Apie istorijos ir gyvenimo „kodėl?“
DALIA ZABIELAITĖ
Graham Swift. Vandenų žemė. Romanas. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. 368 p.
Tuo metu, kai postmodernistai rimtais, o gal ironiškais veidais ėmė kalbėti apie Didžiojo Pasakojimo mirtį, būta ir kitokių, priešingų, balsų. Vienas jų štai ėmė ir pasakė: jei nebūtų Didžiojo Pasakojimo, mes patektume į idiotizmo kalėjimą. Pasakė tai postmoderniais 1983 metais. Kas? Anglų rašytojas Grahamas Swiftas (g. 1949), Anglijos mokyklose, universitetuose dabar studijuojamas gyvasis literatūros klasikas. Pasakė tai savo garsiajame romane „Vandenų žemė“, kuris šiemet pagaliau pasiekė ir lietuvių skaitytojus.
Swifto „Vandenų žemė“ taip pat postmodernus romanas, daugiasluoksnis, užburiantis savo žavia dramatiška turinio gelme, kurią atveria patrauklus pasakojimo formos sudėtingumas. Į savo iš daugybės trumpesnių ar ilgesnių skyrelių sudarytą „Vandenų žemę“ – psichologinį, istorinį, auklėjamąjį, šiek tiek detektyvinį romaną su trumpais eseistiniais intarpais – rašytojas meistriškai sudeda aibę įvairaus pobūdžio (istorinio, psichologinio, filosofinio) temų, klausdamas, kas yra istorija ir kokia jos pažinimo prasmė; kas yra tai, kas netelpa į vadovėlinę istoriją; kodėl verta pasakoti pasakojimus apie tą netelpančią į vadovėlinę istoriją nepaprastą, kasdienišką tikrovę, apie tuos „kraštutinius lūžius, tą Nieko įsiveržimą į trapias gyvenimo salas“ (p. 348).
Būtent tokią nepaprastą, trapią – romano pasakotojo (penkiasdešimtmečio istorijos mokytojo Tomo Kriko) – gyvenimo istoriją, pradėdamas XX a. trečiuoju (prieškario) dešimtmečiu ir baigdamas 1980-aisiais, susiedamas su platesne protėvių įsikūrimo Rytų Anglijoje kelių šimtmečių istorija, rašytojas pasakoja meistriškai. Prieš akis čia iškyla dabartis ir mokytojo Tomo Kriko, kuris, moderniems permainų vėjams papūtus, atleidžiamas iš darbo vienoje Londono mokykloje, nes neva jo istorijos pamokos neturi „praktinio ryšio su realiu šiandieniu pasauliu“ (p. 30), šeimos gyvenimas, jo žmonos Merės, dirbančios su senyvais žmonėmis, paveikslas ir galiausiai jos pamišimas (kaip paauglystės traumos aidas), kai parduotuvėje ji pagrobia kūdikį iš palikto vežimėlio. Ir dar plačiau bei giliau: įspūdinga Fenlando krašto praeitis su jo pelkių sukultūrinimu, su laivybos, geležinkelių, alaus verslo plėtra, parodant, kaip šią raidą motyvuoja labai angliška neasmeninė Pažangos Idėja ir Nacionalinis interesas. Ir kaip su šiais dalykais yra susijusi mokytojo Tomo Kriko prosenelio ir senelio, „Krikų ir Atkinsonų šeimų istorija, surankiota iš gyvosios atminties ir užrašų – tiek viešų, tiek labai asmeniškų“ (p. 202).
Visa tai rašytojas pasakoja pasitelkęs įvairias pasakojimo technikas (magiškąjį realizmą, empirinį realizmą ir kt.), jas išradingai kaitaliodamas ir taip išgaudamas veržlią pasakojimo dinamiką. Antai pasitelkus magiškojo realizmo principą romane aprašyta 1937-ųjų sausį siautusi gripo epidemija, paguldžiusi Tomo Kriko motiną, ir visą tą laiką kandžiai stūgavęs baisus rytų vėjas, kuris liaunasi kartu su motinos mirtimi (p. 277–287). Ir kitaip, jau grynai realistiškai, aprašyti dar paauglio Tomo Kriko ir jo būsimos žmonos Merės prieškariniai pasimatymai prie malūno. Be to, romane skaitytojai ras ir grasiškų (žinoma, apie ungurius), ir folkneriškų (kraujomaišos) motyvų. Ir pamatys, kaip, varijuodamas įvairios – dramatiškos, lyriškos, sąmojingos – tonacijos stilistinėmis sintaksinėmis konstrukcijomis, rašytojas perteikia sudėtingą personažų egzistencinę patirtį, kur susipina racionalūs ir iracionalūs dalykai. Tačiau apie tą dramatišką patirtį, nors romane ir jaučiamos minėtos literatūrinės įtakos, rašytojas kalba labai angliškai, t. y. su patraukliu anglišku diskretiškumu.
Romanas savitas ir tuo, kaip subtiliai rašytojas fiksuoja ypatingas tikrovės (kraštovaizdžio) detales ir impresijas. Ir ne tik jas, bet ir tą žmogiškumo plotmę pranokstantį metafizinį antgamtiškumo proveržį į trapią kasdienės egzistencijos plokštumą. Čia reikšmingi ir pasikartojantys simboliniai vandens, žemės, ugnies, vėjo (kaip tam tikrų ne vien gamtinių stichijų) motyvai. Ir pats Fenlando kraštas, romano pagrindinė veiksmo vieta, durpinga žemė, atkovota iš vandenų, dar esanti ir tam tikra egzistencinės erdvės, sielos peizažo metafora, – ne tik gamtinėje realybėje nuolatinėmis pastangomis ir triūsu tenka suvaldyti vandenis, iš pelkių ir purvo atkovoti žemę. Sielą taip pat. Nes dumblinas purvas į ją vis grįžta ir grįžta.
Originalus ir šis romano bruožas: romano pasakotojo istorijos mokytojo Tomo Kriko gebėjimas ne tik pagaviai mozaikiškai, tarsi rankiojant vertingus atminties trupinius pasakoti savo gyvenimo istorijas, bet ir jas pasakojant plėtoti jautrų punktyrišką dialogą su tų istorijų neatsiejamais veikėjais (broliu Diku, žmona Mere ir kt.), iš vienos pusės, ir tų pasakojimų dabartiniais klausytojais (savo mokiniais), iš kitos pusės.
Knygą reikia skaityti lėtai ir koncentruotai, tačiau pasakojimas taip intriguoja ir užburia, kad negali skaityti kitaip, kaip tik geidaudamas versti puslapį po puslapio. Ir, aišku, Šv. Jeronimo premijos laureato Laimanto Jonušio vertimas – taikliai pagaunantis ir perteikiantis stilistinius, sintaksinius ir leksinius romano savitumus. Romano sintaksinės konstrukcijos nėra vienodos ir lengvos, jos gan įvairios ir sudėtingos, kartais su gausiais intarpais ir šalutiniais sakiniais. Logiškai ir semantiškai aiškiai, su visais emociniais atspalviais jas išversti – nelengvas darbas. Kaip ir galybę istorinių ir geografinių vardų. Ir ypač specifinę melioracijos leksiką, pvz., lichteris, užtūra, kabeklis, pratakas ir kt. Ir daugybę stiliaus perliukų, pvz., „sviestinėje ryto dangaus miglelėje čirena vieversiai“ (p. 39).
Kaip tai išversta, kad knyga lietuviškai prabyla visu daugiasluoksniu spalvingu sudėtingumu, skaitytojai patirs tik ją skaitydami. Ir supras, kodėl verta istorijos ir gyvenimo vis klausti „kodėl?“ Supras, kodėl ir kaip Didysis Pasakojimas vaduoja iš idiotizmo kalėjimo. Ir kad žmogus yra, kad ir kaip kas nors neigtų, „pasakojantis gyvūnas. Kad ir kur eidamas, jis po savęs nori palikti ne chaotišką bangavimą, ne tuščią erdvę, o paguodą teikiančius pasakojimų plūdurus, gaires ir pėdsakų ženklus.“ (p. 70) Tokių paguodą teikiančių, iš chaotiško laiko bangavimų vaduojančių pasakojimų plūdurų ir gairių šiame romane įmanu rasti ne vieną. Jie mokys atgal žiūrėti tam, kad žiūrėtum į priekį.
___
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas “Metų verstinės knygos rinkimai”
