Itališkos tikrovės magija
DALIA ZABIELAITĖ
Ugo Riccarelli. Tobulas skausmas. Romanas. Iš italų k. vertė Pranas Bieliauskas. V.: „Baltų lankų“ leidyba,
2010. 255 p.
Štai dar vienas naujas šiuolaikinės europinės literatūros vardas – į akis krintančiu, nes išsiskiriančiu, autentišku itališku viršeliu išleistas lietuviškas italų rašytojo Ugo Riccarelli romano „Tobulas skausmas“ vertimas. Savaip įdomi rimtosios, nekomercinės grožinės literatūros knyga. Įdomi visų pirma kaip, sakyčiau, mimetinės prozos kūrinys, t. y. imituojantis tam tikrą literatūrinę srovę. Tiksliau, magiškąjį realizmą. Ir kodėl gi ne? Jei rašytojas tai geba daryti originaliai, savitu braižu. Nors užsienio literatūros kritikai italų rašytojo „Tobulą skausmą“ gretina su Gabrielio Garcíos Márquezo „Šimtu metų vienatvės“, o patį rašytoją vadina italų Márquezu, tiksliau būtų sakyti, kad Riccarelli magiškasis realizmas artimas vadinamajam „atnaujintam magiškajam realizmui“, kur greta mitinės, magiškos tikrovės svarbi yra labiau pabrėžta istorinė, socialinė realybė (kaip Isabelės Allendės „Dvasių namuose“). Istorinė, socialinė plotmė Riccarelli romane iš tiesų itin ryški. Ryškesnė nei Lotynų Amerikos magiškajame realizme. Netgi dar daugiau – apgaubta šio italų rašytojo stiliui būdinga nepaprasta poetiškumo aura.
Dėmesį sutelkus į mažą Kolės miestelį lygumoje (pietų Italijoje), vaizduojama ištisa Italijos istorinė epocha, pradedant XIX a. antros pusės socialinėmis politinėmis kovomis ir ekonomine pažanga (miestelyje plečiamas geležinkelis, tiesiami keliai, degamos plytos, klesti kiaulių verslas), baigiant Antruoju pasauliniu karu bei pokariu su jo technine pažanga (romano herojus Solė žūva lėktuvu skrisdamas į Rusiją).
Šiame istorijos kontekste klostosi Kolės miestelio paprastų žmonių ir kelių jų kartų kasdienis gyvenimas (santuokos, gimimai, mirtys, praturtėjimai ir nuosmukiai, emigracija į Vakarus, iškeliavimai į Rytus). Tad tai ne tik istorinis socialinis romanas, bet ir šeimos saga. Paraleliai aprašydamas dviejų šeimų (socialisto revoliucionieriaus Mokytojo ir kiaulių pirklio Odisėjo) gyvenimo linijas, rašytojas parodo, kartais gal kiek vienpusiškai vienus veikėjus idealizuodamas, kaip socialinė politinė istorija (karai, ispaniškojo gripo epidemija, fašizmas ir kt.) kuria paprastų žmonių likimus ir kaip tų žmonių troškimai (meilės, laimės, kažko naujo ilgesys) kuria šalies istoriją. Tose dramatiškose, tragiškomis mirtimis pasibaigiančiose (Mokytoją per neramumus Milane nušauna kareivis), kartais groteskiškose (Odisėjas kiaulidėje pasikaria ant kiaulių žarnų) asmeninėse istorijose susipina gyvenimo realizmas ir už jo slypinti tikrovės magija, racionalūs veiksmai ir slėpiningi vidiniai išgyvenimai. Ir vis pasikartojantis patyrimas tobulo skausmo, kuris ištinka vis kitus romano veikėjus kaip koncentruota, esminga žemiško būvio patirtis, kaip varomasis istorijos ratas.
Įdomios romane yra istorinės, kartais buitinės, kartais politinės detalės, bylojančios apie to meto Italijos patriarchalinės visuomenės papročius, žmonių mąstyseną ir moralines nuostatas, politikos supriešintas šeimas, karo žiaurumus ir kt. Antai tais XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios metais kiaulių pirklys Odisėjas dar prieš vedybas su Roza lytinius santykius išbandė su moterimis už pinigus. Tad prostitucijos, viešnamių būta ir tais griežtų moralinių normų laikais. O devyniolikmetė Roza, ištekanti už dvidešimt metų vyresnio Odisėjo, apie tai, ką lovoje daro susituokę vyras ir moteris, sužino iš moterų, skalbiančių prie griovio. Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, Kolės miestelį paliekantys vokiečiai, neturėdami laiko pasiimti kalinius, juos paskubomis sušaudo. Kolės gyventojai grioviuose ir šliuzuose žvejoja vokiečių sušaudytų italų kūnus ir todėl nespėja pasveikinti įžengiančių išvaduotojų. Tai ir kitką pasakojant, kaip ir būdinga magiškajam realizmui, romane neieškoma egzistencinių, psichologinių gelmių, bet nepasakysi, kad romano turinys banalus ir prastas.
Rašytojas veikiau siekia parodyti, kad „gyvenimas – tai visuma akimirkų, kurių mes niekada ir nė karto neįstengiame suvaldyti“ (p. 120). Parodyti, kaip tekėdamas nesuvaldomu galingu srautu (tiksliau, spirale besisukdamas) laikas neša pokyčius, kaip vynioja slėpiningą gyvenimų ir likimų liniją ir koks tame laike keistas bei įdomus yra žmonių likimas, jų dorybės ir mintys, pagrįstos ne tik protu, bet ir paslaptimi bei atsitiktinumu. Laikui tekant, miestelyje randasi „kiti garsai, kitos spalvos, kitaip virpantis oras“ (p. 77), „kaimiečių kalbėsena susimaišė su atvykėlių taip, kaip ropinėje susimaišo skirtingų rūšių vynas“, „su naujais žmonėmis atkeliavo nauji papročiai ir naujos istorijos, nauja rengimosi mada“ (p. 77). Roza, tokia vieniša naujai pastatytuose Odisėjo namuose, vis žvelgianti iš terasos į kalvą, apvainikuotą kiparisų giraite, ir iškeliaujanti su netikėtai tarp kiparisų atklydusiu žaislų gydytoju. Iš šių ir kitų iškalbingų, koncentruotų kasdienio gyvenimo epizodų pasakotojas, stebėdamas pasaulį ir žmones tarsi iš aukštai, iš kitokios perspektyvos, sudėlioja spalvingą ir turtingą ištisos epochos Italijos paveikslą.
Svarbų vaidmenį čia vaidina savitas rašytojo stilius, romano kalbos turtingumas, savotiška žodžių magija, gebėjimas gan poetiškai kalbėti apie kasdieniškus dalykus. Vokiečių kritikai kalba apie šiam romanui būdingą Sprachmusik (kalbos muziką), italai – apie aura poetica (poetiškumo aurą), ritmo narrativo (pasakojimo ritmą). Tai turbūt sunkokai išverčiami dalykai, bet lietuviškame vertime jie tikrai neblogai perteikti. O kas iš Riccarelli savito, poetiškumo aura apgaubto, kalbos muzika srūvančio magiškojo realizmo lietuviškai liko neperteikta ir neperteikiama, galėtų papasakoti romano vertėjas Pranas Bieliauskas, Šv. Jeronimo premijos laureatas, į lietuvių kalbą, beje, išvertęs ir porą Márquezo romanų.
Kaip galima spręsti iš kritikos straipsnių, patiems italams šis Riccarelli romanas įdomus tuo, kad prikelia jų šalies istoriją, pavaizduodamas jaudinančius praeities momentus, atgaivindamas praeities atmosferą ir tai, kas toje praeityje verta daugiau dėmesio. Aišku, pabrėžiama ir romano savita poetinė kalba, ir rašytojo gebėjimas imituojant žodinę pasakojimo tradiciją iškelti paties pasakojimo vertę. Taip pat gebėjimas sueuropinti Lotynų Amerikos magiškojo realizmo principą, susieti jį su istorinio romano žanru. Neatsitiktinai romanas apdovanotas dviem premijomis: „Premio Strega“ (2004) ir „Premio Campiello Europa“ (2007).
Turinio ir formos požiūriu Riccarelli „Tobulas skausmas“ nėra sudėtingas romanas. Bet gera knyga nebūtinai turi būti sudėtinga. Ji tikrai įdomi kaip savitas istoriškumo, poetiškumo ir magiškojo realizmo derinys. Parodantis, kad savaip nepaprasta ir magiška yra ne tik egzotiškoji Lotynų Amerikos tikrovė, bet ir europinė Italijos tikrovė su visa jos ypatinga, dramatiška istorine, socialine ir žmogiškąja realybe.
___
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas “Metų verstinės knygos rinkimai”
