Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai

Lapkričio 12, pirmadienis

Įlankėlės

Turiu galvoje įlankėles Neries pakrantėse. Pavyzdžiui, ties tiltu iš Antakalnio į Žirmūnus. Kitados netoliese būta Elektrografijos instituto, dabar – dirbtuvės, dirbtuvytės, net kinų valgyklėlės besama…
Upėje – žalia nors mirk!
Kas gi čia būtų? Ogi nuotekos, gryniausias vario sulfatas.
Kad man tokios žalios!
Neris – vario sulfato srovėm… Kas galėtų susapnuoti? Tie, kurie ištraukia čia kokią žuvikę (o meškerioja), valgo – vario sulfatą, užgerdami „Sobieskiu“…

Armatūra

Neseniai išnirusiame „Lietuvių žargono žodynėly“ perskaičiau, kad tai – liesa moteris.
Senam tarptautinių žodžių žodyne radau: statyboje naudojamos visos reikalingos metalo dalys… Garo katilų papildomieji įrenginiai.
Pažodžiui iš lot. „apginklavimas“.
Ko gero, senžodis „armota“ – patranka – to paties galo.
Žinokite.

Sulietuvinimai

Geriausiai tą darbą dirba niekuo dėti, t. y. paprasti žmonės. Pavyzdžiui, mašininkė iš rankraščio V. Uspaskicho pavardę perrašė taip: Ucpackickas…
O kuo blogiau nei koks nors Valkavickas ar Makavickas?
Šiaip jau mes nežinom, kaip su ta jo pavarde elgtis, ir kraipome į visus šonus. Tebūnie. Kaip Kelmickas… Tiesa, man patinka čia ir tai, kad visuotiniais „informacijos“ laikais Lietuvoje dar likę žmonių, kurie negirdėjo apie Viktorą U.! O juk beldžia kasdien ir radijas, ir visi televizijos kanalai, ir žiniasklaida. Laimingieji!

Natūralisto užrašai

Vieni medžiai jau buvo raudoni,
Tamsraudoniai kaip nušalusios rožės,
Kiti dar tik šalo,
Dar tik ruošėsi žiemai šalnotai.

Lapkričio 13, antradienis

Mergaitės vardas – Džiuga. Ne vardas, o džiugesių džiugenos! Jei yra Džiugas, kodėl negali būti Džiugos? Ir tėtušis švytėte švyti. Spindesiai ir švitesiai. O serentis yra graižiažiedžių šeimos aitraus kvapo augalas (Tagetes).
Taigi. Vakar buvau „Žemaičių“ restorane, teisingiau – rūsy, gotikiniam. Vokiečių g. 24. Kitados esu ten gyvenęs. Turėjau ir to rūsio gabaliuką – bulvėms laikyti…
Dabar, žinoma, juokai. Gotikinio skliauto salė su rytietiška padangte – afganų delegacijai. Ten sėdėjo keli afganai ir afganės iš Goro provincijos.
Mat tautiečiai atsitokėjo, kad reikėtų ne tik kariauti, bet ir draugauti…
Goro provincijos gubernatorius Bazas Muchamedas Achmadis – generolas, 20 metų kariavęs su vienais ir kitais. Mažas juodas žmogutis prasta kepure. Gatvėj sutikęs, pamanytum – arbūzų atvežė… Be juoko.
Skaitėm O. Chajamą, lietuviškai ir farsi, jis padėkojo man už Korano vertimą (kuris vis dar nepasirodo…). Girdėjau, kad vienam vertėjui Irane pagrasinta likti be galvos – už iškraipymus.
Paklausiau, kokia komisija tai nusprendžia, bet atsakymo negavau.
Sužinojau, kad vienu metu teisingumas Kabule (ir kitur) buvo vykdomas taip: įskųstąjį nusikaltimu nustumdavo į tuščią baseiną iš 20 m aukščio.
Jeigu neužsimuša – teisus.
Dievas saugo teisuolius savo!
Manau, kad mane – bent keli, bet mažiausiuoju piršteliu…

Žmogus, įtikėjęs nemirtingumu

Tai Jonas Mekas. Už jo ir J. Mačiūno kino archyvus Vilniaus miestas (!) sumokėjo penkis milijonus litų.
Jonas kalba taip (nors jam pačiam 85-eri):
– Jūs palaukit, visi akademikai išmirs, o jūs tada liksit. Šventas Pranciškus sakė, kad mirtis mano sesutė… Mirtis labai reikalinga Lietuvai. Taigi, mirtie, ateik!..
Tai ir baugu, ir juokinga.
Kaip Benas Šarka, pusvalandį sukantis virve parištą dalgį sau viršum galvos. Fliuksininkai teigia, kad menas nesiskiria nuo gyvenimo, bet aš nelabai suprantu, ko jie lenda į muziejus už tuos pačius milijonus.
Jeigu ne turtingi mecenatai (vienas ar du buvo atvykę), jie š. būtų padarę.
Esu praleidęs su juo daug valandų ir Niujorke, ir Vilniuj. Kartais jis atrodo kaip senas, suvaikėjęs, nusikalbantis mulkis.
Įsitikinęs, kad jam 27-eri…

Ta pačia tema

A. Aleksandravičiaus fotografijų albumo pristatymas Rotušėje („Spindesys“). Per pertrauką Bronius L.:
– Ar tau neatrodo, kad tas muziejus yra pasijuokimas iš visų, čia kūrusių. Šimtai jų paveikslų pelija sandėliuose.
P. S. Tikra tiesa, bent 10–15 dailininkų turės numirti, kad jų paveikslai būtų parodyti žmonėms. Tie, kurie kentė Sovietijoj, kenčia ir dabar. Pažemintųjų dalia.

K. Bradūnas apie H. Nagį

Jo eilėse liaudies poezija buvo atvėsinta. Eilėraštis lyg ir prašosi dainuoti, bet ne daina.
Jo laikysena buvo kita, šaltai klasiška.

Dokumentika

Visai netikėtai įsijungiau televizijos kanalą, kur buvo pakartotinai rodomas 1998 m. kino filmas „Epitafija ant poeto kapo“ (apie H. Nagį, 1920–1996). Ten kalbėjau ir aš, gilią žiemą su šuniuku ant Buivydiškių tvenkinio ledo. Mikas įbedęs žvilgsnį į tolumą, jaunas, tiesus, grakštus lapinas. Stebėtinai gyvybingas baltam sniege… Rugsėjį – šių metų – jau eidavo nuleidęs galvą, vos su keliais dantimis, nušiurusiais kailinėliais.
O vis vien gaila. Buvome tada (1998-aisiais) dviese.

Józefas Piłsudskis

Jo giminės medis siekia Dausprungus. Garbingų Žemaitijos bajorų giminė. Gerai kalbėjo lietuviškai. Jo žmona Bilevičiūtė irgi iš garbingos žemaičių bajorų giminės, žinomos jau XIV amžiuje.
Pirmasis Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius irgi kilęs iš senų Lietuvos bajorų. Narutavičiai – Stanislovas ir Gabrielius – giminiavosi su Piłsudskiais. Stanislovas buvo 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras. Gabrielius buvo po kelių dienų nušautas lenkų endekų. Trumpiausiai prezidentavęs prezidentas.
XVI–XVII a. Piłsudskiai „išauga“ iš Giniotų giminės. Lietuviškesnę pavardę sunku rasti. Šitą genealogiją yra išvedęs ist. Konstantinas Jablonskis.
M. Römeris apie J. Piłsudskį: „Jeigu jo veikla būtų užsibaigusi 1919 m., tai jis būtų pats šviesiausias Lietuvos genijus.“
(A. B. sako, kad galėjo būti toks kaip Mannerheimas Suomijoj, švedų kilmės generolas.)

Lapkričio 14, trečiadienis

Reklama

Pašerkite savo piniginę ir ji bus geriausias jūsų draugas.
P. S. Kodėl ne draugė?

Japonų maniera

Ten nėra tėvo,
Ten negieda svirplys,
Aš nenoriu tenai važiuoti.

Lapkričio 15, ketvirtadienis

Antonio Vivaldi –

turėjo liepsnų spalvos plaukus, kas labai reta Italijoje. Buvo dvasininkas ir grojo orkestre. Du sykius jį buvo pasikvietęs pagroti pats popiežius! Kas irgi labai reta. Italams jis (Vivaldi) darė labai keistą įspūdį…

Beveik nuotykis

Su V. nuvažiavom į „Akropolį“ (pardavyklą). Knygyne rausėmės gal valandą, užėjom į erotikos reikmenų parduotuvę…
– O ką tu žinai apie vibratorius?
Sakau:
– Daug žinau. Skaičiau.
– Na jau!
Aš paprašiau „Hitachi“… Pardavėjos buvo labai malonios.
– Gavom, gavom! Iš Japonijos.
Ir kad ims demonstruoti.
– Palieskit, palieskit!
– O jūs pačios bandėt? – klausia V.
– Mes viską išbandom, – sako pamėlusi silkė, – matot, ir rašytojas viską žino…
Čia ir baigėsi mano stebėjimai. O vibratoriai moterims – tikras stebuklas. Ką ten lyginti su tais, kuriuos buvau andai matęs Kopenhagoje. Čia lietuviai tikri „meistrai“ – įsisavintojai, bandytojai.

Ryūnosuke Akutagawa

Mūsų jaunystėje buvo l. skaitomas japonų rašytojas. Tarkime, šalia Kafkos ar Faulknerio.
Šiandien per LR V. Bagdonas perskaitė jo neilgą parabolę apie gydytoją, kuris mokėjęs per 20 metų iš paprasto žmogaus padaryti šventąjį ir nemiruolį!
Vargšas, žinoma, tiek metų atpylęs be atlygio pas tą šundaktarį, galop atėjo klausti, kur tas šventumas ir nemirtingumas… Daktaras net nemirktelėjęs atsakė:
– Mano žmona žino receptą!
Žmona liepusi žmogui lipti į kieme augančią pušį. Tada paleisti dešinę ranką, tada kairę… Daktaras išsigando, bet žmonos balsas buvęs be galo ryžtingas. Varguolis taip ir padarė. Tačiau, keista, užuot kritęs, sustingo ir… nužingsniavo per mėlyną dangų…
– Dėkoju, dėkoju! – atskambėjo jo balsas.
Daktaras ilgainiui liepęs tą pušį persodinti dar arčiau namų. Visi garbino ją kaip nepaprastą medį.

Apie poeziją ir žargoną

Ir nupurtė rasas nuo lelijų…

Kam nors pasirodys graži metafora (taip ir yra). O žargone – nusišlapino…

Lapkričio 16, penktadienis

Iš pasikartojimų

Siksto koplyčia Romoje. Goethe apie čia esančias Mikelandželo freskas yra pasakęs: „Kas nematė Siksto koplyčios, tas neįsivaizduoja, ką gali padaryti vienas žmogus.“
Menininkui buvo užsakyta nutapyti 12 apaštalų, jis pats padidino sau užduotį dešimtis kartų (ir plotu, ir kitomis prasmėmis). Į padėjėjus pakvietė septynis anuomet žinomus kūrėjus. Išbandęs juos, visų atsisakė. Užsirakino ir dirbo vienas ketvertą metų. Gulėdamas, aukštielninkas. Dažai varvėjo jam į plaukus ir akis. Kai į duris imdavo daužyti užsakovas, klausdamas, kada baigs, Mikelandželas atsakydavo: „Kai galėsiu.“
Užbaigęs nepajėgė net laiško perskaityti – turėdavo užlaužti galvą… Vietoj parašo išraižė: „Niekas. Alfa ir Omega.“

SMS

I
Atsimenu birželį žalią, lijo,
Bijūnas krėtė rasą į leliją.

II
Aš tą bijūną lūpomis sušildžiau,
Jo rasą gėriau gurkšniais dideliais…

I
Turėjom langą, lovą, viltį,
O žuvys plaukė vandenais žaliais.