Muziejai

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Praėjusią vasarą vienoje akademinėje literatų stovykloje išklausiau jaudinantį Loretos Jakonytės pranešimą apie rašytojų muziejus: visi, kas bent keliuose iš jų esame lankęsi, tiksliai žinome, kad provincijoje ypač originaliai puoselėjami rašytojų kultai. Kai kadaise studijų draugams papasakojau įspūdžius iš J. Biliūno memorialinio muziejaus – kieme Juozapotos skulptūra bežadėmis akimis, viduje vaikiškas lankas su sulaužyta strėle – jie tik ironiškai manęs paklausė: „Tai ar nebuvo ten negyvų šuns ir katės muliažų?“ Nors įspūdžiai iš Anykščių vieni gražiausių, ten dirbantys žmonės pasirodė itin šviesūs, atsidavę rašytojų biografijoms (kalbu ir apie A. Vienuolio muziejų) ir viską apie juos žinantys. Vis dėlto problema opi: nėra nė ko lygintis su J. W. Goethės muziejumi Frankfurte prie Maino arba su rašytojų namais-muziejais Piteryje. Viename iš jų, nepamenu, Achmatovos ar Cvetajevos, žmonės prieš keletą metų, kai ten lankiausi, rinkdavosi kartu išgerti arbatos ir pasižiūrėti kurio nors iš gausybės tematinių filmų. Ar S. Nėries namuose-muziejuje būtų galima rasti technikos, kuria galėtume pažiūrėti bent filmuotą dokumentinę medžiagą su vieninteliais išlikusiais poetės kadrais Maskvoje? O V. Mykolaičio-Putino? Juk yra netgi M. Ivaškevičiaus dokas, iš kurio gali sužinoti, kokio „Requiem“ per radiją klausytasi prieš mirtį.

Muziejininkystė yra menas ir mokslas: kažkas tarp mechanikos ir metafizikos. Čia neprošal pašnekėti ir apie elementariausią informacijos pateikimą – užrašų apie eksponatą šriftus. Kol nebuvo kompiuterių, mūsų provincijos universalinėj būdavo teikiama tokia paslauga: proginių atvirukų užrašymas kvestionuotino manieringumo dailyraščiu. Tai va, panaši kaligrafija šiuo metu egzistuoja ir, tarkime, Maironio literatūros muziejuje. Nesakau, kad blogai – priešingai, gal tai išreiškia šilumą adoruojamai asmenybei ir panieką globalizacijai. Vietiniai muziejai – vaikystės žanras: dėl geografinių ypatumų gyvenimo pradžioje bene išsamiausiai susipažinau su Kauno muziejais; tik persikėlus į Vilnių atvėrė duris ir kiti, galbūt mažiau vaikiški negu zoologijos ar velnių. Vis dėlto vilniškis „etnografijos“ muziejus, į kurį eidavome piešti dūminės interjerų, man liko kaip vienas mėgstamiausių. Gal dėl to, kad tai asocijavosi su tušo ir vaško kreidelių kvapais, plonomis medinėmis lentelėmis, ant kurių prisegdavai popierių, tyla ir ramybe. Protarpiais pradundėdavo klasių ekskursijos, bet į jas žiūrėdavai kaip į žioplių kariauną, kuri neverta pieštuko atsitraukimo. Budėtojos megzdavo, skaitydavo arba oriai „budėdavo“; tarsi vaidilutės prie istorijos ugnies. Antrame aukšte prie laiptų stovėjo riterio šarvai, kuriuose kiekvieną kartą tikėdavaisi gyvo žmogaus. Panašiais taktais kvėpuoja Čiurlionis Kaune ir tiksi laikrodžiai Klaipėdoj. Laikas ten matuojamas itin girdimai ir matomai.

O štai visai neseniai užsukau į naujai atidarytą bažnytinio paveldo muziejų Šv. Mykolo bažnyčioj. Rūbininkė iškart pasiūlė valandos trukmės audiogidą, bet neėmiau, nes mažumėlę skubėjau. Žinoma, nieko ir nesupratau, tačiau ėjau vien patenkinti grožio poreikio. Votai, tos miniatiūrinės kojelės, rankytės, širdys (niekur nesu pastebėjusi akių ir ausų ar smegenų), kurias iš sidabro nukaldino nežinomi meistrai, kėlė man savotišką ilgesį laikų, kai niekas dar negraviruodavo ant tiltų kabinamų vestuvinių spynų, mechaniniu būdu pagamintų iš paties prasčiausio metalo. Žmogaus gyvenime visomis teisėmis dalyvavo dievai, velniai, angelai, kaukai, mūzos. Nuosekli lotyniška etimologija – muziejus yra mūzų šventovė; vadinasi, irratio. „O jei kas be Mūzų siųstojo šėlo ateitų prie kūrybos durų, įsitikinęs būsiąs pakankamai geras poetas vien amato dėka, tuomet šėlstančiųjų kūryba atskleis, kad blaiviai protaujantis tiek pats, tiek ir jo kūryba yra netobuli.“ (Platonas, „Faidras“)

Per „Tebūnie naktis!“ nuėjau į Medicinos fakultetą, kurio ekspozicijas irgi galima laikyti muziejinėmis. Sprendžiant iš didžiulės minios, žmones liguistai domina mirtis; patologijos čia tik pretekstas, gamtos klaidų siaubo projekcija. Žvelgdami į baltus, žmogiško kūno jau senokai nebeprimenančius embrionus stiklo kolbose – ar fotografuodamiesi šalia tvarkingai surikiuotų kaukolių Anatomijos katedroje – jie tvarkosi su mirties baime, kuri visiems viena, objektyvi, niekaip nepaneigiama.