Išverstomis kišenėmis

INGA JANKAUSKAITĖ

Gintaras Grajauskas. Mažumynai. Esė.
V.: Versus aureus, 2010. 152 p.

Gintaro Grajausko poetinis minimalizmas, dėmesys detalėms, gebėjimas kregždės kauleliais pačią mirtį prisvirbti yra tapę kone jo atpažinimo ženklais. Tokią skaitymo perspektyvą jau nuo pirmosios pavadinimo raidės numato ir „mažumynai“. Tai nuskamba kaip prisiimta nusižeminusio, nuolankaus „tik rašytojo“ poza, kaip plačių literatūrinių užmojų atsisakymas. Šis savikritiškas įspėjimas nesureikšminti teksto, nesitikėti sukrėtimų ar Didžiosios Tiesos atverčių dvelkia racionalumu, nuoširdumu ir atvirumu. Bet turint omenyje G. Grajausko žaidybiškumą, kyla įtarimas, ar už to neslypi gudrus šypsnys ir flirtas su skaitytoju. Esė demaskuoja publikos sudievintą poetą ir atskleidžia jo tokius pat kaip visų banalius kasdienybės rūpesčius, apmąstymus tomis pačiomis temomis, net iliustruojamus tais pačiais gerai žinomais motyvais. Tik toks lygus tarp lygių gali prašnekti tiesos kalba, kuri čia yra kalbėjimas apie asmenines smulkmenas, kaip pasakytų G. Steineris, apie šukes, kurių kiekvienoje atsispindi didžiosios gyvenimo vazos vaizdas. Taip tarsi demaskuojamas ir faktas, kad ligšiolinė literatūra, turėjusi didesnių pretenzijų, mėgino apgauti naivųjį skaitytoją. Todėl šioje knygoje sąžiningai konstruojama sava daikčiukų visata, o bene plačiausias jos užmojis bus mėginimas iš stereotipų, banalybių ir kitų visuomenės smulkmenų sukurti šių laikų mąstymo ironišką kroniką.

Pati esė struktūra primena žaidimą: pinama iš atskirų pastraipų, kurių kiekviena turi savo branduolį ir gali egzistuoti savarankiškai. Trumpos istorijos, pasibaigiančios ironijos žybtelėjimu, į tekstą sudaigstomos autoriaus sąmonės padiktuotų asociacinių ryšių:

Na, taip, ir pats žinau: nusižengiu nerašytiems įstatymams. Kaltas esu, labai kaltas. Matote, mes, poetai, turime teisę šnekėti vien apie dvasinį peną. Na, nebent kartais esame pelnę klasiko titulą – tada retsykiais galime sau leisti užsiminti ir apie Duoną bei Daug Vertą Josios Kvapą, tik be jokios fiziologijos. Be jokių ten kramtymų, maumojimų, šliurpimų anei peristaltikos. Nes visiems puikiai žinoma, kad mes, poetai, esame ne šio pasaulio padarai – paslaptingos, beveik nežemiškos būtybės, o mintame vien nektaru ir ambrozija. Jei jų pritrūkstam, tai iš bėdos – sausais javainiais.

Gal tiek jau to, palikim šiuos subtilius patiekalus antikos dievams, manekenėms ir anoreksikėms. Reikia pripažinti, kad visi mano pažįstami poetai yra nemaži mėgėjai gerai pavalgyt. Ne kokie ten baisūs apsirijėliai, bet tikrai jau ir ne badu besimarinantys asketai. Anądien pastačiau ant stalo tokį visai nemenką dubenį virtų krevečių – užkandai prie alaus, atseit lengvam pasimėgavimui, tai nespėjau net sumirksėti. Išaižė kaip ukrainiečiai saulėgrąžas! Piršto į burną jiems tikrai nekiščiau.

Taip palengva slystama tekstu, kuriame nėra siužeto, neartėjama prie kulminacijos, kuris neapibendrina ir nesileidžia apibendrinamas. Tai atstoja šmaikštus kiekvienos pastraipos paskutinis sakinys, apsaugantis nuo beprasmiškai tiesmuko kalbėjimo, tačiau nuo tokio vertinimo neapsaugantis esė visumos. Žvelgiant į esė kaip į žaidimą, visa tai gali būti pateisinama jo savaiminiu prasmingumu, t. y. tuo, kad jam nereikalingas tikslas, nukreiptas į išorę. Taisykles susikuria pats protas, įprasminama tai, kas nusistatyta paties žaidžiančiojo. Tačiau literatūroje dėliojant tekstą tik „iš asmeniškai siųstų ženklų“ rizikuojama užsibrėžti ribą, neįveikiamą skaitytojui. Raktu į G. Grajausko esė tampa H.-G. Gadamerio žodžiai: „Žaidimas pasirodo besąs savaimingas judėjimas, nesiekiantis jokių tikslų, tiesiog judėjimas – kaip pertekliaus fenomenas, kaip gyvybės išraiška.“

Patirti kūrinį gali tik žaidžiantis kartu, tačiau esė neprisileidžia skaitytojo tiek savo turiniu, kuris pirmiausia yra subjektyvūs būdo bruožai, patirtys, asmeniniai pavyzdžiai, tiek numanomo skaitytojo modeliu. Jis naiviai dievinantis poetus, atstovaujantis stereotipinei nuomonei, pavyzdžiui, kad vyrai valdo pasaulį, o moterys gražinasi tik todėl, kad jiems patiktų. Gal žaidimo taisyklės yra nepasakymu nieko nauja pamaloninti „visažinį“ skaitytoją ir padaryti tekstą prieinamą kiekvienam. Gal tokia literatūrinė atranka, kad išlieka pasižymintys (daug skaitantiems nebūdingu) stipriausiu regėjimu – gebantys įžvelgti tai, ką nori. Kitiems belieka juslinis malonumas stebėti kraustomų kišenių turinio įvairovę. Panašią nureikšmintą poziciją renkasi ir autorius: „Tai, ką išgirsite, siūlau laikyti tiesiog trumpomis istorijomis, tinkamomis pasakoti jaukiame bičiulių būrelyje.“

Esė tampa pirmiausia fonu išsisakyti. Tai geriausiai iliustruoja knygos pabaigoje esančios trumpos pabiros istorijos, kurios ne tik savo turiniu, bet ir forma įgyvendina principą pasaulio vaizdą skaldyti į smulkmes. Istorijos, pateiktos lyg kūrybinio proceso nuotrupos, dar tik sudaigstytos, bet neišaustos į vientisą audinį. Tai lyg neišsisakymai, netilpę į kitus rašinius ar tiesiog savo vietos neradę momentai. Čia išsipildo pirmojoje esė minėtas išmokimas „dalyti gyvenimą į smulkius, nereikšmingus fragmentus, žaibiškai keičiant dislokacijos vietas ir žaidimo taisykles“.

Pasitelkus šiuos smulkius, bet, matyt, reikšmingus fragmentus, įgyvendinamas dar ankstesnėje esė knygoje „Iš klausos“ pareikštas siekis „kurti savąjį pasaulį, užuot dekoravus konvencinę realybę, kuri vis tiek liks tik susitarimo vaisiumi: nei mano, nei visų, todėl joks eskapizmas čia negresia“. Tai nėra atsiskyrėliška pozicija, bohemiškas maištas prieš visuomenės normas, o tiesiog donkichotiškas įtikėjimas, kad asmeninė realybė yra pati teisingiausia, galima tik subjektyvi ir asmeniškai pagrįsta tiesa. Kalbantysis sąžiningai padalija pasaulį į aš – poetą, priklausantį prie rašytojų ir kitų eruditų, – ir jūs – steriliai stereotipinę visuomenės minią. Pasakotojas poetas yra žmogus tarp žmonių, tik jis „žiūri į jus ir pasaulį tarsi pro apverstą žiūroną, kurio žvilgsnis vienu metu ir nepaprastai įsigilinęs, ir siaubingai atsitolinęs“. Tokią beribę kalbančiojo asmeninę erdvę iliustruoja ir daugeliui atpažįstami pasikartojantys (vadinasi, reikšmingi) motyvai: nuo religinių įvaizdžių (Švč. Trejybė, šv. Augustinas) iki pasakų personažų (Batuotas Katinas, Pelenė) ir Amerikos populiariosios kultūros žvaigždžių (Marilyn Monroe, Elvis Presley, Bradas Pittas). Nėra hierarchijos, svarbu tai, kas asmeniškai reikšminga.

Abstraktesni dalykai ir reiškiniai atsiveria iš menkiausių, vien asmeniškai svarbių detalių susiformavus individualiai žiūrai. Kaip grajauskiškas Klaipėdos vaizdas ar grajauskiškas turizmas, kai „iš tos nesibaigiančios miestų sekos išlieka anaiptol ne patys įspūdingiausi, ne patys prašmatniausi akcentai. Ne nuostabiausios bažnyčios, o porelė balandžių, besimylinčių virš praeivių galvų ant Turino geležinkelio stoties atbrailos. Tarsi lėktum viršgarsiniu greičiu skriejančiu ekspresu ir iš susiliejančio peizažo ištrauktum vien trumpus stabtelėjimus mažose tuščiose stotelėse, kur ant suolelio murkso vienišas susigūžęs keliauninkas, o vėjas tingiai vaikosi seno laikraščio skiautę.“ Be to, iš įvairiuose kūriniuose išsibarsčiusių sovietmečio prisiminimų nuotrupų galima atkurti išties įdomią ir autentišką to meto pajautą, kai „solidūs ponai kadaise išdidžiai nešiojosi plastikinius užsieninių parduotuvių maišelius su užrašais – Marlboro, Lewis ar tiesiog Welcome – ne mažiau išdidžiai nei šiandien odinius portfelius…“

Susikurtas uždaras pasaulis leidžia saugiai stebėti aplinkinį, jį ironizuoti ir kritikuoti pačiam tarsi atsiribojus. Žvilgsnis krypsta ne vien į save, bet ir per save į pasaulį: svarstomas asmeninis santykis su juo, dėliojami individualūs akcentai. Aptariant plačiai diskutuojamas temas (vyrai ir moterys, lietuviškumas, humoras, kultūra, kelionės…), žaidžiama stereotipais ir klišėmis. Visa tai yra neišvengiama šiuolaikinės kultūros dalis, persmelkianti kiekvieną, kurio patirtis stereotipą patvirtina ar paneigia. Tarsi vyksta gyva diskusija su įsitvirtinusia visuomenės nuomone („Žinau – sakysit, visi tie pagražinimai skirti vien tam, kad mums, vyrams, patiktumėt. Gal ir teisybė, bet…“), net nujaučiamas galimas tos nuomonės neigimas („Bet vyrai valdo pasaulį, nesutiksite jūs“). Kitur stereotipus pakeičia šių laikų masinės kultūros dažniausiai minimi žodžiai: krizė, depresija, prekybos centrai, kebabai… Į šį lauką įrašytos rytietiškos filosofijos tiesos nuskamba taip pat banaliai kaip ir kokakolinis Kalėdų Senelis ar iliuminuotas pragaras. Tai sąžininga žiūra, kuri vis dėlto gali būti apkaltinta paviršutiniškumu ir ribotumu, bet pretenzijų praturtinti kultūrinį lauką juk atsisakyta nuo pat pradžių. Tai buvimas „čia ir dabar“, mėginant „apčiuopti dabarties laiko dvasią“.

Šiai misijai įgyvendinti pasitelkiamas lyginimas ir priešinimas: menininkų ir visuomenės, minios ir subkultūros, kaimo ir miesto, Lietuvos ir pasaulio. Taip išryškėja bene kertinis šio laiko bruožas – pesimizmas, kuris neretai atsiskleidžia kaip lietuviško nevisavertiškumo kompleksas: „Tiesą sakant, manau, kad apie miestiškąją kultūrą Lietuvoje šnekėti dar ankstoka. Esam pernelyg monolitiniai, pernelyg panašūs, kad galėtume įprasti prie kitoniškumo ir jį toleruoti. Mes dar tik mokomės.“ Ironiškai kalbama apie lietuvių mąstymo kultūrą: „Progreso nesustabdysi; bendras kultūros lygis kasdien nepaliaujamai kyla. Vis daugiau žmonių turi po automobilį, šaldytuvą ir televizorių. Kai kurie net po du.“ Kalbantysis taip pat yra šios kultūros dalis, bet jai nepasiduoda, žino jai būdingus stereotipinius įsitikinimus, bet kartu geba žvelgti plačiau, išmano visuomenės teatro taisykles ir gali apibendrinti savo pastebėjimus. Pasitelkus sarkastišką kalbėseną patariama, kaip suprasti bendrabūvio sėkmės taisykles ir panaudoti jas saviems tikslams pasiekti. Visų pirma „šiuolaikinei visuomenei rūpite anaiptol ne jūs, o jūsų įvaizdis“. Norą maištauti ir keisti nugali noras jaukiai ir saugiai įsikurti savoje realybėje. Toks vangumas ir nuobodulys tarsi atspindi šiuolaikinės lietuvių visuomenės būvį, kurio kritiškas metraštis čia ir kuriamas.

Šiuolaikinė visuomenė postmoderni ir pats tekstas atspindi postmoderniam menui priskiriamus bruožus. Nieko naujo pasakyti nebeįmanoma, tik pasišaipyti galima naujai! Esė ašis – subjektyvumas, asmeniškos detalės, ironija, kuri sumažina pretenzijas į objektyvumą. „Mažumynai“ – tai improvizacija, vyksmas be plano ir tikslo. Esė atsiveria plačiajai publikai, įtraukia ją ne tik populiariais siužetais, bet ir šnekamąja intonacija, diskusija, retoriškai įtaigiomis daugiskaitos formomis. Visais laikais literatūroje įdomiausias buvo kito gyvenimas, kuriame galima atpažinti save ar į kurį bent lygiuotis. „Mažumynuose“ tarsi taikiai pasiduodama, nes nematoma prasmės kovoti. Prasmė ne bendruomeniška ir globali, o asmeniška, besiverianti dabar ir čia, kur tą prasmę sugebama susikurti. Kiekvienas žmogus – nepakartojama būtybė su savo bedugne kišene, pripilta įvairiausių istorijų. Svarbu ne kišenės gilumas, o jos turinys.