Ar “Google” mus bukina?

Ką internetas daro mūsų smegenims

NICHOLAS CARR

„Deivai, liaukis. Ar nesiliausi? Liaukis, Deivai. Ar liausiesi pagaliau, Deivai?“ Taip maldauja superkompiuteris HAL’as nepermaldaujamo astronauto Deivo Baumano garsioje beveik paskutinėje Stanley Kubricko „2001 metų kosminės odisėjos“ scenoje, keistai veriančioje širdį. Baumanas, kurio šis gendantis mechanizmas vos nepasmerkė kosminei mirčiai, ramiai, šaltakraujiškai atjungia atminties jungtis, kontroliuojančias dirbtines smegenis. „Deivai, mano protas nyksta, – beviltiškai ištaria HAL’as. – Aš jaučiu tai. Aš jaučiu tai.“

Aš irgi tai jaučiu. Pastaruosius keletą metų mane yra apėmęs nemalonus jausmas, tarytum kažkas krapštinėtųsi po mano smegenis – perbraižytų neuronų jungtis, perprogramuotų atmintį. Mano protas neišnyko, bent jau man taip atrodo, tačiau jis keičiasi. Nebemąstau taip, kaip mąsčiau anksčiau. Labiausiai tą jaučiu skaitydamas. Seniau būdavo visai nesunku pasinerti į knygą ar ilgoką straipsnį. Mintimis įsitraukdavau į naratyvą ar į argumentų posūkius, valandų valandas praleisdavau klaidžiodamas ilgomis prozos atkarpomis. Dabar to beveik nebūna. Mano dėmesys dažniausiai pradeda krypti į šalį po dviejų ar trijų puslapių. Pasidarau neramus, pametu pagrindinę mintį, pradedu ieškoti kitos veiklos. Jaučiuosi, tarsi nuolat tempčiau savo aikštingas smegenis atgal prie teksto. Giliajam skaitymui, kuris anksčiau buvo toks natūralus, dabar reikia didelių pastangų.

Man rodos, suprantu, kas darosi. Jau daugiau kaip dešimt metų internete praleidžiu gausybę laiko ieškodamas ir naršydamas, retkarčiais prisidėdamas prie didžiųjų interneto duomenų bazių. Žiniatinklis man kaip rašytojui buvo tarsi Dievo siųstas. Ieškant faktinės medžiagos seniau tekdavo nemažai laiko praleisti prie knygų ir periodinių leidinių lentynų, dabar tai galima atlikti per kelias minutes. Kelios „Google“ užklausos, keletas greitų spragtelėjimų ant nuorodų ir jau turiu ieškomą iškalbingą faktą ar turiningą citatą. Net kai nedirbu, dažnai rausiuosi po žiniatinklio informacinę tankmę, rašau elektroninius laiškus, peržvelgiu antraštes ir tinklaraščių įrašus, žiūrinėju klipus, klausausi internetinių garso įrašų ar tiesiog striksiu nuo vienos nuorodos prie kitos, dar kitos. (Nors nuorodos kartais tapatinamos su išnašomis, jos ne tik nurodo susijusią medžiagą, bet ir stumia link jos.)

Man, kaip ir kitiems, internetas tapo universaliu tarpininku, kanalu, kuriuo per akis ir ausis į mano smegenis patenka didžioji informacijos dalis. Betarpiška prieiga prie tokios nepaprastai turtingos informacijos saugyklos turi daug pranašumų, jie plačiai aprašyti ir deramai įvertinti. „Tobula silicio atmintis, – žurnale „Wired“ rašė Clive’as Thompsonas, – mąstymui gali duoti didžiulę naudą.“ Bet ši nauda turi savo kainą. Kaip septintajame dešimtmetyje nurodė medijų teoretikas Marshallas McLuhanas, medijos nėra tik pasyvūs informacijos kanalai. Jos suteikia mąstymui medžiagos, tačiau kartu ir formuoja mąstymo procesus. O internetas, atrodo, tik išmuša mano gebėjimą susikaupti ir mąstyti. Dabar mano protas tikisi gauti informaciją taip, kaip internetas ją platina, – srauniai tekančia dalelių srove. Kitados buvau tarsi nardytojas žodžių jūroje. Dabar skrieju jos paviršiumi tarsi vyrukas su vandens motociklu.

Ne aš vienas toks. Kai užsiminiau apie savo skaitymo bėdas draugams ir pažįstamiems – beveik visi jie yra rašantys žmonės – daugelis atsakė turintys panašią patirtį. Kuo daugiau naudoji internetą, tuo didesnių pastangų reikia dėmesiui išlaikyti rašant ilgesnius teksto fragmentus. Tinklaraštininkai, kuriuos skaitau, taip pat pradėjo minėti šį fenomeną. Scottas Karpas, rašantis tinklaraštį apie interneto medijas, neseniai prisipažino visiškai nustojęs skaityti knygas. „Universitete studijavau literatūrą ir buvau nepasotinamas knygų rijikas, – sako jis. – Kas atsitiko?“ Ir mėgina rasti atsakymą: „Kas, jeigu aš skaitau internete daugiausia ne todėl, kad pasikeitė mano skaitymas, tai yra kad ieškau patogumo, bet todėl, kad pasikeitė mano MĄSTYMAS?“

Bruce’as Friedmanas, savo tinklaraštyje rašantis apie kompiuterių naudojimą medicinoje, taip pat aprašo, kaip internetas pakeitė jo proto įpročius. „Beveik visiškai praradau gebėjimą skaityti ir suvokti ilgesnį straipsnį internete ar spaudoje“, – neseniai rašė jis. Friedmanas, kuris yra patologas, ilgą laiką dirbęs Mičigano universiteto Medicinos mokykloje, smulkiau man visa tai paaiškino, kai kalbėjomės telefonu. Sprendžiant iš to, kaip greitai jis peržvelgia trumpus teksto fragmentus iš daugelio interneto šaltinių, jo mąstymas, sako jis, pasiekė staccato būseną. „Nebegalėčiau skaityti „Karo ir taikos“, – prisipažino jis. – Praradau tam gebėjimą. Net tinklaraščio įrašą, didesnį nei trijų ar keturių pastraipų, suvokti per sunku. Tiesiog permetu akimis.“

Pavieniai epizodai dar nieko neįrodo. Tenka laukti ilgalaikių neurologinių ir psichologinių eksperimentų, kurie išsamiai atskleistų, kaip interneto naudojimas veikia pažinimą. Tačiau neseniai paskelbtas interneto įpročių tyrimas, kurį atliko mokslininkai iš Londono universitetinio koledžo, leidžia teigti, kad, ko gero, esame pačiame skaitymo ir mąstymo pokyčių sūkuryje. Penkerius metus trukusio tyrimo metu mokslininkai nagrinėjo kompiuterio seansų žurnalus, fiksavusius lankytojų elgesį dviejose populiariose informacijos svetainėse: viena iš jų priklauso Britų bibliotekai, kita – Jungtinės Karalystės edukacijos konsorciumui, kuris suteikia prieigą prie žurnalų straipsnių, elektroninių knygų ir kitos rašytinės informacijos. Buvo nustatyta, kad žmonės, kurie naudojosi šiomis svetainėmis, skaitė „permesdami akimis“, šokinėjo nuo vieno šaltinio prie kito ir retai kada sugrįždavo prie ankstesnio. Paprastai perskaitydavo ne daugiau kaip vieną du straipsnio ar knygos puslapius, o paskui peršokdavo į kitą svetainę. Kartais išsisaugodavo ilgą straipsnį, tačiau nesama jokių įrodymų, kad prie jo sugrįždavo ir iš tikrųjų perskaitydavo. Studijos autoriai teigia: „Akivaizdu, kad vartotojai neskaito internete tradiciniu būdu; iš tikrųjų yra ženklų, kad iškyla naujos „skaitymo“ formos, kai vartotojai tiesiog horizontaliai „perbėga“ per antraštes, turinį ir santraukas ieškodami trumpiausių kelių. Atrodo, kad jie naudojasi internetu vengdami skaityti tradiciniu būdu.“

Dėl internetinių tekstų savybės būti visur tuo pačiu metu, ką ir kalbėti apie populiarų SMS žinučių siuntinėjimą mobiliaisiais telefonais, šiandien, ko gero, skaitome daugiau nei aštuntajame ar devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai populiariausia informacijos priemonė buvo televizija. Bet tai kitoks skaitymo būdas, o už jo slypi kitoks mąstymo būdas – galbūt net nauja savivoka. „Mes nesame tik tai, ką skaitome, – sako Maryanne Wolf, raidos psichologė iš Tuftso universiteto ir knygos „Proustas ir kalmaras: skaitančių smegenų istorija ir mokslas“ (Proust and the Squid: The Story and Science of the Reading Brain) autorė. – Esame ir tai, kaip skaitome.“ Jai nerimą kelia tai, kad interneto diktuojamas skaitymo būdas, aukščiausiai iškeliantis „efektyvumą“ ir „betarpiškumą“, gali susilpninti mūsų gebėjimą skaityti įsigilinus, kuris atsirado, kai ankstesnė technologija, spausdinimo mašinos, didelius ir sudėtingus prozos kūrinius padarė įprastus. Kai skaitome internete, teigia ji, tampame „tik informacijos dekoduotojais“. Mūsų gebėjimas interpretuoti tekstą, mintyse kurti gausias asociacijas, susidarančias skaitant įsigilinus ir neatitraukiant dėmesio, lieka didžia dalimi nepanaudotas.

Kadras iš Stanley Kubricko filmo "2001 metų kosminė odisėja" (1968)

Skaitymas, aiškina Wolf, žmonėms nėra instinktyvus įgūdis. Jis nėra įrėžtas mūsų genuose kaip kalbėjimas. Savo protus turime išmokyti, kaip išversti matomus simbolinius ženklus į suprantamą kalbą. O medijos ir kitos technologijos, kurias naudojame mokydamiesi ir lavindami skaitymo meną, vaidina svarbų vaidmenį formuojant neuronų jungtis mūsų smegenyse. Eksperimentai rodo, kad ideogramų skaitytojai, pavyzdžiui, kinai, skaitymui išsiugdo visiškai kitokias mentalines jungtis nei tie, kurių rašytinė kalba sudaryta iš abėcėlės. Pakitimai išplinta į daugelį smegenų sričių, taip pat ir į tas, kurios valdo tokias svarbias kognityvines funkcijas kaip atmintis ir regos bei klausos dirgiklių interpretavimas. Taip pat galime manyti, kad jungtys, sudarytos naudojant internetą, skirsis nuo tų, kurios atsiranda mums skaitant knygas ar kitus spausdintus tekstus.

Apie 1882 metus Friedrichas Nietzsche nusipirko rašomąją mašinėlę – tiksliau tariant, „Malling-Hansen“ rašomąjį rutulį. Jo regėjimas tolydžio prastėjo, susikaupus žiūrėti į puslapį reikėjo vis didesnių pastangų, dažnai skaitymas sukeldavo gniuždančius galvos skausmus. Jis buvo priverstas riboti savo rašymą, baiminosi, kad netektų visai jo atsisakyti. Rašomoji mašinėlė jį išgelbėjo, bent jau kuriam laikui. Kai įgudo spausdinti akluoju metodu, jis galėjo rašyti užsimerkęs, naudodamas tik pirštų galiukus. Žodžiai iš jo galvos ir vėl galėjo lietis ant popieriaus.

Tačiau jo darbui aparatas turėjo subtilesnį poveikį. Vienas Nietzschės draugas, kompozitorius, pastebėjo, kad pasikeitė jo rašymo stilius. Jau ir taip glausta proza pasidarė dar lakoniškesnė, panaši į telegramas. „Galbūt per šį instrumentą net sukursi savitą stilių“, – laiške jam rašė draugas, o apie savo paties kūrybą pridūrė, kad „mintys“ muzikoje ir kalboje dažnai priklauso nuo rašiklio ir popieriaus kokybės“.

„Esi teisus, – atsakė Nietzsche, – mūsų rašymo priemonės daro įtaką formuluojant mintis.“ Kaip rašo vokiečių medijų mokslininkas Friedrichas A. Kittleris, Nietzschės proza, rašomojo aparato padedama, „perėjo nuo argumentų prie aforizmų, nuo idėjų prie kalambūrų, nuo retorikos prie telegramos stiliaus“.

Žmogaus smegenų lankstumui beveik nėra ribų. Anksčiau žmonės manė, kad mūsų smegenų tinklas, tankiosios jungtys, sudarytos po kaukole iš maždaug 100 milijardų neuronų, galutinai susiformuoja pasiekus pilnametystę. Tačiau smegenų tyrėjai nustatė, kad tai netiesa. Jamesas Oldsas, neurologijos mokslų profesorius, vadovaujantis Krasnowo priešakinių studijų institutui George’o Masono universitete, sako, kad netgi suaugusio žmogaus smegenys yra „labai plastiškos“. Nervų ląstelės nuolat ardo senus ryšius ir formuoja naujus. „Smegenys, – teigia Oldsas, – turi gebėjimą persiprogramuoti, kai to prireikia, pakeisdamos savo veikimo būdą.“

Naudodamiesi tuo, ką sociologas Danielis Bellas pavadino „intelektualiomis technologijomis“ – įrankiais, išplečiančiais mūsų protinius, o ne fizinius gebėjimus, – neišvengiamai pradedame prisiimti tų technologijų savybes. Įtikinamas pavyzdys yra mechaninis laikrodis, pradėtas naudoti XIV a. Istorikas ir kultūros kritikas Lewisas Mumfordas „Technikoje ir civilizacijoje“ (Technics and Civilization) apibrėžė, kaip laikrodis „atsiejo laiką nuo žmogiškų įvykių ir padėjo sukurti tikėjimą nepriklausomu matematiškai matuojamų sekų pasauliu“. „Abstrakti suskirstyto laiko struktūra“ tapo „atskaitos tašku veiksmui ir minčiai“.

Metodiškas laikrodžio tiksėjimas padėjo atsirasti mokslinei minčiai ir mokslininkui. Tačiau tuo pat metu kažką atėmė. Kaip pažymėjo neseniai miręs Mičigano technologijos instituto kompiuterių mokslininkas Josephas Weizenbaumas savo 1976 m. parašytoje knygoje „Kompiuterio galia ir žmogaus protas: nuo sprendimo prie skaičiavimo“ (Computer Power and Human Reason: From Judgment to Calculation), pasaulio supratimas, susiformavęs dėl plačiai naudojamų punktualumo instrumentų, „tėra tik skurdi senesnio versija, nes jis pagrįstas tų tiesioginių potyrių, kurie formavo ir netgi sudarė bazę senajai realybei, atmetimu“. Spręsdami, kada valgyti, dirbti, miegoti, keltis, mes nustojome klausytis savo pojūčių ir pradėjome paklusti laikrodžiui.

Prisitaikymo prie naujų intelektualių technologijų procesą atspindi besikeičiančios metaforos, kurias vartojame sau bandydami paaiškinti save. Kai pasirodė mechaninis laikrodis, žmonės pradėjo mąstyti apie savo smegenis kaip apie dirbančias „tarsi laikrodis“. Dabar, programinės įrangos amžiuje, pradedame apie jas galvoti kaip apie dirbančias „tarsi kompiuteris“. Tačiau pokyčiai, kaip teigia neurologijos mokslas, slypi giliau nei metafora. Kadangi mūsų smegenys yra plastiškos, adaptacija vyksta ir biologiniu lygmeniu.

Internetas žada turėti labai didelių pasekmių pažinimui. Straipsnyje, išspausdintame 1936 m., britų matematikas Alanas Turingas įrodė, kad skaitmeninis kompiuteris, kuris tuo metu egzistavo tik kaip teorinis mechanizmas, gali būti užprogramuotas vykdyti bet kokio informaciją apdorojančio įrenginio funkciją. Būtent tai mes dabar ir matome. Internetas, nepaprastai galinga skaičiavimo sistema, įtraukia daugumą kitų mūsų intelektualių technologijų. Jis tampa mūsų žemėlapiu ir laikrodžiu, spausdinimo mašina ir rašomąja mašinėle, kalkuliatoriumi ir telefonu, radiju ir televizija.

Interneto absorbuojamos medijos perkuriamos pagal interneto pavyzdį. Į medijų turinį jis įterpia nuorodas, mirgančias reklamas ir kitus skaitmeninius blizgučius, apsupa turinį kitų jau absorbuotų medijų turiniu. Pavyzdžiui, nauja elektroninio pašto žinutė gali pranešti apie save tuo metu, kai peržvelgiame naujausias antraštes laikraščio svetainėje. Viskas baigiasi tuo, kad mūsų dėmesys yra nukreipiamas, o susikaupimas išsklaidomas.

Interneto įtaka nesibaigia ir kompiuterio ekranu. Žmonių protams pripratus prie beprotiško interneto medijų skiautinio, tradicinės medijos turi prisiderinti prie naujų publikos lūkesčių. Televizijos programos įdeda slenkantį tekstą ir iššokančias reklamas, žurnalai ir laikraščiai trumpina savo straipsnius, įveda santraukas, į puslapius prigrūda greitai peržvelgiamų informacinių nuotrupų. Kai šių metų kovo mėnesį „The New York Times“ nusprendė kiekvieno numerio antrąjį ir trečiąjį puslapius skirti straipsnių santraukoms, jų dizaino direktorius Tomas Bodkinas paaiškino, kad „sutrumpinimai“ skubantiems skaitytojams leis paragauti dienos naujienų „skonio“, atsisakant „mažiau veiksmingo“ metodo tiesiog versti puslapius ir skaityti straipsnius. Senosios medijos neturi didelio pasirinkimo, tik žaisti pagal naujųjų medijų taisykles.

Niekada komunikacijos sistema neturėjo tokios didelės reikšmės mūsų gyvenimuose ir nedarė tokios didelės įtakos mūsų mintims, kaip šiandien daro internetas. Tačiau, nors apie internetą prirašyta nemažai, nėra daug dėmesio skiriama tam, kaip iš tikrųjų jis mus perprogramuoja. Intelektuali interneto etika tebelieka miglota.

Maždaug tuo pačiu metu, kai Nietzsche pradėjo naudotis rašomąja mašinėle, vienas rimtas jaunuolis, vardu Frederickas Winslow Tayloras, atsinešė laikmatį į Midveilio plieno liejyklą Filadelfijoje ir pradėjo istorinę seriją eksperimentų, skirtų gamyklos mašinistų produktyvumui gerinti. Savininkams leidus, jis atrinko grupę gamyklos darbininkų, pastatė dirbti prie skirtingų metalo apdirbimo staklių ir fiksavo, matavo kiekvieną jų judesį ir mašinų atliktų operacijų laiką. Suskirstęs kiekvieną darbą į mažų, atskirų žingsnių seką ir išbandęs skirtingus jų atlikimo būdus, Tayloras sukūrė tikslių instrukcijų rinkinį, – „algoritmą“, kaip pavadintume dabar, – kaip kiekvienas darbininkas turi dirbti. Midveilio darbininkai niurnėjo dėl naujo griežto režimo, tvirtindami, kad jis daro juos panašius į robotus, tačiau gamyklos produktyvumas smarkiai išaugo.

Praėjus daugiau nei šimtui metų po garo variklio išradimo, pramonės perversmas pagaliau atrado savo filosofiją ir filosofą. Griežta Tayloro industrinė choreografija – jo „sistema“, kaip jis ją mėgo vadinti, – buvo palankiai sutikta gamintojų visoje šalyje, o po kurio laiko ir visame pasaulyje. Siekdami didžiausios spartos, didžiausio našumo ir didžiausio išdirbio, gamyklų savininkai naudojosi laiko ir judesio tyrinėjimais organizuodami savo darbą ir skirstydami darbus darbininkams. Tikslas, kurį apibrėžė Tayloras garsiajame 1911 m. veikale „Mokslinio valdymo principai“ (The Principles of Scientific Management), buvo nustatyti ir pritaikyti „vieną geriausią metodą“ kiekvienam darbui atlikti, siekiant, kad „sprendimo iš akies mokslą laipsniškai pakeistų techninis meistriškumas“. Kai jo sistema buvo pritaikyta visiems fizinio darbo veiksmams, Tayloras patikino savo sekėjus, kad tai sukels ne tik pramonės, bet ir visuomenės pertvarką sukuriant tobulo našumo utopiją. „Praeityje pirmiausia buvo žmogus, – pareiškė jis, – ateityje pirmiausia bus sistema.“

Tayloro sistema vis dar su mumis; ja tebesiremia industrinės gamybos etika. O šiuo metu, augant kompiuterių inžinierių ir programuotojų įtakai mūsų intelektualiniam gyvenimui, Tayloro etika pradeda veikti ir proto sritį. Internetas yra mechanizmas, sukurtas efektyviai ir automatizuotai surinkti, perduoti ir valdyti informaciją, o programuotojų legionai ieško „vieno geriausio metodo“ – tobulo algoritmo, – kaip atlikti kiekvieną protinį judesį to, ką mes įpratę vadinti „protiniu darbu“.

Kompanijos „Google“ centrinė būstinė, esanti Mauntin Vju, Kalifornijoje – „Googleplex“ – yra įtakingiausia interneto „bažnyčia“, o tarp jos sienų išpažįstama religija yra teilorizmas. Kaip teigia generalinis direktorius Ericas Schmidtas, „Google“ yra „kompanija, sukurta pagal matavimo mokslą“, ir siekia „viską susisteminti“. Naudodama elgsenos duomenis, surinktus per savą paieškos sistemą ir kitas tinklavietes, ji, „Harvard Business Review“ duomenimis, atlieka tūkstančius eksperimentų per dieną, o rezultatus naudoja algoritmams, vis labiau kontroliuojantiems, kaip žmonės randa informaciją ir iš jos ištraukia esmę, tobulinti. Ką Tayloras padarė su rankų darbu, „Google“ atlieka su proto darbu.

Ši kompanija paskelbė, kad jos misija yra „susisteminti pasaulinę informaciją ir padaryti ją visuotinai pasiekiamą bei naudingą“. Ji siekia sukurti „tobulą paieškos sistemą“, kurią apibrėžia kaip „suprantančią būtent tai, ką tu turi galvoje, ir pateikiančią būtent tai, ko tu nori“. „Google“ požiūriu, informacija yra tam tikras produktas, utilitarinis resursas, kurį galima eksploatuoti ir apdoroti su industriniu našumu. Kuo daugiau informacijos vienetų galime „pasiekti“ ir greičiau iš jų ištraukti esmę, tuo tampame produktyvesni kaip mąstytojai.

Kur visa tai nuves? Sergejus Brinas ir Larry Page’as, talentingi jaunuoliai, kurie įkūrė „Google“ studijuodami informatikos doktorantūroje Stanfordo universitete, dažnai kalba apie troškimą paversti savo paieškos sistemą dirbtiniu intelektu, į HAL’ą panašia mašina, kuri būtų prijungta tiesiai prie mūsų smegenų. „Didžiausia paieškos sistema sumanumu gali prilygti žmogui – o gal ir jį aplenkti, – tvirtino Page’as prieš keletą metų skaitydamas pranešimą. – Dirbti su paieškos sistema mums yra būdas dirbti su dirbtiniu intelektu.“ 2004 m. interviu žurnale „Newsweek“ Brinas teigė: „Žinoma, jeigu turėtum visą pasaulio informaciją, tiesiogiai susietą su tavo smegenimis, arba dirbtines smegenis, kurios būtų protingesnės už tavąsias, gyventum kur kas geriau.“ Praėjusiais metais Page’as mokslininkų suvažiavime sakė, kad „Google“ „tikrai stengiasi sukurti dirbtinį intelektą ir dirba dideliu mastu“.

Tokia dviejų matematikos meistrų, savo žinioje turinčių krūvą grynųjų ir nedidelę jiems dirbančių kompiuterių mokslininkų armiją, ambicija yra suprantama, netgi pasigėrėtina. „Google“ kompaniją, kuri iš esmės yra mokslo įmonė, motyvuoja troškimas naudojant technologiją, Schmidto žodžiais tariant, „spręsti užduotis, kurios iki šiol nebuvo išspręstos“, o dirbtinis intelektas šiuo metu yra sunkiausia užduotis. Kodėl gi Brinas ir Page’as nenorėtų būti tais, kurie ją įveiks?

Vis dėlto nerimą kelia jų lengva ranka daroma prielaida, kad mums visiems „būtų geriau“, jeigu mūsų smegenis papildytų ar net pakeistų dirbtinis intelektas. Pagal šią prielaidą intelektas yra mechaninio proceso išvestis, serija atskirų pakopų, kurias galima išskirti, išmatuoti ir optimizuoti. „Google“ pasaulyje, tai yra pasaulyje, į kurį įžengiame, kai naudojamės internetu, nepaliekama daug vietos apmąstymų neapibrėžtumui. Neaiškumas ne atveria kelią įžvalgai, o tėra programavimo klaida, kurią reikia ištaisyti. Žmogaus smegenys – tik pasenęs kompiuteris, kuriam reikia greitesnio procesoriaus ir didesnio atminties disko.

Mintimi, kad mūsų protai turėtų veikti tarytum spartūs duomenų apdorojimo mechanizmai, paremtas ne tik interneto veikimas, toks taip pat yra dabartinis interneto verslo modelis. Kuo sparčiau naršome po žiniatinklį – kuo daugiau nuorodų spustelime ir peržiūrime puslapių – tuo daugiau galimybių „Google“ ir kitos kompanijos įgyja kaupdamos informaciją apie mus ir tiekdamos mums reklamą. Didžioji dalis interneto verslo savininkų yra finansiškai suinteresuoti kaupti duomenų trupinius, kuriuos paliekame skrajodami nuo nuorodos prie nuorodos – kuo daugiau trupinių, tuo geriau. Toms kompanijoms nerūpi skatinti ramiai skaityti ar lėtai susikaupus galvoti. Jų ekonominis interesas yra mus išblaškyti.

Galbūt nerimauju be reikalo. Jeigu yra tendencija garbinti technologijos procesą, yra ir priešinga tendencija tikėtis paties blogiausio iš kiekvieno naujo įrankio ar mechanizmo. Platono „Faidre“ Sokratas dejuoja dėl raštijos vystymosi. Jis bijo, kad pradėję pasikliauti užrašytu žodžiu kaip pakaitu pažinimo, kurį anksčiau nešiodavosi savo galvose, žmonės, vieno iš dialogo personažų žodžiais tariant, „taps užuomaršomis, nes nebesirūpins atminties lavinimu“. Galėdami „gauti daug informacijos be mokymo“, jie „manys esą daug žinantys, tačiau dauguma liks nemokšos“. „Užuot įgavę išminties“, jie bus „pasidarę vien tariamai išmintingi“. Sokratas neklydo – naujoji technologija dažnai turėjo ir tokį poveikį, kurio jis bijojo, – bet jis buvo trumparegis. Jis negalėjo numatyti tos daugybės būdų, kuriais rašymas ir skaitymas pravers skleidžiant informaciją, skatinant naujas idėjas ir plečiant žmogiškąjį pažinimą (jeigu ne išmintį).

Gutenbergo spausdinimo mašinos atsiradimas XV a. pradėjo dar vieną dantų griežimo raundą. Italų humanistas Hieronimo Squarciafico reiškė nerimą, kad lengvai pasiekiamos knygos gali privesti prie intelektualinio aptingimo, paversti vyrus „mažiau atsidėjusiais studijoms“ ir silpninti jų protus. Kiti įrodinėjo, kad pigios spausdintos knygos ir laikraščiai pakenks religijos autoritetui, pažemins mokslininkų ir raštininkų darbą ir pakurstys maištauti bei ištvirkauti. Kaip pažymi Niujorko universiteto profesorius Clayus Shirky, „daugelis argumentų, pasakytų prieš spausdinimo mašinas, buvo teisingi, netgi pranašiški“. Kita vertus, niūrūs pesimistai negalėjo net įsivaizduoti tų tūkstančių gerų dalykų, kuriuos spausdintas žodis atneš.

Taigi, taip, turite žiūrėti skeptiškai į mano skepticizmą. Galbūt tie, kurie atmeta interneto kritikus kaip luditus ar nostalgikus, pasirodys teisūs, ir iš mūsų hiperaktyvių, duomenimis perpildytų protų iškils intelektualinių atradimų ir universalios išminties aukso amžius. Bet ir vėl – internetas nėra abėcėlė, nors ir galėdamas pakeisti spausdinimo mašinas, jis siūlo kažką visiškai kitoniško. Gilusis skaitymo būdas, kurį paremia spausdintų puslapių seka, yra vertingas ne tik žinioms, kurias gauname iš autoriaus žodžių, bet ir intelektualioms vibracijoms, kurias tie žodžiai sukelia mūsų protuose. Tyliose erdvėse, atvertose nepertraukiamo, neblaškomo knygos skaitymo ar tiesiog bet kokio kito kontempliacijos akto, darome savo asociacijas, brėžiame savo išvadas ir analogijas, puoselėjame savo idėjas. Gilusis skaitymas, kaip teigia Maryanne Wolf, yra neatskiriamas nuo gilaus mąstymo.

Praradę tyliąsias erdves ar užpildę jas „turiniu“, paaukosime kažką svarbaus ne tik savyje, bet ir savo kultūroje. Neseniai parašytoje esė dramaturgas Richardas Foremanas iškalbingai apibūdino, kas pastatyta ant kortos: „Atėjau iš Vakarų kultūros tradicijos, kurioje idealas (mano idealas) buvo sudėtinga, gili, „katedros struktūros“ gerai išsilavinusi ir artikuliuota asmenybė – vyras ar moteris, kurie savyje nešiojosi asmeniškai sudarytą unikalų viso Vakarų palikimo variantą. [Tačiau dabar] regiu visuose mumyse (savyje taip pat) vidinės gelmės pakeitimą naujuoju „aš“ – besivystančiu spaudžiant informacijos perkrovai ir „to, kas akimirksniu pasiekiama“ technologijai.“

Nusausinę savo „gilaus kultūrinio paveldo vidinį repertuarą“, – daro išvadą Foremanas, – rizikuojame pavirsti į „blyninius žmones“ – pasklindame plačiai ir plonai, susijungdami su tuo milžinišku informacijos tinklu, pasiekiamu vos vienu mygtuko spustelėjimu“.

Mane persekioja ta scena iš „2001 metų kosminės odisėjos“. Tokia skaudi ir tokia keista ji yra dėl kompiuterio emocinės reakcijos į jo ardomą protą: jo desperacija, kai viena po kitos užtemsta jungtys, vaikiškas maldavimas, kad astronautas pasigailėtų: „Aš jaučiu tai. Aš jaučiu tai. Aš bijau“ – ir paskutinis grįžimas į tai, ką būtų galima pavadinti nekaltybės būsena. HAL’o jausmų išsiliejimas kontrastuoja su bejausmiškumu, kuriuo pasižymi to filmo žmonių figūros, dirbančios savo darbą su beveik robotišku produktyvumu. Jų mintys ir veiksmai atrodo parengti pagal scenarijų, tarsi sektų algoritmo eiga. „Kosminės odisėjos“ pasaulyje žmonės yra tokie suautomatėję, kad žmogiškiausias personažas pasirodo besanti mašina. Tokia Kubricko tamsiosios pranašystės esmė: kai vis labiau priklausome nuo kompiuterių keisdami savo pasaulio supratimą, mūsų pačių intelektas susiploja į dirbtinį intelektą.