Darbo etika

JOHN M. BUCHANAN

Romaną „Rugiuose prie bedugnės“ skaičiau studijų metais. Dabar 1951 m. išleistos J. D. Salingerio knygos jau yra parduota daugiau nei 65 milijonai egzempliorių ir vis dar parduodama po ketvirtį milijono kasmet. „Rugiuose prie bedugnės“ tapo privalomais visos kartos skaitiniais. Knygos antiherojus Houldenas Kolfildas kai kuriems žmonėms tebėra kultinis veikėjas.

Prieš kelerius metus tuokiau vieną porą, kuri buvo taip įsimylėjusi Houldeno Kolfildo personažą, kad vienas kitą vadino jo vardu, per pamokslą prašė paskaityti jų mėgstamiausias romano ištraukas, o per priesaikos ceremoniją vienas į kitą norėjo kreiptis Houldenu ir Houlden. Nuo pastarojo žingsnio man pavyko juos atkalbėti, o savo pamokslui iliustruoti išties sutikau pasitelkti „Rugiuose prie bedugnės“ ištrauką.

Šiemet sausį miręs Salingeris po „Rugiuose prie bedugnės“ aplankiusios sėkmės gyveno itin uždarą gyvenimą. Be šios knygos, jis išleido tik vieną apsakymų rinkinį ir vieną plonytį romaną. Jis išsikraustė į mažą miestelį Naujojo Hampšyro valstijoje ir vengė spaudos. Viename paskutinių interviu dienraščiui „The New York Times“ 1974 m. jis sakė: „Nesispausdinimas teikia nuostabią ramybę. Tai ramuma… Spausdinimasis yra baisus lindimas į mano asmeninį gyvenimą. Aš mėgstu rašyti. Rašyti man labai patinka. Bet rašau sau ir savo paties malonumui.“

Kodėl Salingeris neišleido nieko daugiau? Ši paslaptis mane masina, todėl nudžiugau išvydęs, kad šį klausimą viename laikraščio vedamųjų nagrinėja Garrisonas Keilloras. Jo gvildenta tema buvo sunkus darbas arba šio stoka. Apie Salingerį Keilloras pasakė šitaip: „Nė vieno amerikiečio rašytojo, nuveikusio tiek nedaug, šlovė nelydėjo taip ilgai.“

Kol Salingeris nuo visų slėpėsi Naujajame Hampšyre, Joyce Carol Oates, Philipas Rothas ir Johnas Updike’as intensyviai darbavosi, leisdami knygą po knygos. Updike’as, kūryboje pasitelkęs protestantiškąją darbo etiką, pasiekė stulbinamų rezultatų. Beveik kasmet jis išleisdavo po romaną, o kur dar poezija, esė, apsakymai, literatūros kritika ir knygų recenzijos. Eilėraščius jis kūrė ir gulėdamas ligoninėje, iki paskutinės gyvenimo dienos. Updike’as mums pateikė aiškų pavyzdį, ką Liuteris ir Kalvinas vadino pašaukimu. Jis suprato, kad Dievas kiekvieną žmogų apdovanoja tam tikromis dovanomis ir tikisi, jog šiomis dovanomis jis naudosis bendram labui. Tavo pašaukimas – naudotis savo dovanomis. „Neužvožkit indu savo žiburio, – sako Jėzus, – tešviečia jis visiems.“

O ką pastaruosius penkiasdešimt metų veikė Salingeris? Gal visą šį laiką paniuręs ir susiraukęs per dienas sprendė kryžiažodžius?

Pasirodo, jis rašė. Pasak Salingerio dukters Margaret, jis rašė daug, o nespausdintus rankraščius buvo kruopščiai surūšiavęs. „Raudona žyma reiškė „jei mirčiau nespėjęs užbaigti, spausdinkit tokį, koks yra“, mėlyna žyma reiškė „spausdinkit, bet pirma suredaguokit“. Vienas Salingerio kaimynų sakė, kad rašytojas jam minėjęs, jog turi parašęs penkiolika neskelbtų romanų.

Savo esė Keilloras baigia taip: „Tebetikiu sunkiu darbu. Taip gyventi smagiau ir geriau.“ Pasirodo, kad šitaip turbūt manė ir Salingeris. Nežinome, kas yra tuose rankraščiuose, tačiau turbūt savo dovanomis naudojosi ir jis.