Kaip pakliūva režimu

JUSTAS ROŽĖNAS

Moderniuose magnetofonuose, kai į kasečių madą tik netvirtai kėsinosi kompaktinės plokštelės, buvo magiškas mygtukas, kuris vienu paspaudimu sujaukdavo muzikos kūrėjų pasirinktą tvarką ir kompaktas būdavo grojamas pramaišiui, nesilaikant nustatytos „antras eina po pirmo, o septintas prieš aštuntą“ tvarkos. Tas magiškas mygtukas pavadinimu random (angl. „kaip pakliūva“) muzikos klausymui suteikė bemaž tiek pat magijos, kiek šiam menui atriekė radijo imtuvų populiacijos sprogimas kažkada XX amžiuje.

Priešingai nei radijas, pasirinkimas kaip pakliūva suteikė klausytojui tam tikrą draudimo polisą – nebebuvo galimybės išgirsti „prastą“ kūrinį, nes visos kompozicijos jau prieš tai buvo patikrintos kritinio proto ar išgyventos įtampų ar atoslūgių laikotarpiais, tapusios savaip brangios. Pasirinkęs ne įprastą, o random metodą, klausytojas prarado dievišką galią nuspėti, laukti ir žinoti, kas bus toliau. Kartu išliko netikėtumo efektas, kai iš naujo, o galbūt tiesiog kitokiame kontekste galėjai išgirsti jau žinomą, tačiau „negirdėtą“ kūrinį.

Atsitiktinumo vaidmuo atitinkamai padidėjo augant laikmenų talpai. Kaip antai MP3 viename diske prisimindavo nebe 12, o 80 dainų, tokiu būdu kaip pakliūva pasaulis buvo išplėstas nuo kambario iki viso rajono. Nemačiomis vaikščiodamas po savo muzikos džiungles galėjai pasijusti kaip į gimtąjį miestą grįžęs po karo: pažįstama gatvė pakeitė vingį, anas va namas nugriautas, bažnyčios stogas pakeistas, atrodo, jau seniai nebeliko to kiosko…

Dar keleri metai ir rinkoje atsirado grotuvų, savo metalo pluoštuose įkalinusių po 5000, o vėliau 10 000 ar dar daugiau kūrinių. Ir vėl, tarsi sekdami iš praeities atklydusia mada, gamintojai paliko kaip pakliūva pasirinkimą. Žinoma, su draudimo polisu. Tik dabar klaidžiojai ne po Fabijoniškes, o po visą pasaulį, visą nuolat besiplečiantį kosmosą.

Tomio Miki. Ausys (detalė). 1968

Su šiuo kosmosu kišenėje vaikštai gatvėmis ir važiuoji troleibusu. Tomis akimirkomis, kai nežinai, kokios muzikos norėtum pasiklausyti, ar nesupranti, kokie garsai ir harmoningos jų sekos galėtų įprasminti tavo dabartinę būtį, nevalingai, it vaikas nebežinodamas, kurį saldainį iš maišo saldumynų griebti, užsimerki. Tiki, kad tikrai ištrauksi patį skaniausią, jei tik trauksi nežiūrėdamas. Esi ramus, žinai, kad krepšyje vien tik saldumynai, kremtiesi, nes nežinai, ar šiuo metu pieniškas šokoladas, suvilgęs gomurį, pakels tave virš grindinio, ar, priešingai, tavo būsena nejučiomis įklimps į pusnį ir negalėsi pajudėti. Spaudi kaip pakliūva.

Pirmosios natos ir nerimas virsta susijaudinimu, pajunti tam tikrą pergalės skonį. Atrodo, kad grotuvas, įgavęs kažkokių magiškų galių, nustatė tavo psichologinę būseną ir konkrečiai situacijai akimirksniu sukūrė „tinkamiausią“ grojaraštį, taip taikliai, taip magiškai taikliai nuklojantį visą kūną, kad padengtų jo mirtingumą. Su pirmuoju kūriniu atkeliavusi nuostaba pasiduoda ekstazei vos išgirdus antrojo akordus. Šią gyvenimo akimirką neabejodamas laikai dėsninga, pranašiška ir dvasiškai turtinga. Juk tu nieko nesirinkai. Tavo protas nedavė jokio įsakymo. Tu nepriėmei jokio sprendimo. Tu ėjai kaip pakliūva.

Galbūt tik tada dialogas su muzika primena tuos keistus epizodus filmuose, kai vyras su pirmą kartą sutikta moterimi ant suoliuko prakalba visą naktį, nors vienas kito nepažįsta. Momentus, kai aktoriai meistriškai pasakoja apie „tą žmogų“, „tą ryšį“. Tiesiog klausaisi. Nebesvarbu autorystė, pamiršti paspausti tą mielą, bet kartu ir skausmingą „įrašinėjimo“ mygtuką, pažiūrėti, kas atlieka, koks tai kūrinys, ir, kokia palaima, neužduodi sau kvailo klausimo, kodėl tu jo nežinojai anksčiau.

Ne. Kaip pakliūva suteikia teisę elgtis kaip pakliūva. Neįrašinėti. Patirti, kaip vienu mygtuko paspaudimu susisieki su Džiaugsmo, Ekstazės ir Palaimos valdomu muzikos Olimpu. Galbūt tik tuomet iš tiesų prisimeni kūrinį. Net jei negalėtum paniūniuoti melodijos. Tačiau kada nors, vėl visai netikėtai, vos patekęs į garsų aklagatvį, pajusi tos palaimos, džiaugsmo ir ekstazės pėdsakus savyje. Net negalėsi jų įvardinti. Ir tik dėl to, kad tuo momentu nesistengei jų išsaugoti, o leidai kūriniui tave perkošti.

Galbūt tik tada tai bus tikras prisiminimas. Tuo mygtuku juk įmanoma panaikinti visus lūkesčius, bet kokį tikėjimą, bet kokio žanro laukimą. Ne visuomet planetos išsidėstys taip, kad muzikinis grotuvas tiksliai įspės tavo slaptus troškimus. Jei ne šiandien, tai rytoj. Bet tik tuomet, kai išdrįsi eiti prisimerkęs. Šiek tiek plano. Šiek tiek žaismės. Šiek tiek to atsitiktinumo. Šiek tiek kaip pakliūva.

Girdime tik tada, kai neprisimename, kad girdėjome. Bet žinome, kad klausėmės… Tik prabėgus kelioms bevaisėms darbo dienoms, bespalvėms naktims, net metams, ima ir kyla tarsi purslai verdančiame vandenyje vienas vaizdinys po kito. Be tvarkos. Bendros idėjos. Kol vėl, tarsi išjungus ugnį, pamažu nurimsta. Štai ir vėl, netikėtai tą vasaros dieną, tada, kai konspektavau Gudonį, rakinant namų duris, begalybę kartų…