Eilės. SARA POISSON
Stereo
Sala tarsi medžiaga vietoje to, kas liūdna
ir linksma. Kosulys ir saulė. Jūra, vėjas ir
kosulys. Skirtybės saloje susiglaudusios.
Šluba moteris su skrybėle, luošumas ir
karūna, priešybių vienybė, gyva jungtis
lyg švytuojantis ryškiai oranžinis nagas.
Tiesą sakant, jo panagėje – tavo budri akis.
Dieną, kai ten randame akį, mudu kasomės
vienas į kitą apsirgę ūmia bendro juoko liga.
Žiūrime vienas į kito veidą, lyg tai būtų
brūzgyno proskyna, iš prigimties kiauras
ornamentas su spalvotu vaizdu į anapus.
Pro ten iš salos regime šviesią krautuvę,
ji lyg didelė lempa, sutraukianti juodas,
sunkias, nerangias figūras. Gal tik atrodo?
Girdime kalbų maišalynę, kuri mums
padeda likti namie ir kuri padeda iš namų
išvykti, padeda būti, lygiai kaip ir nebūti.
Sala tarsi lova mūsų formas kartoja geriau
nei mes mylimųjų ar savo motinų formas,
visa tai lyg žalia šviesa iš melsvos tamsos
arba pasakojimas, mūsų kūnuose dūzgiant
virusų genų grandelėms*: esi amžinai pilnas,
gal tik vemtum labiau vienas, nei mirtum,
nei virptelėtum, aiktelėdamas abiem galais,
nugindamas savo apmąstymų spiečių, viso,
kas gyva negyva, bendrą pabyrančią knygą.
___________________________________
* Osakos universiteto mokslininkai nustatė, kad žmogaus organizme yra 40 milijonų metų senumo viruso genetinės medžiagos fragmentų, kurie sudaro net 8 proc. viso žmogaus genomo.
Seserystė
Sese, mūsų pramano pusėje
kosmosas, jis mums – užuovėja,
milžiniškas tamsus šautuvo
vamzdis.
Žaižaruojančios dulkės mus
ginčys, tiesa, rykštele seserystės,
pridėk dar rėksmingą mergelių,
gėlelių simetriją.
Bėgsime ristele, įsimylėję savo
gendantį vandenį amforose,
ten, kur arkos sustingę
sočiam žiovuly, kur
tamsuoja violetinė rasė.
Vėl ją prarasime.
Autorės nuotrauka
Dėmės
Kovo pabaiga ir pernykščiai lapai,
pernykštės šnekos pabaiga. Sodely
prie apleisto ligoninės korio laigantis
dalmatinas, tarsi nebaigto teksto prieigos,
kalbos dėmės, gyvas džiugaus
neišbaigtumo įrodymas. Aukštas,
prakaulus jaunuolis, kuriam,
kaip ir tau, patinka stambios,
sveikos, jaunos moterys, našaus kūno,
pilnos vaisingo vaizdo ir atvaizdo.
Jaunuolis su savo mergyte-coliuke:
palenkia galvą, kad jo lūpos užbaigtų
jos mažytės baltos kaktos liniją,
sakytumei, klaustuku po sakinio,
jog „reikia tą žaizdą kaip nors išgydyti“.
Jis, kaip ir tu, gimęs mylėti viską,
kas patinka mažiau, nei patinka labiausiai.
O jei ką, jis, kaip ir tas dalmatinas,
staiga nubėgs pilku taku, visas ryškiai
baltas ir raiškiai dėmėtas, lyg netikėtai
ištryškęs įrodymas, kad kažkas gali
linksmai gyvuoti, palakt iš juodos
balutės ir nebaigtas, nepasakytas.
Iš tiesų esame perteklius daiktams,
kurie mums pernelyg patinka. Tekstui,
kuris pernelyg suprantamas. Štai kodėl
nuolat šokame apie kokią nors dėmę,
dėlę, įtrūkimą, šerpetą, dieglį, ligonį,
paraudusią akį, skreplelę.
2010 kovas
Daina
Toji daina buvo apie žmones,
įmerktus į žiemos baltymą: kalbą
jie užtūpę tarytum gyvą kiaušinį.
Praverta burna jiems tas pats,
kas palikti lizdą. Ilgai nevalia.
Tai būtų, be to, tik dar viena tamsi,
negraži, krutanti kiaurymė. Jie
gėdijasi savo įraudusių kūnų tamsos,
dėl to paties gedi pageltusių kūnų.
Daug kas atrodo tamsu,
kai šitiek baltumo.
Šuns lojimas sumuša širdis jiems,
kūdikio verksmas nubrozdina odą.
Pusnys užkerta žemės kelius,
tai spaudžia mąstyti tiesiausia –
šuolį tiesiai į viršų, dangop.
Raudona saga po liežuviu
juos įaudrins labiau
nei kvietimas keliauti.
Gražūs daiktai
Savaitė tarytum septyni gražūs, dideli daiktai.
Lietaus dulkės tarytum prabangūs, meiliai
apmąstomi kapronai, kilę iš vos juntamos
minties, drėgmės ir kvėpavimo.
Vėjas ir žmogus varto knygos lapus, tarytum
kas žiopčiotų ar kartu su visais negrabiai
tupinėtų apie vietas, kurias paliko kažkur,
tarytum liga, pradingusi moteris.
Šiandien esi lyg apsalus sielelė kampe, tarsi
(š)velniavos kaltūnėlis po skrybėle, šlapinies,
tartum verktum ar juoktumeis, lyg mane ir
anglį tavy sietų švelniausias meilės ryšys.
Kaminai veja savo pilkas virves, kažkas jas
sugauna kažkur kairėje, regis, jis ieško ryšio
arba panašumo, lyg vertų karolius ar užvaldytų
pasaulį atrasdamas prietarą.
Motina
Jos veidas per laiką pagelto ir patamsėjo,
ji sukurta pagal tą patį sumanymą, kaip ir
gelstantis storų, pamėgtų knygų popierius.
Užsirišti prijuostę jai tapo didelis darbas.
Prijuostė lyg vėliava, kuri skelbia buvusius
darbus, primena, kad kažkas jau nuveikta.
Pamažu atsisveikina su prakaito smarve,
kaskart ji netenka žmogaus kvapo, lyg būtų
paveikslas, šešėlio šviesus pakraščiukas.
Šešėlis jai tarytum antra tamsioji lazda, šalia
šviesiosios, kurią tamposi su savim, ji bus
išgelbėta vien per didį gebėjimą čiuopti.
Kėdė, kurioje sėdi, prigludusi prie jos kūno
tarsi peilis prie peilio, abi jos – valgymo
įrankiai, kaip mylimieji sugulę lyg šaukštai.
Galbūt ją išvalgė tai, ką ji pati manė valganti.
Ji kvėpuoja šniokštuodama, lyg tuštumų
ir skylučių joje būtų daugiau negu kūno.
Oras, kuris vaikšto jos plaučiais, vargiai
beprisodrina dvasią. Oras: jaučiu, jis gėdisi
šitų savo menkai vaisingų kelionių ir triūso.
