Castor&Pollux. Keturių kultūros prekybcentrių tyrimas

Castor: Prieš pradėdami burnoti ant mūsiškės kultūrinės žiniasklaidos, atlikime nedidelį eksperimentą. Įlįsk į internetą ir išspausdink 40 straipsnių – po 10 iš kiekvieno lietuvių literatūrą mylinčio leidinio: „Litmenio“, „Metų“, „Nemuno“ ir „Šatėnų“. Tik be leidinio pavadinimo, be metų ir be autoriaus. Ir žiūrėk, kad parinktum visokių – ir senų, ir naujų. Ir kad būtų graži maišalynė – truputis poezijos, šmotas lit. kritikos, kavalkas esiukių ir dar velniai žino ko. Beje, nespausdink viso teksto, tik tiek, kiek telpa lape – popierių reikia taupyti…

Paskui tuos visus lapus sumaišysi ir duosi man. O aš bandysiu atspėti, kas, kada ir kuriame leidinyje tuos opusus pagimdė. Na, kas ir kada – ne taip svarbu. Svarbiausia – kur, kokios redakcijos nervus ir akis jie gadino.

Tiek pat atsitiktinių tekstų parinksiu ir aš. Galėsi prisispėlioti iki valiai.

Pabūkim suknistais rinkodarininkais, taip sakant. Užjūrietiškai – marketologais. Padėkim vargšams kultūrtrėgeriams sociologinius tyrimus atlikti, nes jie juk pinigų neturi. Kultūros žudikas Kubilius virkštelę prikirpo. Jie tyliai burba savo redakcijose it kokie virtuviniai rusų disidentai, bet per daug nepurkštauja – atkakliai aria kultūros pūdymus beveik už dyką. Save vadina idealistais, nors yra idealūs vergai. Nes apie tai nė nesusimąsto. Kiekvienas įsitikinęs, kad jo laikraštukas pats geriausias pasaulyje, nepakartojamas, su niekuo nesulyginamas. Pasaulio bamba.

Imkim ir parodykim tikruosius jų veidus, kitaip tariant – tapatybę, o dar rinkodariškiau – corporate identity. Tik be jokio angažuotumo ir slaptų preferencijų. Viskas turi būti atlikta švariai ir anonimiškai.

Pollux: OK, bet ką daryti su naujausiais „Nemuno“ tekstais? Internete šis kauniečių laikraštis lavonas jau nuo praeitų metų kovo.

Castor: Ne problema. Kokius aštuonis tekstus paimkim iš jo archyvo, o kitus du „išguglinkim“ internete – juk geriausius „Nemuno“ tekstus perpublikuoja kiti portalai. Beje, siūlau dar vieną dalyką – iš tų 40 bevardžių straipsnių kiekvienas atrinkime po 10 labiausiai patikusių. Paskui pažiūrėsime, kur jie buvo išspausdinti, ir taip išrinksime sau mieliausią leidinį.

Pollux: Puiku, važiuojam!

Gerą pusvalandį girdisi klaviatūrų taukšėjimas, pelių caksėjimas ir spausdintuvo džyrinimas.

Pollux: Baigiau. Štai tau mano šūsnis, o tu duokš savo atrinktuosius. (Keičiasi popieriais.) Na, kas pradeda? Davaj, tu.

Castor (skaito, krenkščia, varto akis): Hmm… Ėėė… Na, manau… Velnias, ne… Greičiausiai čia Vito Areškos kritika „Litmenyje“, datuoju kokiais 2005-aisiais.

Pollux: Ot ir ne. Tai Renata Šerelytė, „Šatėnai“, 2008-ieji… Varyk toliau.

Castor (ima kitą lapą, trumpa pauzė): Aha, čia greičiausiai vieno iš klaipėdiškių – kasdienybės metafizikos ieškotojų – eiliavimai. Spėju, kad Rimantas Kmita, tarkim, „Nemunas“, kokie 2006-ieji…

Pollux: Ne, brolau. Čia Aidas Marčėnas, „Metai“, 2009-ųjų balandis.

Castor (ima dar vieną lapą, ilgai į jį spokso): Velniai žino… Kažkokia superrimta verstinė filosofinė literatūrologija. Autoriaus tikrai nežinau, bet šis daiktas galėjo atsirasti „Metuose“, sakykim, pernai…

Pollux: Vėl pro šalį. Gilles’į Deleuze‘ą ir Félixą Guattari čia propaguoja lietuvaitė Audronė Žukauskaitė. Šis aktas vyko „Šatėnuose“ 2006-ųjų rugsėjį.

Praslenka pusvalandis, kurio stenogramos pateikti neverta, nes pokalbis klostosi identiškai.

Castor (ima paskutinį lapą, jį glamžo): Klausyk, mane jau visiškai užkniso. Atspėjau vos kelis autorius ir, jei neklystu, penkis leidinius. Apie datą iš viso nekalbu… Gerai, imu paskutinę nesąmonę, paskui galėsi tu kankintis… (Išlygina popierių, žiūri.) O, žinau – čia sunkusis Kęstučio Navako barokas, eilėraščiai, aišku, spausdinti „Šatėnuose“, įtariu, kad neseniai.

Pollux: Navakas tai Navakas, tik ne „Šatėnai“, o „Litmenis“, ir ne „neseniai“, o 2003-iaisiais.

Spėlionių žaidimo dalyviai pasikeičia vietomis, tačiau pokalbio stenogramos pateikti irgi neverta, nes jis klostosi beveik identiškai.

Castor: Viskas, pavargau! (Sėdasi ant sofos, įsipila alaus, geria.) Nemaniau, kad bus taip sunku. Aišku, šiek tiek įtariau, bet kad taip… Stebėtina – skaitytojas, kai iš jo atimi autoriaus pavardę ir kultūros leidinio formatą, pasimeta ir puola blaškytis. Lengvai painioja pavardes, datas, leidinių pavadinimus. Sunkiasvorio literatūros galiūno rašliavą gali nė nemirktelėjęs priskirti kokiam nors šmikiui ir atvirkščiai. (Įsipila dar.) Ką apie visa tai manai?

Pollux: Kol tu girtuokliavai, aš spėjau padaryti keletą lentelių. Gražiai surašiau mūsų spėlionių rezultatus. Autorius ir datas užmirškim, juk mums svarbu išsiaiškinti, kaip skaitytojas atpažįsta vieną ar kitą leidinį. Žiūrėk, kas išėjo. Štai čia tavo laimėjimai:

Štai čia – mano:

O štai čia – agreguoti rodikliai, parodantys, kokia dalis mūsų spėjimų yra teisingi, procentais:

Castor: Fantastika! Man teko studijuoti tikimybių teoriją, todėl galiu atsakingai pareikšti: mes abu pasirodėme kaip paskutiniai ablauchai, nė karto nevartę šių leidinių! Pasakyti, kad tam tikras straipsnis „tinka“ tik vienam iš keturių leidinių, beviltiška. Tas pats būtų laikant rankoje apelsiną atspėti, kuriame prekybcentryje jis pirktas – „Iki“, „Maximoje“, „Norfoje“ ar „Rimi“.

Juk ketvirtį teisingų atsakymų garantuoja standartinė tikimybių teorija – 25 % teisingų atsakymų surinktų net tas, kuris 40 kartų pakartotų to paties leidinio pavadinimą! O mes juk esame nuolatiniai skaitytojai, turintys net 10 metų stažą!..

Pollux: Vadinasi, šių leidinių pagal turinį identifikuoti neįmanoma. Tas pats straipsnis gali pasirodyti bet kuriame iš 4 leidinių, ir jis ten kuo puikiausiai pritaps. Šis tyrimėlis, nors ir nedidelis, kvestionuoja mitą, kad visi šie leidiniai turi vienokią ar kitokią savo turinio specifiką. Kalbant paprasčiau, visi jie rašo beveik apie tą patį ir publikuoja beveik tų pačių autorių straipsnius. Jokio savitumo!

Castor: Tačiau tam tikrą įvaizdį jie juk turi. „Litmenis“ ir „Metai“ laikomi konservatyviais leidiniais, o „Šatėnai“ yra užsidėję novatoriško laikraščio kaukę. „Metai“ išsiskiria akademiškumu, o „Nemunas“ – provincialumu. Na, ir taip toliau…

Pollux: Vienoje šlykščioje reklamoje meluojama, kad įvaizdis dar ne viskas. Deja, yra priešingai, todėl mūsų tyrimas yra niekinis, nes jis nieko nepakeis. Įspūdį skaitytojai susidaro dažniausiai iš vienos ar kelių juos sujaudinusių publikacijų ir jį išlaiko gana ilgai. Štai, tarkim, prieš 7–8 metus „Šatėnai“ įdėjo Makso Kempinskio pieštus falus – ir taip nusipelnė „novatorių“ titulo. „Nemunas“ retkarčiais publikuoja kokią nors beviltišką senieną, atrodo, parašytą „Paskenduolės“ laikais. „Metai“ kartkartėmis bando užmušti skaitytoją visiškai nepaskaitoma akademine ekvilibristika. O štai naujausiame „Litmenio“ numeryje skelbiamas Algirdo Patacko opusas „Atsargiai – GENDER! arba trumpa Europos vėžio istorija“, manau, leidiniui keleriems metams užlipins homofobiško, patriarchališko ir ultrakonservatyvaus laikraščio etiketę.

Taigi įvaizdis su turiniu labai menkai tesisieja, nes yra kuriamas visai kitomis priemonėmis – dažniausiai keliomis skandalingomis publikacijomis.

Castor: Na, ir kokią galėtume daryti išvadą?

Pollux: Pagal įvaizdį šie leidiniai lyg ir keturi, o pagal turinį – vienas.

Castor: Siūlai juos sujungti?

Pollux: Ginkdie, anaiptol. Juk tada nukentėtų mūsų – vartotojų – taip šlovinama „pasirinkimo teisė“. Mes geriau mirsime, bet nenusileisime taip žemai, kad vaikščiotume į vieną prekybcentrį, nors ir žinome, kad tas pats šūdas visuose keturiuose. Pasirinkimo teisė, kai nėra jokio pasirinkimo, – štai mūsų epochos idealas.

Castor: OK, vis dėlto pažiūrėkime, kaip atrodytų mums idealus kultūros leidinys.

Pollux: Aha, pagaminau tokią lentelę. Joje surašyti straipsniai, kuriuos mes pasirinkome kaip geriausius. Labai svarbu, kad rinkdamiesi nežinojome, kuriame leidinyje jie buvo spausdinti. Taip jie galėjo atsikratyti prakeikto įvaizdžio naštos.

Castor: Che, užtat sužinojome dabar. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad tu esi „Metų“ gerbėjas, baisiai nemėgstantis „Nemuno“, o aš, pasirodo, esu tikras „šatėnietis“, nors jų neskaičiau jau gal metus.

Pollux: Taip, etikečių (šiuo atveju – laikraščių pavadinimų) atsisakymas daro stebuklus. Man atrodė, kad nekenčiu „Metų“ dėl jų nepajudinamos formos ir statiško turinio, paveldėto dar iš sovietmečio, o dabar akivaizdu, kad aš mielai juos skaityčiau…

Castor: Įdomus faktas: jei mes būtume vieninteliai skaitytojai – „Nemuną“ reiktų uždaryti kibenifeni. Ir tai yra ne arogantiška vilniečių panieka kavianskai kultūrai, o objektyvus pastebėjimas – mes tiesiog neskaitytume tokio laikraščio, kad ir kaip jis vadintųsi ir kur būtų leidžiamas.

Pollux: Kokia būtų galutinė išvada?

Castor: Labai sveika nuplėšti kultūrinės spaudos sakralumo aureolės likučius ir pažvelgti į populiariausius mūsų literatūros leidinius – „Litmenį“, „Metus“, „Nemuną“ ir „Šatėnus“ – kaip į paprasčiausius kultūros prekių prekybcentrius – „Iki“, „Maximą“, „Norfą“ ar „Rimi“. Tada nukristų daug klaidinančių elitizmo kaukių, sudužtų daug kreivų kultūros mesianizmo veidrodžių. Toks metas, kada apie kultūrą kalbėsime kaip apie ledinuką už 0,99 Lt, ateis netrukus. Tada bus galima rengti antivartotojiškas „Nepirk nieko“ dienas (savaites, metus) ir radikaliai keisti šiuolaikinės kultūros paskirtį bei misiją.