurtijoje ką nors panašaus nuveikti. Tuo metu jau buvau patyręs šokių medžiagos rinkėjas kaimuose, turėjau sukaupęs pirminį etnologinį udmurtų šokių archyvą. Norėjosi, kad jis būtų gyvas, reikalingas dabarties žmonėms, norėjau, kad sunkiai įgytos žinios būtų naudingos. Iževske surengėme šokių vakarų ciklą, vėliau su brandžiausiu jaunimu subūrėme ansamblį „Ekton korka“ („Šokio namai“).

– Prisistatote kaip šokių folkloro grupė – negi ignoruojate kitas folkloro šakas?

– Kūrėmės kaip šokių studija, nes pirmiausia siekiame rekonstruoti senovines šokio formas. Udmurtai laikomi dainuojančia tauta, todėl ir jų folkloro kolektyvai daugiausia dainuojantys, o šokių kultūrą buvo įprasta neįvertinti. Reikėjo paneigti įsigalėjusią nuomonę, kad šiaurės udmurtai šoka kaip rusai, o pietų – kaip totoriai. Dvidešimt metų tyrinėdamas udmurtų šokius, galiu tvirtinti, kad turime įdomių savitumų. Pagrindinė plastinė raiška – kojų leksika. Tarsi kontrastas joms atliepia mažai paslankus kūno korpusas. Udmurtų šokiai remiasi turtinga, išraiškinga, smulkia kojų plastika. Vengrai etnochoreologai tokiam šokių tipui sugalvojo terminą (jų senasis šokių kultūros sluoksnis su tuo fenomenu irgi susijęs) – šokiai, kurių pagrindas yra šuoliai, šuoliukų ėjimai, judėjimas remiantis jais ir tikslingais smūgiais kojomis į grindis. Svarbus šokėjų individualus improvizacinis pradas. Šokių muzika yra logiška, struktūriškai organizuota, bet jei palygintume muzikos ir judesių frazes, pamatytume, kad jos nesutampa. Senuosiuose šokiuose judėjimas gali keistis netgi frazės viduryje. Tai ir yra mūsų šokių improvizacijos pagrindas. Moterys judesius atlieka santūriau, o vyrai – su didesne ekspresija, judesių amplitude, jie šokdami atlieka rankų judesius, o moterys – ne. Udmurtų priežodis sako, kad kai šoka mergina, kojomis ji turi megzti raštus, bet neturi rodyti pėdų, o rankų negali pakelti aukščiau pečių.

– Koncertuose regėjosi, kad udmurtės ne šoka, o tarsi gulbės kažkur tarp žemės ir dangaus meditaciškai plūkauja… Vyrai tą žvalinančiai rimdantį vyksmą lyg užkuria, mėto žiežirbas, bando įsukti būties ratą…

– Vyrai – aktyvesnioji šokėjų dalis. Tai seniausio etninio paveldo šokiai – individualesni, improvizuoti. Daug solinių šokių, jie naudojami ir apeigyne. Vėlyvesnis sluoksnis susijęs su bendru Europos kultūriniu palikimu. Tai kadrilinės tradicijos šokiai. Kai koncerte jauni lietuvių šokėjai iš „Spiečiaus“ ansamblio keturiese atliko kadrilį, buvome ir sužavėti, ir sukrėsti pamatę, kad tai ir mums labai artima, ypač tie sumušimai kiekvienos figūros pabaigoje…

– Su kuo dar susijusi jūsų šokių struktūra, kintanti geometrija? Tarsi griežtos, suvaržytos formos, bet jas audrina kažkoks laisvės pojūtis…

– Soliniai improvizuoti ir vėlyvesni šokiai dažniausiai sukomponuoti kaip koncentriniai ratai. Pradedama mažu ratu, iš jo kaip spiralė išsivynioja didelis ratas. Net ir keli žmonės gali šokti ratu. Tai ratinio, pasikartojančio judėjimo idėja – ji šokiuose turbūt apskritai pirminė. Žinoma, udmurtai šokių judant ratu neišrado, tiesiog išliko senasis archajinis elementas. Juk ir judesių pakartojimas keletą kartų šokant yra tas pats ratas. Tai dominuojanti cikliškumo idėja; ji šokio judesiuose yra pirmapradė. Netgi galima teigti, kad cikliškumo idėja ir „užsuko“ šokį kaip meno šaką. Be to, vėlyvesniuose šokiuose būtinai panaudojamos linijos – atlikėjai juda tam tikra vorele. Kadriliuose panaudojamas taisyklingas keturkampis – dvi poros stovi viena prieš kitą arba keturi šokėjai išsidėsto kampuose. Tai svarbiausi modeliai, aišku, esti daugybė variacijų, sudėtingesnių formų. Soliniai šokiai mena senąją tradiciją. Iš jų vėliau išsivystė porinis šokimas, kuriame matyti ir konkurencijos elementų. O poros būna įvairios – vaikinas su mergina, dvi merginos, du vaikinai. Kai šoka mišri pora, jų judesiai išreiškia tradicinę meilės lyriką, moterų poroje tiksi varžymosi „užtaisas“, šokant vaikinams to irgi netrūksta (angliška tradicija – „parodyti save“).

– Į kokią muziką orientuojasi ansamblio instrumentinė grupė, kiek ji atliepia tradiciją?

– Jei buvote koncerte Šv. Ignoto bažnyčioje, tai matėte mūsų seniausius instrumentus. Rimtai užsiimame ne tik šokių

kių, bet ir muzikavimo priemonių gaivinimu. Likimas suvedė su puikiais muzikantais, vienas iš jų – stuomeningas barzdotas vengras Miklósas Demeteras. Jis atvyko į Udmurtiją ir susidomėjo mūsų styginiais instrumentais, vyko į ekspedicijas, bendravo su atlikėjais, užrašinėjo jų grojimą, parašė kelis straipsnius. Jis vienas iš svarbiausių kubyzo (liaudiškojo udmurtų smuiko) rekonstruotojų. Kubyzas seniau daugiausia ir buvo naudojamas grojant šokius, o dabar juo griežia tik penki udmurtai, gyvenantys šiaurinėje Totorijoje, rytinėje Marių Respublikos dalyje ir pietvakarinėje Kirovo srities dalyje. Miklósas dar suspėjo užfiksuoti šią tradiciją, dabar pats daro kubyzus.

Instrumentas, panašus į suomių kantelę, lietuvių kankles, vadinasi krėžas. Tai turbūt svarbiausias nacionalinis instrumentas – ne veltui udmurtai jį vadina didžiuoju krėžu. Jis ir ritualinis instrumentas, turintis ypatingą tembrą. Viršuje įtempta 21 styga, o korpuso viduje yra kelios papildomos rezonuojančios stygos. Kai atlikėjas užkabina aukštutines stygas, ima skambėti ir rezonuojančios stygos – išgaunamas specifinis tembras. Grota ir mažų matmenų krėžu, bet jo korpuse stygų nebuvo. Jį darė iš eglių, ypač tikdavo tos, kurias ugniniu pirštu išsirinkdavo Inmaras – dievas kūrėjas, aukščiausioji udmurtų dievybė (jo priešininkas – Keremetas (Ludu); giminiški – suomių Ilmarenas, komių Enu; po christianizacijos taip vadinamas Dievas Tėvas). Tai perkūnijos apdegintos eglės, apie jas pasakojamos sakmės. Technologiškai žvelgiant, eglė, į kurią trenkė žaibas, – gerai išdžiovinta mediena, be to, ji geriausiai šiam instrumentui tinka. Šiuo atveju mitologija ir praktika sukrenta į vienumą. Krėžas, kurį naudojame, – tiksli XVIII a. instrumento kopija. Žinoma, yra bandymų sukurti ir chromatinį krėžą. Mūsiškis – ne chromatinis, todėl jo raiškos galimybės ribotos, jo negalima perstyguoti, įmanoma groti tik viena tonacija.

Udmurtų šokių folkloro ansamblis "Ekton korka" . Nuotrauka iš ansamblio archyvo

Grojame išilgine fleita, kuri vadinasi žigumis. Taip pat turime dvipusį, dvimembranį būgną, kurį vadiname dimbiru arba dibiru. Jie daromi iš orkos odos ir išskobto medžio kamieno. Mūsų dimbirą irgi Miklósas padarė. Visgi šiuolaikinės šokių melodikos pagrindą sudaro armonikos. Pirmasis armonikos paminėjimas udmurtų Viatkos krašte – 1840 m. Formavosi dvi grojimo jomis tradicijos – Viatkoje ir Kazanėje (udmurtai tada gyveno abiejų gubernijų centruose). Instrumentas, aišku, perimtas iš kaimynų, bet udmurtai susikūrė savitą grojimo stilių, kurį vadiname „smulkiai skaldyti“ (suspaudžiant ir ištempiant dumples įterpiami keli papildomi garsai). Dėl tokio intensyvaus grojimo mūsų armonikos greitai susidėvi.

Smulkus ritminis armonikos piešinys pasikartoja ir šokiuose. Jų judesiai sukomponuoti ne tik pagal horizontalę, bet ir pagal vertikalę. Kai žengi į priekį, tai vyksta ne tik tai, nes kartu kojomis kyli ir leidiesi, tarsi pusiau supiesi ant kojų pirštų… Ir žengimas į priekį, ir įsisupimas aukštyn žemyn. Norvegai turi panašią svikt tradiciją.

– Tautų draugystės namuose Iževske irgi mokote udmurtų šokių?

– Šiuose namuose, įsteigtuose 2008 m., yra įsikūrę Udmurtijos tautinių darinių biurai (beje, surašymo duomenimis, pas mus gyvena apie 200 lietuvių). Per tautinių šokių vakarus besidomintiems rodome ir aiškiname udmurtų šokių subtilybes. Sudominame nemažai miesto jaunuolių, dažnai net nekalbančių udmurtiškai. Tai pirmasis žingsnis prie tautinės kultūros, kitas gali būti udmurtų kalbos kursai… Šalyje yra apie 700 meno kolektyvų, bet nesusidarys nė šimtinė su „etnografiniu kvapu“.

– Kokios yra svarbiausios tradicinės udmurtų šventės?

– Svarbiausia kalendorinė šventė vyksta užbaigus pavasario žemės darbus – Gerber. Kitaip sakant, šventė plūgo garbei. Šventės laikas nėra tiksliai nustatytas, bet vyksta maždaug birželio pradžioje. Dabar ji jau įgavo masinį miestietišką pobūdį, susirenka daugybė folkloro kolektyvų, minios žmonių… Kalendoriniai apeiginiai akcentai tik formalūs, svarbiausia – socialinis vienijimasis, galimybė per dainą, šokį pasijusti udmurtais.

– Udmurtai formaliai – stačiatikiai, bet tautinė kultūra turbūt išlaikė ryšius ir su senąja religija?

– Udmurtai į Rusijos sudėtį „savanoriškai“ pateko 1559 m. Iš tiesų vyko kruvinos kautynės – 1552 m. Ivano Rūsčiojo kariauna apsupo chanato centrą Kazanę. Pietų udmurtai chanate turėjo autonomiją, tai buvo Arso kunigaikštystė. Ji smarkiai pasipriešino rusams, bet visgi udmurtai buvo palaužti. 1558 m. udmurtų žemės buvo įtrauktos į Rusijos valstybę. Udmurtai kaip miškų žmonės ir žemdirbiai turėjo tradicinę tautinę religiją, kurios pagrindas – agrariniai ir protėvių kultai. Meldėsi šventose giriose. Udmurtų žemdirbiškosios religijos elementai panašūs į daugelio Europos tautų prigimtines religijas (finougrai, baltai, keltai – druidai, šventieji medžiai ir kt.). XVI–XVII a. bandyta prievarta atlikti christianizaciją, bet nepavyko, nes kildavo sukilimai, maištai. Ir Stepanas Razinas, ir Jemeljanas Pugačiovas juk daugiausia šalininkų sutraukdavo Pavolgyje. Rusijos valstiečių karuose dominavo ne rusai, o autochtoninės Pavolgio tautos. Po šių įvykių udmurtams buvo uždrausta apdirbti geležį, kaldinti ginklus, kalvius tiesiog užmušdavo…

Senąją religiją ir tradicinę gyvenseną udmurtai bandė išlaikyti iš paskutiniųjų. Jei kiti būdai negelbėjo, pasitraukdavo į nuošalesnes vietoves. Taip XVI a. susiformavo udmurtų tautinis junginys už Kamos, dabartinėje Baškirijos teritorijoje ir Permės srityje (arčiau Uralo). Udmurtai ir dabar ten gyvena, ir būtent jie išsaugojo tradicinę religiją.

XVIII–XIX a. Stačiatikių bažnyčia dėjo pastangas sukrikščioninti udmurtus. Tai buvo sėkmingesni bandymai, nes jie derinti su švietimo diegimu, mokyklų statymu. XIX a. pabaigoje pasiteisino Ilminskio sistema – pirmiausia išmokydavo gimtosios kalbos rašto, o per jį skelbė naujojo Dievo žodį. Todėl, tarkim, udmurtų literatūros istorijos pradžia susijusi su Bažnyčios skleista lektūra, Biblijos vertimais į udmurtų kalbą (pirmieji – XIX a. pradžioje). XVIII a. pabaigoje ir XIX a. dauguma udmurtų tapo stačiatikiais, bet tai buvo suvokiama kaip formalus aktas. Visiškais krikščionimis udmurtai taip ir netapo. Kai į kaimą atvykdavo popas, ikoną kabindavo į jai skirtą vietą namų gerajame kampe, o kai išeidavo – vėl ją įdėdavo į ąsotį. Udmurtai tada turėjo ir iš esmės dabar turi dvi religijas. Jeigu eiti į cerkvę, formaliai būti stačiatikiais reikalinga valdžiai, vadinasi, reikia kartais joje apsilankyti, bet udmurtai neišsižada ir savosios namų religijos. Iki šiol tikima dvasių buvimu. Seniau kaimai turėjo bendras šventyklas. Jas vadino didžiosiomis šventyklomis (budžun kuala). Buvo ir asmeninės namų šventyklėlės – maldų nameliai. Jų galima aptikti ir dabartiniais laikais. Tiesa, kartais jie jau naudojami ir kaip vasarinės virtuvės. Tai nedidelis medinis statinys kieme, turėjęs kultinę paskirtį. Jis mažesnis nei gyvenamasis namas, nėra grindų, tik kojomis suplūkta asla, vidury įrengtas atviras židinys, jo dūmas kyla į viršų, nes nėra lubų, o stogas taip sumeistrautas, kad du jo šlaitai nesiremia vienas į kitą, todėl lieka ertmės. Švenčiausios namų šventyklos vietos – židinys, jo pakura ir ypač lentynėlė, ant kurios būdavo padėtas karnų krepšys. Jame buvo saugomi šventieji reikmenys – voverės kailiukas, kelios monetos, ritualiniai indai (seniau dievams aukodavo gyvūnus, jų mėsos atnešdavo šiais indais). Simboliškai paduodavo valgio – gabaliuką aukos mėsos, kriaukšlę duonos… Kaip Nojaus arkoje, taip ir udmurtų krepšyje buvo būtini pasaulio elementai – atsispindėjo pasaulio sferos ir tai, kas svarbu žmogaus gyvenime. Tas krepšys udmurtiškai – voršud (apytiksliai verčiant, „laimės saugotojas“; šud – laimė, o ką reiškia vor, sunku išversti). Nusilenkimas jam siejamas su namų židinio, šeimos laimės saugotojo, dvasios pagerbimu. Iki šiol udmurtai, gyvenantys už Kamos, turi tokias namų šventyklas. Jų išsaugotos religinės formos pripažįstamos oficialiai, vadinasi, udmurtų religija gyvuoja ir dabartiniais laikais. Lietuviai save vadina paskutiniais Europos pagonimis, bet mes dėl to galime pasiginčyti… Udmurtai ir mariai išsaugojo senąją tradicinę religiją. Šeši nuošimčiai udmurtų save laiko tikraisiais udmurtais, nes nėra stačiatikiai. Jie udmurtus, gyvenančius dabartinėje Udmurtijoje, vadina rusų udmurtais, nes šie esą priėmė rusų religiją.

– Ar udmurtai išsaugojo išskirtinių kalendorinių ir šeimos gyvenimo papročių?

– Švenčiamos kalendorinės šventės, jų tradicijas stengiamasi išlaikyti. Kalendorinių papročių pagrindinė dalis – bendra puota. Tam kaimo žmonės susirenka specialiai įrengtoje vietoje, kur nudobiamas avinas (dabar dažnai mėsos, pavyzdžiui, jautienos, nuperkama iš anksto).

– Tradicinė aviena? O ožys rituališkai su visa bendruomene valgant priimtinas?

– Ožys tam nenaudojamas, nes jis laikomas susijęs su nelabomis dvasiomis. Dažniausiai aukojamas avinas ar avis, nes tam skirti karvę ar jautį – per brangus malonumas. Be to, kai kada aukodavo ir arklius. Nelygu kada ir kam aukoji. Šeimos papročiuose svarbus protėvių paminėjimas. Jei pamini vyrą, jam aukoja arklį, moteriai atnašaujama karvė. Kalendorinių švenčių apeigose dažniausiai būdavo aukojamas jautis. Be to, seniau būdavo svarbu ir aukojamojo spalva. Aukštesniajam pasauliui būdavo aukojami rausvai rudos arba rusvos spalvos jaučiai, o žemojo pasaulio dievybėms – juodų atspalvių jaučiai. Kaip išrinkdavo aukai skirtą gyvulį? Imdavo šventų medžių šakas (kiekvienam dievui vis kitokias) ir klodavo ant gyvulio nugaros, paskui apliedavo šventu vandeniu. Jei gyvulys sudrebėdavo arba būdavo neramus, vadinasi, jis dievams priimtinas, o jei nesujudėdavo – laikydavo netinkamu aukoti. Tai vykdavo XIX a., išliko tik kai kurie tokių papročių fragmentai.

– O protėvių kultas ar labiau gyvas per šeimos apeigas, ar ir per kalendorinį ciklą?

– Protėvių paminėjimai dažniausiai vyksta vėlyvą rudenį arba kartais žiemą. Tai priklauso nuo vietinės tradicijos. Aišku, jie apima ir tam metui būdingus kalendorinius papročius. Vasarą protėviai nepagerbiami.

– Kuo savitos udmurtų krikštynų, vestuvių ir kitos apeigos?

– Gimdymai dažniausiai vyksta pirtyse. Jas udmurtai nuo senų laikų turėjo kaip ir kitos finougrų tautos (suomių sauna). Mūsų pirtis vadinama munčo, tai svarbi tradicijos dalis. Po vaiko gimimo praėjus neribotam laikui (kai kūdikis sutvirtėja) atliekamas gimimo (nuni šiuvan; pažodžiui – vaiko vestuvės, šiuo atveju šiuvan suvoktinas kaip paprotys) ritualas. Tai šeimos rūpesčio zona, bet dalyvauja ir bendruomenės nariai. Tai tarsi vaiko jungtuvės su šiuo pasauliu – jis įvedamas į kaimo sociumą, įteisinamas kaip žmogus. Šeimai atnešamos dovanos. Tai daro artimi ir tolimi giminaičiai, bet ne tik. Be įprastų vaikiškų daiktelių, žaislų, įteikiamos dovanos ir vaiko motinai, apskritai šeimai, įprasta duoti daug pinigų. Pagal dovanų kiekį ir vertę gimtuvės (krikštynos) gali lygintis su vestuvėmis. Vaikas iškart aprūpinamas viskuo, ko prireiks gyvenime. Be abejo, šeimos lėšomis surengiama tokia pat iškilni ir gausi puota. Šių papročių dalis – šokiai. Svarbus pagyvenusių moterų – giminaičių šokis. Jos paprastai šoka ratu, beje, judama prieš laikrodžio rodyklę. Toks judėjimas į kairę pusę laikomas ginančiuoju, apsauginiu. Jei šokant judama pagal laikrodžio rodyklę (sakoma – šokti pagal Saulės riedėjimą), tai šokis susijęs su kalendorinio vyksmo papročiais, su vaisingumo magija. „Vaiko vestuvėse“ moterys šoka nebūdingai, jei pažvelgsime į šokių visumą. Jų judesiai galėtų būti priimtinesni vyrams, jos net šokčioja, atlieka prisėdimus ir apskritai elgiasi labai įžūliai. Šokyje atvirai rodomi erotikos elementai – pagyvenusios, gerbiamos moterys užsitraukia aukštyn sijonus, dažnai priekyje virvutėmis prisiriša falinius simbolius – morką, agurką, prijuostės užrišimo juosteles laiko taip, kad nekyla abejonių, ką jos simbolizuoja… Matyt, tai susiję su tuo, kad seniau įsivaizduodavo, jog per šokį maginiu būdu įmanoma atgaivinti galią ir gebėjimą gimdyti vaikus. Manyta, kad gimus vaikui tai prarandama, todėl pasitelkus magiją būtina atgaivinti. Moterų vaisingumas taip esą vėl atgaivinamas, nors pati kūdikio motina su jomis nešoka; dažniausiai nei ji, nei kūdikis tarp žmonių nepasirodo, nes tikima, kad juos gali nužiūrėti piktomis akimis. Jie tebėra trapūs – pereinamojo būvio, kol bus atlikti apsaugantys ritualai.

Kai šokančios moterys įsisiaučia, įgyja puikią dvasinę būseną, į rato centrą jos ištempia vaiko tėvą ir priverčia jį šokti. Šokant stengiamasi jam numauti kelnes (todėl iš anksto jos susiveržiamos viela), jei pavyksta – net bandoma jį išrengti iki nuogumo. Tokiu būdu norima atgaivinti ir vyriškąsias tėvo galias turėti daugiau vaikų. Šis paprotys atliekamas iki šiol, bet jau virto siauro giminės rato pasilinksminimu, pramoga.

– Kodėl udmurtų vaikų sutiktuvėse tokios aktyvios, net aršios pagyvenusios moterys?

– Papročiuose daugelį svarbiausių funkcijų atlieka pagyvenę arba senyvi žmonės. Pagyvenusioms moterims šokti jau galima, nes jos yra peržengusios vaikų gimdymo amžiaus ribą. Jų galiai gimdyti vaikus jau niekas nebegresia, todėl šokdamos jos pirmiausia atkuria vaiką pagimdžiusios moters gebėjimus. Šokantis žmogus pažeidžiamesnis – kai kitiems tai patinka, burtininkai jį gali lengvai nužiūrėti. Udmurtų vestuvėse jaunoji irgi nešoka, nes tai gali būti pavojinga – už ją šoka kiti.

– Ką reiškia etnonimas „udmurtas“?

– Iki šiol nėra iki galo nustatyta šio žodžio kilmė. Udmurtas susideda iš dviejų komponentų: ud ir murt. Murt paaiškinti nesunku – reiškia žmogų. Tai iranėniškos kilmės žodis, vadinasi, susijęs su indoeuropietiškomis kalbomis. Hindi šis žodis irgi reiškia žmogų – murthi. Anglų kalboje šaknis irgi išlieka – mortal (mirtingasis). Dėl pirmojo žodžio sando ud kalbininkai jau ir galvas apsilaužė begalvodami. Egzistuoja trys versijos. Pirma – manoma, kad ud susijęs su Viatkos pavadinimu (viat – ud). Bet daugelis kalbininkų šią nuomonę ginčija, nes abejotina, ar galėjo būti tokia ryški garsų kaita. Antra – nemaža kalbos tyrėjų mano, kad ud susijęs su sena šaknimi, kuri skambėjo kaip ut ir reiškė pievą. Udmurtai – pievų žmonės? Tai ne tik žmonės, gyvenantys pievose, bet ir pievų pusės gyventojai. Tai istorinis kairiojo Volgos kranto pavadinimas. Mariai šį darinį irgi išsaugojo, tai padeda jų etninei savivokai, nes tie, kurie gyvena kairiajame krante, yra pievų mariai, o tie, kurie dešiniajame – kalnų mariai. Trečioji versija kelia prielaidas, kad etnonimas udmurtai buvo perimtas iš indoiranėnų, skitų, sarmatų – tai paribio arba nuošalės žmonės. Dauguma tyrėjų linksta prie antrosios versijos.