Eilės. EMILIS MILKEVIČIUS
Žydintis medis
tai žydintis medis išauga jai
iš širdies tai žydintis medis išauga jam
iš širdies tai žydinčio medžio
kvepėjimas muša į veidą
ir jos burnoje prasimuša
šypsena ir jo burnoje prasimuša
šypsena
jie geria jie geria jie geria
žydintį medį medį
kvepiantį naktį naktį
jie miega
šliaužti su ja pilvu
tirtėti su ja tai reiškia
pridėti prie pilvo arbūzą
pjaustyt
aš noriu suvalgyt
arbūzą dajaną arbus
man smalsu
Labai atsiprašau, bet septynmyliai batai nori būti
susikelti ant stalo. Fotelio Balne
aš taip labai miegočiau,
kad lengvai lyg verdančiu aliejum
ar trūktelėtas už virvutės šoktelėčiau į Devintą
Dangų, noriu.
Labai atsiprašau, bet aš rąžysiuos.
Ir užsikimšęs kairę šnervę įšnirpščiu šaukštelį cukraus,
ačiū bačiū.
šventieji iš litanijos užtars mane katutėm.
Karavanas eina
Aš kartą išraičiau klaustuką ir šauktuką vietoj parašo.
Man kraujas iš ausų, ir kažkokia žuvis mane baksnoja
snukučiu.
O, rodos, šnekučiavomės, ir adata dar eina per plokštelę,
arbatinukas gieda apie cukrų mylimosios akyse;
tu perkremti alyvuogę ir padedi į lėkštę Pagaliuką;
tuo pačiu metu
kažkas mus šaltakraujiškai nurašo nuo afišų,
ir tai nebejuokinga. Nes klaustukas nepaliaujamai didėja, kol dingsta suvisai.
Sukioju plokštelę atgal:
Aš nerimauju danguje su debesiais baisiais.
Totalinis Neofolkas
Kažkas dar prieš mus užminavo knygas paveikslėliais.Kai, pavyzdžiui, atverčiam proskyną leidžiantis saulei, tai velnias gyvena medienoj ir pats prisišvilpauja kirvį, o sieliai ilgai ir laimingai linguoja į lentpjūvę,
kurios šeimininkas neturi ramybės ir viskas;
prie lovos naktim jam prieina baisių buratinų;
jie šoka ir greitai kalena medinėm katutėm
(žmona išsikraustė miegoti į gretimą kambarį);
moralas: stambus kapitalas neatneša laimės;
į lentpjūvės patalpas, sako, įsimetė aitvaras:
priėjęs iš nugaros, ima ir pastumia žmogų
žemyn į stakles. O konvejerį būtų reikėję
stabdyti tada, kai dar niekam nebuvo smagu.
Tos lentos išeina į miestą, tas velnias išsineša
stiklinę pipetę iš stiklo pūtikų dirbtuvės
(jinai gretima), kad galėtų prilašinti meistrui į ausį
nuodų. Jis svajoja ir rytą pabunda žvalus,
žinodamas, kaip
pakartot Stradivarijaus smuiką
ir juodąjį strazdą, bet aš primiršau tą istoriją,
atrodo, kad strazdas baisus, nes išmoko pamėgdžiot balsus,
atskridęs palesti krituolių, jis suokia išeiti į sodą,
bet jeigu įjunksi klausytis, neteksi varžtelio
ar kito, kaip kartą nutiko ir medkirčio moteriai:
teisme ji visai nesigynė nugulusi kūdikį,
tik prašė suprast, kaip siaubingai bijojusi nekrikšto,
ir svaičiojo mačiusi žydą, kai nuodijo šulinį.
Kirtėjai pasiima fakelus; nieko nebijo;
pro girią pamato švieselę iš kito bažnytkaimio,
kur vaistinę laiko toks senas,
pageltęs žydelis,
bet lapė išbėga ant tako ir žiūri į žmones akim,
panašiom į žmogaus, ir minia
išsivaikšto,
ir keletui puslapių stoja mįslingas vidurnaktis.
O lapė išsipeša ilgą kaštoninį plauką
ir virsta į žydo anūkę,
pareina pėsčiom mintinai deklamuodama Heinę.
Laiške po savaitės tarp kitko rašys:
vietovės išties įsibrauna į protą ir širdį –
kai čia atsidūriau, aš daug ir keistai sapnavau.
Bet tęsia diskusiją temom, kurios aktualios:
ar verta prie knygų praleisti atostogų laiką,
ar buvo Homeras ar du, ir ar vokiečių dėdės
supranta, kad žmonės apsimeta perskaitę knygą,
kad, sako, viduramžiai greitai pramoko rimuoti,
ir jeigu ne srutos, ar miestai jau buvo panašūs į mūsų,
ir tai, ar gali pasikliauti ir kiek pasikliauti
viltim, kad tave po mirties apkabins Abeliaras.
Girdėti
suklūsta labai atsargūs
mėgina kvėpuoti
tavo
balsą kvėpavimą patys
ima šiek tiek švytėti
matai aš pasidaviau šviesai
ir aš ir dabar jinai
yra mano naro varpas
ir prie jos prie manęs
glaudžiasi vapančios burnos
ir akys
auksinis samsonas išneša burną
metai priklauso auksiniam saturnui
kartą atsikimšau ausis girdžiu
barška per pubertetą ir greit didėja
branduolinė grėsmė radiacija
kokainas verkiant
šaukšto medaus į deguto
statinę į parako puodą molotovo stiklinę
kad sprogtų sergančiam tyliai ant šilto
pieno plėvė bet niekam
nereikia nė šnipšt su meile
rusijoje ant sniego
lauko
baudžiauninkas atsistoja girdi
danguj šurmuliuoja tranko
durim su skersvėjais
vaikšto
pirmasis pasaulinis karas
išneškit daiktus
ir keturios apreiškimo lapės
pasirodo su degančiom pakulom iš
teisėjų knygos
ir gaublį nulaižo kometų
uodegos
ir spuoguotas nušašęs vaikas
padega šiukšlių dėžę
ir bėga
Pagrindinis herojus
Sugrįžo neva praradęs visus draugus,
prisigretino ne iš karto. Aišku, ne jis.
Kažkoks prašalaitis, visai nežymus žmogus.
Nunuodijo šunį.
Bet įtempė lanką kaip reikiant
ir zvimbino ant visos Itakės.
Senatvėje buvo aklas kaip kurmis
ir jai ant saulutės padėdavo galvą į skreitą,
ir tada užsivesdavo: apie Kirkę, Charibdę,
lotofagus ir dramblio kaulo vartus
į tamsiąją Hado valstybę, neva ir ten
jau yra pabuvojęs.
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
”2006 metų eilėraščiai”