Senieji karpiniai

BEATRIČĖ RASTENYTĖ

Domėdamiesi interjeru, gražindami buitį dairomės į įvairių tautų tradicijas. Kaip savo namus dar ne tokiais senais laikais puošė lietuviai? Sodybos apaugusios medžiais ir sodais, įvairiausiomis tvorelėmis aptverti gėlių darželiai, ažūriniais ornamentais papuoštos, gėlėmis išpieštos langinės, ornamentuotos klėčių tvorelės, ant stogo kraigo „užšokę“ žirgeliai, prie namo stovi kryžius ar koplytėlė, o viduje – nepaprasto puošnumo lovatiesėmis uždengtos plačios lovos, gėlėtos įvairiaspalvės kraičio skrynios, garbiosios krikštasuolės, ant sienų šventųjų paveikslai… Nuo tam tikro laikotarpio – popieriaus karpiniai, kuriais būdavo papuošiamos lentynėlės, krikštasuolės, šventųjų paveikslai, iškarpomos užuolaidos ir pan.

Antano Daniliausko ir jo šeimos iš pateikėjų surinkta medžiaga apie karpinius ir karpymą saugoma Lietuvos istorijos instituto archyve. Be lietuvių liaudies karpinių, ten sukaupti iš senųjų Vilniaus rankraščių perpiešti patys seniausi Lietuvos karpiniai-antspaudai (XVI–XIX a.). Karpiniai-antspaudai buvo naudojami raštams patvirtinti. Anksčiausieji yra geometrinių formų, primenantys karinę simboliką, ginamąją tvirtovės sieną su šaudymo angomis, strėlės antgalį ar vėliavą. Kai kurie iš jų labai paprasti. XVIII a. karpiniai jau kitokie – labai įmantrūs, barokiniai.

Senųjų lietuvių liaudies karpinių (dauguma – rekonstrukcijos) kolekcija saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Jos pagrindą sudaro lietuvių liaudies karpiniai, Daniliauskų šeimos surinkti ekspedicijose, kurias jie rengė nuo 1964 iki 1987 m. Karpiniai sukaupti iš visos Lietuvos, mažiau iš Žemaitijos. Patys seniausi lietuvių liaudies karpiniai (XIX a.) tėra išlikę nuotraukose.

Popieriaus karpinys-antspaudas. 1638. Ašmena. LTSR MA CB RS, F 43-5530. Braižė V. Daniliauskaitė, 1978. LII ES. B. 791

Išsamiausiai Lietuvos karpiniais domėjosi A. Daniliauskas. Jo duomenimis, karpymas buvo (ir yra) paplitęs visoje Europoje. Lietuvoje karpymas žinomas nuo XVI a. Tai senieji antspaudai, kuriuos, manoma, karpė valdžios įstaigų, dvarų, vienuolynų raštininkai. XIX a. pirmojoje pusėje karpiniai pasirodė lietuvių liaudies buityje ir tapo įprastiniu reiškiniu. A. Daniliausko teigimu, atsižvelgiant į lietuvių tradicinių karpinių, gyvavusių XIX a. pabaigoje, funkcinę paskirtį, galima teigti, kad susiduriame su reiškinių, gyvavusių XVI–XIX a. daugiataučiuose Lietuvos miestuose, rustikalizacija. Sąsajų su lenkų karpiniais nėra. Lietuvių liaudies karpiniai saviti etnografiniu ir meniniu požiūriu, jų raštai giminingi kitų liaudies meno šakų puošybai.

Daugumos pateikėjų liudijimai apie karpymą ir karpinius panašūs, nors kartais pasitaiko netikėtų pastebėjimų ar neatitikimų. Karpyta visoje Lietuvoje. Skyrėsi tik niuansai. Pavyzdžiui, užuolaidų forma (stačiakampės, trikampės), popierius (spalvotas arba tik baltas, labai plonas). Daugelis pateikėjų nurodė karpę iš „biednystės“, norėdami papuošti gryčią. Baltas popierius sudarydavo švaros įspūdį. Karpinius keisdavo keletą kartų per metus, per šventes (Kalėdas, Velykas, vestuves, krikštynas). Merginos jais papuošdavo trobą per vakarones. Karpymas išsilaikė nuo XIX a. iki maždaug XX a. šeštojo dešimtmečio, vėliau karpinius išstūmė tiulis, ir šis užsiėmimas „tapo nebemadingas“. Per Naujuosius metus buvo karpomos snaigės mokyklų salėms papuošti. Pateikėjai užsiminė, kad karpyti išmokdavo vieni iš kitų, o kartais būdavo mokomi ir mokykloje.

Popieriaus karpinys-antspaudas. 1805. Linkuva. LTSR MA CB RS, F 42-11. Braižė V. Daniliauskaitė, 1978. LII ES. B. 791

Buvo karpomos užuolaidos: stačiakampės, kabinamos lango viršuje, trikampės, dantytais galais, kartais imituotos miestietiškos, ilgos perrištos užuolaidos – „povo uodegos“. Karpyti užtiesalėliai, lentynų pagražinimai, karpiniai šventųjų paveikslams papuošti, paveikslų rėmai, kuriuos dar apkaišydavo spalvotomis gėlėmis. Kai kurie pateikėjai užsiminė, kad „kokardos“, gėlytės buvo daromos iš gofruoto popieriaus. Karpiniais dekoruoti ir karstai. Iš jų daryti lempų gaubtai (dvejopų formų – smailėjantys ir suapvalintais galais, kartais jie buvo puošiami žemyn nukarusiais kutais), servetėlės po vazonais, dirbiniai krosnies „gervelkei“, laikrodžių, vaistų lentynoms, etažerėms papuošti. Karpyti „balionai“, kurių vidun dėdavo spalvoto popieriaus. Tokius „balionus“ kabindavo kambario kampuose po vieną ar po du. Buvo iškarpomi ir visai buitinėms reikmėms skirti dalykai – servetėlės tortams padėti arba užuolaidėlės švenčių dienomis viršutinėms duonkepio briaunoms papuošti. Kartais iš popieriaus iškarpydavo paukščiukus ir pakabindavo palubėje.

Raštai daugiausia būdavo geometriniai (žvaigždutės, kryputės), tačiau pateikėjai minėjo, kad karpydavo ir augalinius (įvairias gėles, dažniausiai tulpes), ir gyvulinius (pavyzdžiui, paukščius, briedžius). Vienas pateikėjas prisiminė karpydavęs gyvates, kitas – ir kalakutus. „Raštas vaizduodavo balandžius, suglaudusius snapelius, katinus, stovinčius vienas priešais kitą, gėles, pavyzdžiui, rožes.“ Pirminė pavyzdžių kilmė pasakotojams nežinoma (suvestinis aprašas; Prienų r., Aleliūnai, Trakų r., Aukštadvaris, užrašė A. Daniliauskas, 1967). Pasitaikydavo karpinių ir politine tematika. Užsimenama, kad „iškirpdavo herbą Smetonos laikais“ (Jurgis Žiliūkas, Zarasų r., Nariūnų k.).

Pateikėjai nurodė, kad daugiausia karpydavo moterys, merginos, mergaitės. Tai darydavo paprastomis žirklėmis, dažniausiai iš atminties, raštų stengdavosi nekartoti, kurdavo vis naujus. Kiti pateikėjai teigė, kad patyrusios karpytojos jau žinodavo, ką iškirps, arba pjaustydavo peiliuku, toks karpinys buvo labiau vertinamas, nes reikėdavo mokėti piešti. Dažniau pjaustydavo vyrai. Karpiniai atstodavo žaislus: iš popieriaus iškarpydavo arkliukus, paukščiukus. Vaikams jie labai patikdavo. „Motina iškirpdavo iš juodo popieriaus „velniukus“ ir, paklijuotus ant balto, pakabindavo į pakrosnį, o paskui gąsdindavo vaikus: ateis naktį tas velniukas, jei anie blogai elgsis“ (Abromavičius, Telšiai, užrašė A. Daniliauskas, 1970).

Karpinių užuolaidėlė Mėsinių g. Vilniuje. 2010. Autorės nuotrauka

Popierių kai kur naudodavo tik baltą, kitur ir spalvotą: raudoną, rausvą, žalią, mėlyną. Spalvotą arba tamsų popierių naudodavo ir kaip foną. Kartais karpinius prilipdydavo ant popieriaus, kartais bronziniais dažais „išzalotuodavo“. Pasakojimuose atsispindi ir ekonominė to meto kaimiečių padėtis – vieniems popierius atrodė pigus, o kiti pasakojo, kad vargingieji karpydavo iš laikraščių. Miestuose karpinių pasitaikydavo retai. Jų būdavo galima įsigyti ir turguje, kai kurios gabesnės moterys karpydavo ir parduodavo kitoms kaimietėms.

Popieriaus karpinys-antspaudas. 1687. Vilnius. LTSR MA CB RS, F 798. Braižė V. Daniliauskaitė, 1978. LII ES. B. 791

Užfiksuota, kad Kalvarijos miestelyje XX a. pradžioje prekybininkai popierių karpantiems valstiečiams duodavo „magaryčių“. Galbūt karpymas po kaimą pasklido iš turtingesnių žmonių: „Tada ji piemenavo „pas gaspadorius“, pamatė, kad karpo šeimininkė bei jos duktė, ir nutarė: „ir aš ne beždžionė“ ir ėmėsi pati karpyti“ (V. Grigonienė, gyv. Kaišiadorių r., Viliūnų apyl., Stebeikių k., užrašė A. Daniliauskas, 1970).

Norbertas Vėlius prisiminė, kad Šilalės rajono kaimų trobose dar po Antrojo pasaulinio karo ant langų kabodavo užuolaidos, iškirptos iš balto popieriaus arba, rečiau, iš laikraščių. Keisdavo jas, matyt, gana retai, nes būdavo parudavusios. Raštas, kiek prisiminė, būdavo nesudėtingas, geometrinis. Apskritai popieriaus karpinių trobų interjeruose tuo metu būdavę nedaug (N. Vėlius, g. Šilalės r., užrašė A. Daniliauskas, 1970).

Užsimenama, kad 1936 m. kapinių koplyčiose būdavo kabinamos spalvoto popieriaus užuolaidos, paskui jos pakeistos medžiaginėmis (Budrytė, Kelmės r., Šaukėnų apyl., užrašė A. Daniliauskas).

Popieriaus karpinys-antspaudas. 1702-1760. Kaupai. LTSR MA CB RS, A-8951. Braižė V. Daniliauskaitė, 1978. LII ES. B. 791

Dabar tuoktuves žmonės įamžina ant tiltų kabindami išgraviruotas spynas, o iš Viktorijos Daniliauskaitės surinktos medžiagos matyti, kad per vestuves karpiniais papuošdavo medinius kryžius: „Zervynų kaime prie gatvės stovi keletas kryžių; prie trijų iš jų yra prikabinti iškarpyti balto audinio – perkelio, štapelio – gabalai. Iškarpymo raštas atitinka iškarpymų iš popieriaus raštus. Tokie iškarpymai, anot vietinių gyventojų, buvo kabinami vestuvių metu, kai pro kryžių turėdavo pravažiuoti jaunieji. Ant vieno kryžiaus virš senų dviejų buvo užkabintas naujas. Ant dviejų kryžių iškirpimo raštai vienodi. Kirpta su žirklėmis“ (Varėnos r., Zervynų k., užrašė V. Daniliauskaitė, 1970 07 22). Karpiniais būdavo puošiami ir koplyčios langai, spalvotomis gėlytėmis – bažnyčiose kabantys šventųjų paveikslai.

Pasakotoja prisiminė, kad „iš pradžių karpė, paskui gražiau buvo paišyti gėles, paukščius spalvotais pieštukais ant balto popieriaus užuolaidų langams ir užtiesimų lentynoms. Paišymui raštus imdavo iš raštų audiniams pavyzdžių (kaip kad ausdavo rankšluosčius). Lempų gaubtus „kas mokėdavo“ puošdavo „dobiliukais“, „žirneliais“, popierinės gėlytės žiedais. Padaryti gėlytes skaitėsi didesnis menas ir „gražiau“ negu paprastas karpymas ir sudarė puošmeną bei karpytojos pasididžiavimą. Gėlytės buvo spalvotos: raudonos, mėlynos. Raštus (apkraštavimus) vadino „stangutės“ ar „karunkutės“, „karinkitės“. Be to, vartotas terminas „ratukai“ pažymėti rate įkomponuotas žvaigždes ir kt.“ (Ona Jocienė, g. 1935 m., Alytaus r., Daugų apyl., Daškinių k., užrašė V. Daniliauskaitė, 1970 07 27). Raštus karpiniams nusižiūrėdavo iš audinių, mezginių.

Kitų tautybių žmonės – lenkai, rusai, baltarusiai, karaimai, žydai – taip pat karpiniais puošdavo namus. Karpytos užuolaidos, jais puoštos šventųjų paveikslų arba ikonostaso statymo vietos. Baltarusijoje kai kur prie ikonų buvo įprasta pakabinti širdies formos karpinį (Fedora Jegorovna Koljanova, Baltarusijos SSR, Vitebsko sr.), karpiniais puošdavo lempų gaubtus, kai kur ir duris. Pateikėjos tvirtino raštų nekopijuodavusios, jie būdavę sukurti laikantis tradicijos. „Raštus pačios iš savo galvos sumiklydavo. Raštų iš gudų nekopijuodavo. Mes vieni iš kitų, lietuvių, žiūrim“ (Stefanija Urbanavičienė, g. Pelegrindos k. (Gudija), gyv. Girių k., užrašė O. Liniauskaitė, 1970 10 28). Beje, Gudijoje skyrėsi ir pačių lietuvių raštai. „Kaime karpinių raštų buvo visokių, kiekvienuose namuose vis kitokie“ (Adelė Karmazienė, g. 1899 m. Gervėčių apyl., Knistuškės k. (Gudija), užrašė J. Laniauskaitė, 1970 10 23). Žydų namai taip pat buvo puošiami karpiniais, bet pateikėjas prisiminė, kad taip darė tik neturtingi žydai (Z. Rostovskis, g. 1920 Plungėje, užrašė A. Daniliauskas). „Žydų tautybės šeimose karpiniai pagal raštą žymiai skyrėsi nuo lietuviškų. Pirmieji buvo apskritų, raitytų formų, o antrieji – kampuotų, aštrių formų“ (J. Lukoševičius, g. 1920 m. Kalvarijos apyl., Susininkų k., užrašė A. Daniliauskas, 1968). Lenkijos teritorijoje raštai buvo iškapojami staliaus kalteliais: „Be žirklių, dar buvo naudojami paprasti staliaus kalteliai, su kuriais iškapodavo skyles ant sulenkto popieriaus, sudarydami sudėtingesnį raštą be papildomų pagalbinių popieriaus lankstymų. Be geometrinio ornamento, dar būdavo iškarpomi, iškapojami ornamentai, vaizduoją gėlių puokštes. Prieš kirpdami (kapodami) tokį ornamentą nusipiešdavo ant sulankstyto popieriaus. Pastarąjį išskleidus, išeidavo juosta su besikartojančiais raštais.“ Smolensko srityje karpinių apačia buvo dvejopa – dantyta ir banguota. „Pasakotojas prisimena, kad Smolensko srityje po Spalio revoliucijos buvo apsigyvenę ne taip jau mažai kinų šeimų. Tarp kita ko jos versdavosi įvairių miltinių figūrinių gaminių (arkliukų, paukščiukų ir pan.) kepimu ir pardavinėjimu turguje. Be to, jie turguje pardavinėjo ir popieriaus karpinius: užuolaidėles langams ir kt., visiškai prisitaikydami prie vietinių valstiečių rusų ir baltarusių vartojamų (ir gaminamų) karpinių asortimento ir prie pastarųjų raštų, t. y. jie sekė tradicija, matyt, siekdami patenkinti vietinę paklausą. Klasikinių kinų liaudies karpinių, parduodamų turguje, pasakotojui neteko matyti. Tiesa, kinai (Smolensko srityje) parduodamus savo karpinius paspalvindavo – dažydavo, o tai nebuvo būdinga vietinių valstiečių karpiniams“ (Jevgenijus Klimantjevičius Carenkovas, g. 1924 m., gyv. Vilniuje, užrašė A. Daniliauskas).

Taigi, anot pateikėjų, žmonės kiek galėdami stengdavosi, kad namuose būtų švaru ir gražu. Karpinius jie laikė pasididžiavimo vertais rankdarbiais. Nors kartais pripažindavo, kad karpiniai tapo nebetinkantys gyvenimui, nes popierius dažnai plyšta, be to, yra ir gražesnių meninių dirbinių, vis dėlto juos laikė pagarbos vertu papuošalu (nors pateikėjų liudijimuose yra išlikusi ir kitokia nuomonė – kad karpė tik prasčiokai). „Dabar visa tai išėjo iš mados, dabar viskas krautuvėse, dabar viskas gražu“, – su lengva ironija pakitusias realijas apibūdino pasakotoja Ona Barkauskienė (g. 1924 m., gyv. Vilniuje, užrašė V. Daniliauskaitė).

Vieną kitą langą, papuoštą karpiniu, Vilniuje galima pamatyti ir dabar, bet karpymo tradicija, be abejo, yra pakitusi, įgavusi naujų formų – ji dabar gyvuoja kaip šiuolaikinio grafikos meno atšaka.

_____

ŠALTINIAI

LII ES. B. 629. Lietuvių liaudies popieriaus karpiniai

LII ES. B. 791. Seniausieji popieriaus karpiniai Lietuvoje

A. Daniliauskas, „Lietuvių liaudies popieriaus karpiniai XIX–XX a. (1. Kilmė)“, Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija, 1979, t. 4 (69), p. 117–126

A. Daniliauskas, „Lietuvių liaudies popieriaus karpiniai XIX–XX a (2. Karpymas XX a. I–IV dešimtmečiais)“, Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija, 1980, t. 2 (71), p. 69–84

Komentarai / 1

  1. Genta.

    Ne kaip mokslininkei, o kaip poetei buvo galima dar kokį eilėraštį pridėt.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.