Dainos, kurių išmokė motina
SIGITAS GEDA
2007 metai
Apie druską
Evangelinė Jėzaus ištara „Jūs esate žemės druska“ (apie tikinčiuosius) išsiskleidžia tada, kai žinai, kad anuo metu, o ir dar tūkstantį metų, druska buvo krištolo skaidrumo ir savo verte prilygo auksui.
Pavyzdžiui, senovės Kroatijos valstybės trečdalį pajamų sudarė lėšos, gautos iš prekybos druska. Nekilmingiesiems ja prekiauti iš viso buvo draudžiama.
Druską į krantą atgindavo Adrijos bangos, žmonėms belikdavo ją išžerti (tiršto tirpalo pavidalu) į smėlį, kur ji galutinai išsikristalizuodavo.
Lapkričio 17, šeštadienis
Šienaujantis velnias
Tokių piešinių esama lotyniškose XVII a. knygose. Juodas ir uodeguotas. Nieko nešienauja, tik braižo tobulus ovalus ir išvedžioja ornamentus… Airiai dabar tiki, kad tokiu „menu“ užsiima ateiviai. Jų laukuose palikdami neva energetinius ženklus… Kiti juokiasi… Ir mokyti, ir nemokyti. Rimta mokslininkė įrodinėja, kad tokiuose ratiluose augančių stiebų „sąnariai“ yra stipresni. Žinome juk, kad stiebai turi tokius sukietėjimus, jungtis. Kaip kad žmogaus kaulai. Priešingu atveju mes sulūžtume, negalėtume lankstytis.
Pirmasis Sąjūdžio suvažiavimas
Gal prieš gerą mėnesį paskambino ponia V. (iš Signatarų n.), balsas buvo beveik kariškas:
– Jūs turite papasakoti apie Sąjūdžio pradžią! Gavome pinigų, reikia įamžinti…
Ir t. t., ir t. t.
Aš visaip atsimušinėjau, bet kur tu, žmogus, dėsies! Leonas Glinskis ateis ir nufilmuos.
Dabar pridurčiau tik tiek.
Tai buvo ir pergalė, ir groteskas.
Puplaiškis rėkė, kodėl nereikalaujame nepriklausomybės, Butkė šaukė, kad „rašytojai vėl mums parveš Stalino saulę“… Petka su Daunoru padarė po šimtgramį ir ėmė baubt… Kulminacija buvo, kai Brazas paskelbė grąžinąs tautai Katedrą (lyg jo būtų!), o Tata vežimėlyje išstūmė į sceną savo Tatą…
A. a. Albertas Z. sakydavo, kad nuo tol jam tapo viskas aišku. Lietuvių tautos ateitis kaip ant delno. Pasikartos ir prieškaris, ir 1940-ieji… Restauracija.
Tiesą sakant, taip ir įvyko.
Kitas a. a. (J. Mikutis) būtų pasakęs:
– Nekakokit tautai ant kelio!
Tiedvi ideologijos (smetoninė Tatos konservų ir komunistinė perkrikštų) nepaliovė veikusios nė minutės.
Visi įsiamžino – raštais ir milijonais.
Apie klimato atšilimą
– Tai baisu kaip fantastiniam filme, bet dar baisiau, nes tai tikrovė, – sako vienas iš Jungtinių Tautų pareigūnų, atsidūręs Šiaurės ašigalyje.
Per artimiausius metus oro temperatūra sumažės 6 laipsniais, o vanduo pakils 0,5 metro… Jeigu nebus staigaus šoko.
Reminiscencijos
Jau žiema, ir akrobatai orūs
Atsisveikins baigę savo numerius,
Ir lėktuvas sminga sunkiasvoris, –
Ačiūdie, kad aš laimingai numiriau.
Lapkričio 18, sekmadienis
Tai, kas neįmanoma
Evangelijos žodžiai: „…surinksi mus, tarp visų tautų išblaškytus.“
Omeny turimi visi, tikintys Jėzum Kristum. Dabartis beveik ištrina pirminės krikščionybės išskirtinumą (kaip ir kitų). Kartu ištrinama ir dievasūnio idėja.
Naujieji tikėjimai nesusilydo į vieną mokymą. Tuotarp radikalai reikalauja pripažinti tai, kas „jų“ – vieną kurį nors tikėjimą.
Geriausias tikėjimas, mano galva, yra tas, kuris susijęs su kultūra, kraštovaizdžiu, mentalitetu.
Žmogiškumas yra vienas. Žmogus, turintis mažutėlaitę viltį. Tai suponuoja moralę. Anapusius vaizdinius palikime plasnoti!
Antai X–XI a. budizmo pomirtės pasaulyje esama 9 pakopų – jas pereina siela.
Dantės vizijoj – 9 pragaro ratai.
Negali juk kokios Lotynų Amerikos žmonių vaizdiniai sutapti su mūsiškiais, bet tai neatskiria vienų žmonių nuo kitų.
Planai
Vos ne po metų aiškėja visos tos užmačios detalės (atėjo laikas užsičiaupti ir Gedai…). Kaipgi kitaip! Geriausia priversti žmogų valkiotis po teismus. Atimti (arba sutrypti) jo visuomeninį statusą. Taip ir padarė tą lemtingąjį sausį, pasinaudoję kvaištelėjusia mano (…).
Beje, panašiai veikta ir 1972-ųjų vasarį, ir 1975-aisiais.
Tada nepavyko, o dabar?
Keistai atrodyčiau, prakalbęs apie viešąsias valdžios piktadarybes. Kiekvienas gali mesti: „Žiūrėk savo bėdų!“
Kas dar keisčiau: ištardymas labai primena andai mano aprašytąją Antano Drazdausko (Strazdo) bylą.
Koks vardas?
Kokia pavardė?
O šita raidė –
A ar B?
Laukiantysis
SMS:
I
Atvažiuoju į džiazo koncertą. Ar nesutrukdysiu?
II
O, lauksiu. Manau, Verlaine’as irgi palauks… Kada būsi?
I
Laukiu. D. su mašina. Tada ir paskambinsiu.
(Po trijų val.)
II
Manau, kad tavo planai pasikeitė. Kaip visada.
I
Dabar groja. Paskambinsiu.
(Dar po trijų val.)
Tyla. Jis eina miego. Kažkas skambteli apačioje. Žmogus šoka iš lovos. Puola prie namų telefono. Alio, alio!
(Dar po trijų val.)
Tyla. Žmogus miega. Ilgas skambutis apačioj. Viskas kartojasi.
II
Ar tu gyva?
Tyla. Žmogus keliasi, verda žaliąją arbatą.
Galios kaukės
Policininkas, Skuodo rajone mirtinai nutrenkęs tris vaikus, turėjo satanistinį mašinos numerį – 666. „Nieko sau“, – sakė Paleckiukas (junior).
Vaikų nėr, numeriai liko.
Posakiai (atmintini)
Kada aptarinėjam vieną ar kitą poelgį, svarstom savo pačių galimybes, visad turėtume prisiminti tėvų ir senelių kartotą – žmogus dviejų gyvenimų neturi!
Paveldas
Apstulbau, kad dar prieš karą naujus dalykus mene mūsiškė publika pirmiausia vadindavo „bepročių kliedėjimais“… Tai apie Kačinską, Bacevičių, Jakubėną.
Mat taip bet kuris mėginimas ką nors nauja pasakyti būdavo apibūdinamas ir mano jaunystėje.
Tiesa, sovietinė valdžia tokius „bepročius“ dar šalindavo iš darbo, jie savaime atsidurdavo KGB ir CK stebėjimo lauke.
Pamiršta, o reikalinga!
Kai išgirdau sakinį: „Man nepatinka baladotis po jūrą!“, atsiminiau, kad mūsų tarme tokiais atvejais pasakytų ne „baladotis“, o „kalatotis“.
– Nesikalatok be reikalo!
Arba:
– Taip kalatodamas sviesto nesumuši!
Gal čia ir svetimžodis, bet baladotis galima tik kamaroj ar – už durų.
Iš patarlių lobyno
Prancūzų:
– Sunkiausia su moterimis, kai jos išeina iš virtuvių…
(Ir ima daryti savo tvarką?)
Lietus vidurnaktį
Lašų ciksėjimas į skardą tapo girdimas išjungus televizorių. Žmogus sėdėjo tamsoj, fotelyje su pagalvėlėmis.
Retkarčiais pliūptelėdavo ir dujinis šildymo katilas, retkarčiais mašinų signalizacija.
– Cak, cak, cak… – tarsi katino nageliu. Žmogus sukryžiavo rankas ant pakaušio. Jam rodės, kad taip sėdi jau šešiasdešimt… ne, daugiau metų.
Vienas lašams slenkant stoglangio stiklu.
Vyras šalimais moters
Jūra vidurvasarį. Bangos, pošviesės, kaip melsvuojanti drobė išsivynioja prie kranto. Žmogus, ištrūkęs iš kalėjimo. Jam gelia kaulus, skauda kojas, dantis. Jis dar pilnas išgyvento šiurpo, sukrėstas iš pamatų. Šalimais moteris, kuri jo neapkenčia.
Priekaištų ir keiksmažodžių papliūpos.
– Kur mano vieta? – klausia žmogus.
Skausmas, kurį jis atsimins.
Mecenatas
Imperatoriaus Oktaviano laikais gyvenęs didžiadvasis žmogus, valdovo patarėjas, rėmęs ir Vergilijų, ir Horacijų… Ne tik tapybą, skulptūrą, bet ir poeziją.
Be jo nebūtų gimusi nei „Eneida“, nei „Satyros“.
Iš čia kilęs žodis „mecenatas“, menų rėmėjas.
Vienas Danijos miestas sukūrė savo dailės muziejų, pradėjęs taip – vienas procentas parduotų marškinių pelno skiriamas menininkams.
Danijoje šeimos garbė paremti kompozitorių, dailininką, muzikantą.
Lietuvoje, regis, mecenatų yra tiek, kiek ranka turi pirštų. Greičiau atims, negu duos… Bent keli milijonieriai mane patį yra „apiplėšę“. Šiaip sau, iš draugiškumo… Besaikis išnaudojimas, man regis, per anksti nuvarė į grabą ne vieną menininką. Iš rašytojų bent jau J. Kunčiną, R. Gavelį, J. Ivanauskaitę.
Lapkričio 19, pirmadienis
Žodžiai
Jogailaičių kryžius, dvigubas kryžius. Nuo Jogailos krikšto laikų tapęs Jogailaičių dinastijos ženklu, naudojamu daug kur – vėliavose, uniformose, kaip patrankų emblema.
Po Žygimanto Augusto, paskutinio iš Jogailaičių, mirties pradėtas vadinti „gonča“.
„Gonča“ – suslavinta „vyčio“ forma.
Manyčiau, kad „deglo“ sinonimas „gagančius“ yra to paties galo.
Mes gi vaikystėje tokiais gagančiais pasišviesdavom gaudydami vėžius. Naktimis.
Deglas, fakelas – privalomas vyčio atributas.
