Kodėl kraujas sukrečia

RUSSELL D. MOORE

Tai, kad mūsų amžius yra kruvinas, nėra anomalija.

Tiek ultramodernūs kraujo testai, tiek ikimodernūs mitai apie vampyrus byloja tą patį, ką apie realybę mums kalba krikščioniški raštai: gyvybė glūdi kraujyje. Vos išsilaipinęs iš laivo naujoje kūrinijoje, patriarchas Nojus liepia nevalgyti gyvūnų kraujo, kraujo, kuris esąs „mėsos gyvybė“ (Pr 9, 4).

Tai, kaip rimtai į kraują žiūri Jahvė, perteikiama Mozės įstatyme, kuriame Dievas izraelitus perspėja nevalgyti kraujo. Jis pasako jiems, kad kraujas yra gyvūno „gyvybė“, todėl turi būti laikomas šventu, ir kad su krauju dera elgtis pagarbiai, nes jis yra permaldavimo priemonė (Kun 17, 10–16). Šis draudimas nėra tiesiog izraelitų apeigų „šešėlis“. Jeruzalės susirinkimo nurodyme jis pakartojamas iš pagonių kilusiems tikintiesiems kaip viena „būtinų“ (drauge su susilaikymu nuo ištvirkavimo) krikščioniškų praktikų (Apd 15, 28–29).

Kraujas Šventajame Rašte siejamas su moralumu, su priklausymu nuo gyvybę teikiančio Jahvės. Po nuopuolio teisusis Abelis prie Dievo artinasi ne per žemės derliaus atnašą – žmogaus pašaukimo dirbti žemę padarinį, – bet per kruvinos mėsos auką, pripažinimą, kad viskas nėra taip, kaip turėjo būti (Pr 4, 1–7).

Kai Abelis buvo nužudytas savo brolio, buvo pasakyta, kad jo kraujas šaukia iš pačios žemės (Pr 4, 10). Kai Izraelio Viešpats norėjo priminti faraonui, kad šis esąs žmogus, o ne dievas, faraonui gyvybę teikiančią Nilo upę Jis pavertė krauju (Iš 7, 17–25).

Apaštalas Jonas regi tokį patį nuosprendį ištinkant save garbinančią žmoniją, pasirinkusią mėgautis nepriklausomybe nuo Dievo. Jiems gyvybiškai reikalingas vanduo jų akivaizdoje virto krauju (Apr 8, 8).

Be to, Naujasis Testamentas tvirtina, kad dėl įsikūnijimo Jėzus turi ne vien tik tokį patį kūną kaip ir mes. Su savo broliais Jis dalijasi „kūnu ir krauju“, pačia žmogiškosios prigimties esme (Hbr 2, 14–15). Tai nereiškia, kad Jėzus tiesiog yra turėjęs tokį patį kraują; Jis jį tebeturi.

Jėzaus kraujas Naujajame Testamente nuolat minimas priminti būtent tai, apie ką mums užsimena siaubo filmai, šviečiamieji filmai apie AIDS ir darvinistiniai dokumentiniai filmai apie gamtą: kad gyvybė skendi kraujyje. Senajame Testamente srūva upės gyvulių kraujo, stūkso nuleistu krauju skerdienos kalnai.

Tačiau tai ne šiaip skerdynės; visi šie vaizdai nurodo didžiausiąją auką – ypatingą Velykų Avinėlį, kuris į dangiškas vietas įžengs ne su ožių ar veršių krauju, bet su savuoju krauju (Hbr 9, 12). Kristaus užtarimas ir Jo Bažnyčios gyvybė nėra tiesiog doktrinų rinkinys ar etinis priesakas. Visa tai paremta krauju.

Kartais krikščionims atrodo, kad Jono evangelijos 6 skyriaus teksto derėtų vengti dėl jo prieštaringo kategoriškumo. Evangelikai nenori pasirodyti „pernelyg katalikiški“, o Romos katalikai nenori įsivelti į dar vieną diskusiją, ar kūno valgymas ir kraujo gėrimas byloja apie Mišias, ar apie tikėjimą Kristumi. Tai svarbus klausimas, būtent toks, dėl kurio vieni su kitais ir toliau turėtume rimtai diskutuoti.

Tačiau nepamirškime, koks sukrečiantis Jėzaus kreipimasis į minias prie Galilėjos. „Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ – kalba Jėzus (Jn 6, 53) ne šiaip kokiai publikai, o žmonėms, kurie nuo vaikystės buvo mokomi nevalgyti netgi mėsos su krauju.

Jėzus mus piktina mūsų pačių krauju – primindamas mums, kad tai, kas teka mūsų gyslomis, vieną dieną atšals, ir sakydamas mums, kad, norėdami gyventi, privalome susijungti su kito gyvybės krauju – krauju, kuris pralietas už tokius maištininkus, kokie esame mes.